7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Keltiškos ir slaviškos paralelės

Kai kurie Granville’o Bantocko ir Nikolajaus Rimskio-Korsakovo bendrumai

Giedrius Alkauskas
Nr. 19 (1171), 2016-05-13
Muzika

Vakarų profesionalioji muzika niekada iki tol nebuvo patyrusi tokios įvairovės ir aprėpties, niekada nebuvo tokia ambicinga ir fundamentali, veržli ir visaapimanti, kokia ji tapo vėlyvojo romantizmo periodu. Sakralumas ir tamsumas, neviltis ir egzaltacija, mitologija ir politika, liaudiška kaimo fantastika ir miestietiški buffa nutikimai – romantizmas apėmė visą gyvenimą. Austrų ir vokiečių simfonistų siaučiančios harmonijos, muzikinės dramos ir netgi Ein Bühnenweihfestspiel (Bairoito scenos konsekracija), verizmas, bethoveniškos ambicijos, srūvančios iš Prancūzijos (Hectoras Berliozas), saviti ataidėjimai iš Čekijos, Vengrijos, Lenkijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos, Olandijos.

 

Vis dėlto, nepaisant šitokios įvairovės, negali nestebinti dviejų muzikinių kultūrų paralelės ir panašumas. Jos abi ryškiausiai iškilo tik romantizme. Jos abi transformuotą romantizmą (postromantizmą ar impresionizmą) dėl visai skirtingų priežasčių kultivavo dar ilgai, gerokai po 1945-ųjų, kai likusioje Europoje dominavo jo didenybė Avangardas. Nepaisant tokių paralelių, postromantizmo likimas, palankumas šioms idėjoms skleistis abiejose terpėse XX a. buvo labai skirtingas. Tos muzikinės kultūros – tai Rusija ir Didžioji Britanija. Iki pat romantizmo Rusija nebuvo sukūrusi jokios ryškesnės profesionaliosios muzikinės kultūros. Didžioji Britanija – po Renesanso (Thomas Tallis, Williamas Byrdas) ir ankstyvojo baroko (Henry Purcellas) – galima sakyti, taip pat. Šis tekstas skirtas vienam nuostabiam britų kūrėjui – Granville’ui Bantockui (1868–1946). Visų neįtikėtinų paralelizmų tarp rusiško bei britiško romantizmo neišnagrinėsime. Vis dėlto, jei reikėtų atrasti rusiškąjį Bantocko analogą, tai būtų Nikolajus Rimskis-Korsakovas (1844–1908).

Kritikas Lewis Foremanas parašė komentarus „Hyperion“ firmos išleistam 6 CD rinkiniui, pristatančiam svarbiausius Bantocko kūrinius. Rinkinį įgrojo Karališkasis filharmonijos orkestras, vadovaujamas Vernono Handley’aus. Foremanas taip rašo: „Bantocko muzikinė vizija buvo labai turtinga ir dekoratyvinė. Jis dažnai naudodavo plačią orkestrinę paletę ir žinojo, kokia efektyvi ji gali būti. Jis gyveno ne savo laiku, ir buvo taip vienareikšmiškai atmestas vėlesnių muzikantų kartų, kad nors ir ką platesnė muziką mylinti ir jos klausanti auditorija begalvotų, Bantocko muzika retai buvo girdima. Ir tie reti koncertai buvo sutikti abejingai. Netgi švenčiant kompozitoriaus šimtmetį 1968-aisiais, renginiai sukėlė tik labai nedidelį susidomėjimą. Vis dėlto, bėgant metams, Bantocko estetika tampa vis priimtinesnė, ir dabar, jau įžengus į naująjį (XXI) amžių, jaunoji karta su nuostaba atranda Bantocką ir geriausius jo kūrinius.“

 

Ir iš tiesų, ar rimtai XX a. galėjo atrodyti kompozitorius, kurio pasaulis, didžiausias įkvėpimo ir gyvybinių jėgų šaltinis buvo graikų antika, mitologija ir klasikiniai graikų autoriai, keltų kultūra ir Škotijos Hebridų salų liaudies melodijos, Sapfo, Omaro Chajamo ir biblinė „Giesmių giesmės“ poezija, pagonybė ir panteistiniai ritualai, iki apsėdimo užvaldęs orientalizmas ir gaivi marinistika?

