7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Prisiminus praeities asmenybes

Martyno Liudviko Rėzos 240-ųjų gimimo metinių minėjime

Laura Svirskaitė
Nr. 21 (1173), 2016-05-27
Muzika
Martyno Liudviko Rėzos 240-ųjų gimimo metinių minėjimo akimirka
Martyno Liudviko Rėzos 240-ųjų gimimo metinių minėjimo akimirka

Gyvuoja labai graži tradicija atminti bei pagerbti kultūrai svarbius asmenis, visuomenės veikėjus, rašytojus, kūrėjus. Religinės muzikos centras, asociacija „Lituanistų sambūris“ ir Liudviko Rėzos kultūros centras gegužės 20 d. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje surengė minėjimą, skirtą lietuvių literatūros, kultūros ir tautinės savimonės ugdymui didelę reikšmę turėjusiam dvasininkui, teologui, vertėjui, poetui, tautosakininkui Martynui Liudvikui Rėzai (1776–1840). Jo dėka buvo publikuota Kristijono Donelaičio kūryba, jis pirmasis pradėjo rinkti lietuvių liaudies dainas, rašė pirmuosius liaudies dainų tyrinėjimus, 1825 m. Karaliaučiuje jo pastangomis išspausdintas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys. Renginio, skirto L. Rėzos 240-osioms gimimo metinėms, programoje buvo išsakytas prof. habil. dr. Dainoros Pociūtės-Abukevičienės įžanginis žodis, atliekami Broniaus Kutavičiaus kūriniai „Prutena“ ir „Paskutinės pagonių apeigos“, o L. Rėzos tekstus skaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius.

 

D. Pociūtė-Abukevičienė padėjo prisiminti L. Rėzos biografiją, apibūdino jį kaip itin kuklią, melancholišką asmenybę. Profesorė taip pat priminė svarbiausius tautosakininko gyvenimo įvykius, akcentavo svarbiausius L. Rėzos nuveiktus darbus, minėjo, jog nors L. Rėza ir laikė save prūsu, tačiau pabrėždavo, jog yra lietuvių giminės. Aptarusi lietuvių liaudies puoselėjimo aspektą, ji mini, jog XVIII–XIX a. labiausiai vertinta bažnytinė muzika, o liaudies dainos pripažintos nebuvo. L. Rėza vienas pirmųjų įžvelgė grožį liaudies kultūroje ir dainose, o savo traktate jis apibrėžė šių dainų estetiką.

 

Atlikti B. Kutavičiaus kūrinius buvo nuspręsta neatsitiktinai. „Prutena. Užpustytas kaimas“ (1977) parašytas smuikui, vargonams ir varpams. Iš tiesų „Prutena“ – tai ir Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos knyga, o „Užpustytas kaimas“ – joje išspausdintas eilėraštis. Kūrinys reprezentuoja pagrindinę eilėraščio ašį – kaimą Kuršių nerijoje, kuris buvo paliktas gyventojų ir pamažu užpustytas smėliu. Muzika perteikia lėtą procesą, kai smėlis apgaubia kaimelį, bažnyčią primena varpo dūžiai. Kūrinys prasideda tyliu, disonansiniu vargonų atliekamu sąskambiu bei keliais ramiais varpų dūžiais. Netrukus įsiterpęs smuikas, po kurio iškart skamba ir vargonai bei varpai, atlieka kontrastingus, dinamiškai intensyvesnius sąskambius, paskui vėl lieka tik tylūs vargonų intervalai. Maždaug kūrinio viduryje tylius vargonų sąskambius keičia klasterių virtinė, smuiko partijoje atliekami gana greiti pasažai, įsivyrauja itin garsi dinamika, kur įtaigumo atlikėjams nestigo. Šioje kompozicijos dalyje siekiama pertekti šiurpų užpilamo smėliu kaimelio vaizdinį. Kūrinio pabaigoje buvo sugrįžta prie tylių, švelnių vargonų ir smuiko sąskambių, nuolatos buvo girdėti varpai. Nors Saulius Auglys (varpai), Renata Marcinkutė-Lesieur (vargonai), Dalia Simaškaitė (smuikas) kūrinį atliko įtaigiai, negirdėjau jokių klaidų ar neatitikimų, sonoristiškai skambanti kompozicija sukėlė mažesnį susidomėjimą nei „Paskutinės pagonių apeigos“.

 

Aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus perskaityti poeto eilėraščiai bylojo, jog poezija daugiausiai atspindi L. Rėzos gyvenime patirtus išgyvenimus, dažnai juose minimas Karaliaučius, Prūsija bei Lietuva, iškeliami religiniai klausimai, todėl susidarė įspūdis, jog L. Rėzos eilės labiau primena pasakojimus bei aprašytus išgyvenimus. Paminėjimo vakarą vainikavo B. Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“, jį atliko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos merginų choras, Lina Dambrauskaitė (sopranas), Vilniaus valtornų kvartetas, vargonininkė R. Marcinkutė-Lesieur, dirigavo Jurijus Kalcas. Kūrinys žavi originalumu, įdomesniais atlikimo būdais. „Gyvatės užkalbėjimo“ dalyje 4 merginų choro grupės buvo išskirstytos ir sustojusios bažnyčios pradžioje stačiakampio forma (2 grupės stovėjo nugara į netoli esantį altorių, kitos 2 arčiau vidurio, tarp žiūrovų), o solo partijos atlikėja, stovėjusi bažnyčios pagrindiniame take, eidama link altoriaus kiekvieną kartą pasisukdavo vis į kitą žiūrovų pusę. Kūrinys atliktas labai preciziškai, itin gerai pateikti dinaminiai kontrastai, solistė žavėjo gera dikcija, itin švariu intonavimu, choristės taip pat stengėsi aiškiai tarti žodžius. „Ąžuolo pagarbinimo“ dalyje buvo pagirtinas chorisčių frazių išbaigtumas. Nors kūrinys atliktas išties gerai, smulkių netikslumų irgi būta, pavyzdžiui, galbūt kažkiek atlikimui sutrukdė merginų atėjimas dainuojant, nes pučiamieji instrumentai jas užgožė ir tam tikrą laiką dainavimo nebuvo girdėti, keletą kartų pasigedau aiškios dikcijos. Nepaisant kelių smulkių trūkumų reikia pasakyti, jog kūrinys publikos buvo palankiai priimtas, atlikėjai gausiai apdovanoti aplodismentais.

 

Itin graži ir džiuginanti praeities šviesuolių pagerbimo tradicija sėkmingai gyvuoja ir toliau. Džiugu, jog šį kartą pagerbtas ir prisimintas L. Rėza, daug nuveikęs ir lietuvių muzikos labui.

Martyno Liudviko Rėzos 240-ųjų gimimo metinių minėjimo akimirka
Martyno Liudviko Rėzos 240-ųjų gimimo metinių minėjimo akimirka
Martyno Liudviko Rėzos 240-ųjų gimimo metinių minėjimo akimirka
Martyno Liudviko Rėzos 240-ųjų gimimo metinių minėjimo akimirka
Martyno Liudviko Rėzos 240-ųjų gimimo metinių minėjimo akimirka
Martyno Liudviko Rėzos 240-ųjų gimimo metinių minėjimo akimirka
Martyno Liudviko Rėzos 240-ųjų gimimo metinių minėjimo akimirka
Martyno Liudviko Rėzos 240-ųjų gimimo metinių minėjimo akimirka