Eleganto užkratas

Giedrė Jankevičiūtė, Telesforas Kulakauskas (1907–1977), Vilniaus grafikos meno centras, 2016, 368 p., 400 egz.

Iškart aišku, kad knygos herojus – Telesforas Kulakauskas – yra charizmatiškas kūrėjas, nes jis kaip rašalo dėmė kiaurai įsismelkė į leidinio dizainą ir tekstus. Nuo medžiagos įvairovės, kurią lėmė plati užsakovų paletė, tokios knygos dailininkas turėtų „sušokti greitą klumpakojį“ ir vis tiek susitaikyti su mišrainės šmėkla, bet knygos dailininkas Gedas Čiuželis, rodos, tik įgavo drąsos talentingai sužaisti inicialais ir gimimo datos skaičiais priešlapiuose, pasidžiaugti Kulakausko apibendrintų formų fragmentais atskirdamas skyrius, per spalvas nukelti laiku į senų sąsiuvinių ir eskizų bloknotų pasaulį, sutvarkyti vaizdų seką taip, kad nesijaustum kaip mieste po vėtros, o galėtum ramiai klausytis Giedrės Jankevičiūtės pasakojimo. Kitaip tariant, užsirekomenduoti kaip vienas įdomiausių knygos tvarkytojų mieste.

Nors knyga stora, ją perskaityti neužtruksite, nes skyreliai neilgi ir gali būti skaitomi kiekvienas atskirai, bet kokia tvarka. Vyrauja vaizdinė medžiaga. Menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė svarbesnius faktus pakartoja, piešia Kulakausko kontūrus atskirais etiudais. Pabaigoje pateikiami amžininkų (vyresnio sūnaus Ginto, kolegų Kazio Morkūno ir Juozo Galkaus) atsiminimai. Tai knygai suteikia daugiau atspalvių. Jankevičiūtės tekstai šįkart man pasirodė paveikti tos pačios masinės kultūros, kuriai daugiausiai tarnavo knygos herojus. Tai ne trūkumas, nors porą kartų pagavau save geidžiant prie gausybės komplimentų rasti tiek pat konkretybių. Kritikas manyje nervingai ieškojo vertinančios eilutės skyriuje apie Kulakausko kurtą scenografiją, kuri man atrodo nesanti itin puiki, o šalia kokio nors Liudo Truikio – net liūdnoka. Tačiau Jankevičiūtė žvelgia kaip istorikė ir ieško kitokių verčių: „Kulakausko teatro dailės verčių sąrašą pratęsia ir praplečia žvilgsnis į jo dekoracijas kaip į tarpukario Lietuvos kaimo, dvaro ir miesto interjero istorijos vizualinį šaltinį.“ Kitaip tariant, daugiau kritikos teisingai ar klaidingai įmanoma įžvelgti nebent tarp eilučių.

Apskritai susidaro įspūdis, kad knygos autorė beveik visada pasirenka mažai tyrinėtą, pristatytą autorių ar žymesnio dailininko mažiau žinomą darbo sritį. Tokiu atveju bet koks jos darbas yra vertingas, o jo vertintojas tegali pasidžiaugti. Tai vertinga jau savaime. Arba galima manyti, kad nemažai Jankevičiūtės herojų yra logiška seka iš tarpukario ir art deco tyrinėjimų. Kad ir kaip būtų, tai yra pirma Kulakauskui skirta monografija, inicijuota dailininko jaunesnio sūnaus Sauliaus, ir ji mums papasakoja štai ką: Telesforas yra svaiginančiai talentingas apibendrintojas, galintis keliomis linijomis aprėpti ir detalę, ir horizontą, ir privalomą, ir pageidaujamą; Kulakausko triūsas spaudos ir knygų leidybos baruose yra solidus Lietuvos grafinio dizaino sluoksnis, kurio negalima nepaisyti, ypač talentingai kurti šriftai; ir galiausiai – pusiau skilęs herojaus gyvenimas (kiekviename po mylėtą moterį ir sūnų) – tai dar vienas likimas, galintis būti epochų lūžio simboliu, vertas kino juostos ir gyvensenos atsitraukus tyrimų.

Nuostabu tai, kad kas atrodė (bent jau mano – Gariūnų – kartai) nežinoma, abstraktu, puslapis po puslapio įgavo veidą. Kažkokios senos knygos lentynose, pasirodo, yra Kulakausko darbas, plakatai, leidinių antraštės ir viršeliai iš savaime suprantamos buitinės aplinkos statuso virto meniniais sprendimais konkrečiu istoriniu laiku. O pluoštas skirtingos išvaizdos darbų įgavo bendrų vardiklių. Žinotas kaip grafikas, išraižęs ožkas su mergaite, lyg burtų lazdele pamojus tapo esančiu visur: pradedant vaikystės knygomis („Aiskauda!“, „Grybų karas“) ir „Ars“ plakatu, baigiant dar dabar kioskuose iš lentynos styrančia antrašte „Literatūra ir menas“. Jausmas – lyg nuslinkus Gedimino kalno šlaitui ir atsivėrus kultūriniam sluoksniui. Tik tas šlaitas čia pat, po nosimi.

Tokios knygos, kur lyg ir nelabai matomo žmogaus gyvenimas, surinkus visus darbus ir sutelkus juos į prasmingą visumą, atskleidžia viso darbo vertę, visada paveikia labai pozityviai. Tai galbūt paskatins šlovės trokštančius pamąstyti, kad galbūt ne visuomet svarbiau centrinėje aikštėje pastatyti didelį paminklą, o nuosekliai dirbti mažus darbus. Laikantis savo vertybių pralaimėti neįmanoma.

Knygos leidėjas Vilniaus grafikos meno centras savo galerijoje „Kairė–dešinė“ su knyga pristato ir Kulakausko originalių eskizų teatrui, knygoms, taip pat svarbesnių leidinių viršelių parodą, lydimą informacijos apie dailininko gyvenimą. Piešiniai, kurti iliustracijoms, yra didesni nei knygoje, todėl juos dar įdomiau apžiūrėti. Gali naujai pamatyt spalvas ir nujausti virsmo į knygą magiją. Ji visada dvelkia fantazijos laisve. Siūlau nepraleisti progos naują leidinį ir parodą patirti vienu ypu ir tokiu būdu geriau pažinti ne tik savo kultūrą, bet ir save.

Paroda veikia iki gegužės 28 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.