 

Visa tai jau girdėta! Argi ne toks pat buvo Rimskis-Korsakovas? Vienas iš daugybės sovietinės muzikologijos mitų buvo apie Rimskio-Korsakovo ateizmą. Sunku suvokti klaidingesnį teiginį. Rimskio-Korsakovo religinis jausmas buvo labai stiprus, bet kaip reta delokalizuotas. Bet tai juk nenauja muzikos pasaulyje. Galime prisiminti pagoniškąjį („Nibelungų žiedas“), sinkretinį („Lohengrinas“, „Tanhoizeris“) ir krikščioniškąjį („Parsifalis“) Richardo Wagnerio pasaulius. Rimskio-Korsakovo krikščionybė, apokrifinės legendos, panteistiniai ritualai, pagonybė, stabmeldystė yra labai persipynę. Nors vis dėlto tenka pripažinti, kad krikščionybė yra labai tradicinė ir stipriai liaudiškai ornamentuota („Pasaka apie carą Saltaną“). Kitur šių įvaizdžių net visai vengiama – Novgorodo bylinoje apie kankliniką Sadko pasirodantis šventasis Nikolajus (Mikalojus), nutrenkiantis jūrų carą ir jo karalystę į dugną, operoje yra pakeičiamas į „senolį – galingą karžygį elgetos klajūno pavidalu“. Įdomu, kad ši transformacija iš pagoniškojo pasaulio į krikščioniškąjį stebėtinai panašiai pavaizduota Broniaus Kutavičiaus „Paskutinėse pagonių apeigose“: ir pas Kutavičių, ir operoje „Sadko“ (žūstant jūrų karalystei) užgroja vargonai. Reiktų paminėti, kad vienintelė autentiškai krikščioniška Rimskio-Korsakovo opera (ir vis tiek stipriai sinkretinė) – „Sakmė apie nematomąjį Kitežo miestą ir mergelę Fevroniją“. Vis dėlto panteistinė pasaulėžiūra dominuoja.

 

Granville’o Bantocko religinio jausmo lokalizacijos ir jautrumo zonos yra stebėtinai panašios. Biblinės poezijos šedevrą – „Giesmių giesmės“ knygą – Bantockas visą pavertė muzika, kuri trunka daugiau kaip dvi valandas. Tačiau nors ir stipriai veikiamas religinių įvaizdžių, jis vengia ekleziastinių idiomų, o „Giesmę“ traktuoja kaip poetinį tekstą. Šiame kūrinyje ypač jaučiama Wagnerio įtaka Bantocko vokalinei rašybai. Reikia priminti, kad Rimskis-Korsakovas, su opera „Caro sužadėtinė“ stojęs į aiškią opoziciją Wagneriui, iki 1895-ųjų buvo Wagnerio taip pat akivaizdžiai veikiamas.

 

Kas yra gyvenęs Anglijoje, Škotijoje, Velse ar aplinkinėse salose, tas tikrai yra patyręs tą keistą, viską persmelkiantį, begalinį britišką ilgesį. Šis ilgesys – viena iš esminių sudedamųjų keltiško britų muzikos stiliaus dalių. Liaudies muzikos kvėpavimas per profesionaliąją yra dar viena dimensija, kuri suartina britų ir rusų romantizmą. Tokios muzikos šedevras – Bantocko „Hebridų simfonija“ (1915). Vidiniai ir Išoriniai Hebridai – škotų salos, jau pažįstamos muzikos gerbėjams iš Felixo Mendelssohno 1830 m. sukurtos simfoninės poemos „Hebridai (Fingalo ola)“. Šieji „Hebridai“, kaip ir kai kurie kiti ankstyvojo romantizmo kūriniai (to paties Mendelssohno „Pirmoji Valpurgijos naktis“ ar Carlo Marios von Weberio „Laisvasis šaulys“), yra kaip mediumas tarp nerimastingo žmonių ir to pirmapradžio, liaudies fantastikos kupino archajiško pasaulių. Bantockas „Hebridus“ nuspalvina jau visai kitomis spalvomis – tiek autentiškomis Hebridų melodijomis, kurias sužinojo iš Marjorie Kennedy-Fraser surinktų vietinių liaudies dainų, tiek jau minėtu, nepakartojamu, šiek tiek skausmingu ir be galo švelniu keltišku ilgesiu. Bantockas, nors ir gimęs Londone, turėjo škotiškų šaknų, ir šis intuityvumas bei jautrumas savo praeičiai prisidėjo prie nuostabaus kūrinio atsiradimo. Linkėčiau kiekvienam muzikos gerbėjui išgirsti „Hebridų simfoniją“ – juk ar turi prasmės visas tas kasdienis nerimas ir rūpesčiai, kai vėjyje linguoja Škotijos viržynai, o jūra išskalauja senas, modernaus pasaulio pritildytas, bet akmenyse dar išlikusias istorijas, kurios tiesiog spiegia audrų metu – kaip to negirdėti? Bet „Hebridų simfonija“ – ne tik ilgesys. Antroje dalyje jūra įsišėlsta, ataidi prisiminimai apie „Skrajojančio olando“ kančias (galingos harmonijos ir nerimstantys styginiai), ir viskas baigiasi triumfuojančių varinių pučiamųjų ostinatinėmis fanfaromis – tai jau nebeatšaukiamas tikėjimo išpažinimas Hebridams.

 

Ši simfonija trunka apie 35 minutes, grojama be pertraukų. Tai – pamėgta Bantocko simfonijų forma, nes ir kiti jo simfoniniai kūriniai – „Pagoniškoji simfonija“ (1928), „Fifinė mugėje“ (1912), „Kipro deivė“ (1939), „Keltiškoji simfonija“ (1940) – yra panašios trukmės vienos dalies kūriniai. Gaila, dar neteko girdėti Bantocko operų „Irano perlas“, „Kedmaras“ (romantinės operos; palyginkime su neįgyvendintu Rimskio-Korsakovo operos sumanymu „Bagdado barzdaskutys“) bei „Moteris-ruonė“ (keltų liaudies opera). Tipiška keltiško-britiško stiliaus opera būtų anglų postromantizmo genijaus Ralpho Vaughano Williamso „Hugh the Drover“. Dabar jau yra išleisti du šios operos įrašai. Muzika stebina anglų liaudies dainų intonacijomis, melodingumu, o dainingesnių ansamblių negirdėjau nuo Glinkos „Gyvenimo už carą“, „Ruslano ir Liudmilos“ ir Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinės“ laikų. Tad labai skeptiškai reikia vertinti koreliaciją tarp operos žinomumo, prieinamumo ir jos meninės vertės. Beveik neabejoju, kad Bantocko operos – dar neatrasti keltiško skambesio perlai. Liūdna, kad neigiamą įtaką tokios muzikos sklaidai padarė Benjaminas Brittenas, kuris buvo gana priešiškas panašiai muzikai (ir kartais Vaughanui Williamsui).

 

Labai svarbiai britų ir rusų muzikos sankirtai, išskiriančiai vėlgi abi kultūras Europos kontekste, būtent orientalizmui ir egzoticizmui, reiktų paskirti atskirą tekstą. Ir čia visų pirma iškyla Bantockas ir Rimskis-Korsakovas.

 

Besilankant dailės muziejuose mane dažnai aplanko keista mintis, kad galerijos – tai paveikslų kalėjimai. Jei įsivaizduotume, kokiomis aplinkybėmis buvo sukurtos Pissarro oranžinės ir žydros drobės, Aivazovskio marinistikos šedevrai, Delacroix orientalistinės scenos, tai plikos, sterilios muziejų sienos tokiems vaizdams yra lyg kalėjimo kamera. Štai dėl šitos priežasties, manyčiau, Rimskio-Korsakovo ir ypač Granville’o Bantocko muzika nesulaukia tiek gerbėjų, kiek yra verta. Ši muzika gyvena galvoje ir mintyse – ne filharmonija yra jos namai. Ji skamba klaidžiojant po pelkes, keliaujant per kopas, plaukiant jūra, matant, kaip vakarop atgimsta miškas, ir girdint, kaip prasideda paslaptingos sutemų šnekos. Tikiu, kad toks tikėjimo išpažinimas, kad mus jaudina romantizmas ir sakmės, yra pilnavertė vertybinė programa, kuri, priešingai kalboms apie Bantocko senamadiškumą, yra ypač aktuali dabar, ir visada buvo.