7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Atviras laiškas

štai kaip mažai mes laiko beturime – vos kokį pusvalandį ar vėlų vakarą, nuvogtą nuo kitų Svarbių Dalykų, kaip pasakytų mano vaikystės draugas Mikė Pūkuotukas. Prašei manęs papasakoti apie Rūtos Spelskytės parodą galerijoje „Akademija“, kurios nespėjai pamatyti, o aš vos spėsiu dorai aprašyti, nes tik dabar gavau kūrinių nuotraukas su tekstais. O Dieve, kai pagalvoju, kaipgi rašydavo anksčiau, tarkim, Gražina Kliaugienė, kai nebuvo nei el. pašto tekstams siųsti, nei fotografuojančių telefonų, skaitmeninių aparatų, taigi nedokumentuodavo juosta, nenešdavo skubiai jos ryškinti tik tam, kad paskui galėtų atidžiai išnagrinėti kūrinius? Gerb. Alfonsai Andriuškevičiau, kaip Jūs dirbdavote, nejaugi viską iš atminties? O gal parodos trukdavo gerokai ilgiau – ateini kokius penkis kartus ir per tą laiką ramiai gula patogus tekstas, kaip Rūtos Spelskytės „Lėtas auginimas“ (Borakso kristalas (natrio boratas arba E285), 2016; druskos kristalas (druska), 2016; dykumų rožė (gipsas, baritas, smėlis); tulžies akmuo (~80 proc. cholesterolis, balta spalva)? Nuo jų menininkė ir norėjo pradėti ekspoziciją, bet kadangi prašai apie ją pasakoti, turiu įspėti, kad man tai bus iššūkis. Tu gi žinai – mėgstu atsispirti nuo parodos ir toliau jau sklęsti ten, kur teksto vėjas neša, kartkartėm vos paliesdama kūrinius, paskui, aišku, įsipina Jeanas Baudrillard’as, Gastonas Bachelard’as ir visi kiti deividai lynčai, bando įklampinti materijos, į savo puses tampo asociacijos, žodžiu, mėgstu skraidyti paskui savo asmenines impresijas ir skersvėjus. Bet šį kartą viskas kitaip.

Blogas mokinys

Los Andželas, kaip, beje, ir Niujorkas ar Las Vegasas, per visą kino istoriją „užsiaugino“ savo herojus ir antiherojus, atpažįstamas situacijas ir mitus. Keisti nusikaltimai, juos narpliojantys privatūs detektyvai, pornografijos verslas, legendomis apipinta tamsioji Holivudo pusė, spalvingi vakarėliai (dažniausiai dideliame name ant kalvos, su lauko baseinu ir milijoninio miesto šviesų panorama), narkotikai, policininkai ir korumpuotos valdžios viršūnėlės.

Šis nuodėmių miestui būdingas temų, motyvų ir jau vizualinėmis klišėmis tapusių vaizdų kondensatas atsikartoja ir „Kietuose bičuose“ („The Nice Guys“, JAV, 2016). 8-ąjį dešimtmetį stilizuojanti istorija apie smulkius reikaliukus už pinigus tvarkantį Džeksoną (Russell Crowe) ir nevykėlį privatų detektyvą Holandą (Ryan Gosling), kurių keliai susitinka abiem pradėjus domėtis viena keistomis aplinkybėmis dingusia mergina Amelija, tiesiog sprogsta nuo to, ką apie Los Andželą žinome, girdėjome ir matėme kine.

Panašu, kad prieš imdamasis kurti filmą amerikiečių režisierius Shane’as Blackas dar kartą pažiūrėjo begalę trilerių ir dramų, kur veiksmas vyksta Holivudo kalvų papėdėje. Pažiūrėjo ir išmoko atmintinai. Pagirtina – kino istoriją išmanyti reikia. Tačiau geras mokinys yra tas, kuris ne aklai pakartoja mokytojų mintis, bet jas interpretuoja, jomis abejoja ir galiausiai imasi kurti savo viziją. Kaip supratote, Blackas nėra geras mokinys.

Atvirumo imitacija ir kantrybė

Kiekvieną pavasarį lyg iš gausybės rago pasipila jaunųjų teatro kūrėjų diplominiai (ir ne tik) darbai. Toks metas – puiki proga smalsiems scenos menų gerbėjams sužinoti ir savo akimis įsitikinti, kas, kur atėjo, su kokiomis mintimis ir kaip nusiteikę. Vis dėlto dar prieš keletą metų šis pažinties procesas buvo gerokai paprastesnis. Vilniaus Mažajame teatre vykstantis festivalis „Tylos!“ atliko gana garbingą misiją – pristatydavo žiūrovams kasmet vis ateinančią naują jaunąją teatro kūrėjų kartą. Šiais metais jau nebekyla abejonių, kad ši „Tylos!“ koncepcija išblėso. Manyčiau, kad to pradžia – jau kiek anksčiau prasidėjęs, bet kasmet vis labiau ryškėjantis festivalio virtimas tarptautiniu. Mat kartu su šia, lyg ir sveikintina „Tylos!“ plėtra, atsirado kažkoks rengiamos programos neapibrėžtumas, įtarimą keliantis abstraktumas, o pagrindinė mintis, nuo kurios viskas ir prasidėjo, – pristatyti naująją teatro kūrėjų kartą, – buvo nustumta kažkur į šoną.

 

VMT scenoje šiais metais nepamatėme nė vieno Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusių studentų darbo. Šie pasiskirstė po „Menų spaustuvės“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro, LMTA ne per seniausiai duris atvėrusio Balkono teatro bei OKT studijos scenas. O dar ir „Kablyje“ prieš mėnesį vyko taip pat jaunuosius pristatantis kultūros maratonas „PIN dienos“. Taigi, turintys noro Vilniuje galėjo pamatyti tikrai nemažai, lyg ir nebūta didelio nuostolio. Tačiau čia jau nebeveikė joks atrankos kriterijus. Prireiktų baisiai daug (ir tikrai ne visuomet maloniai praleisto) laiko, kad galėtum susidaryti bent kiek pilnesnį vaizdą apie sveikai teatro kraujo apytakai tokius svarbius ateinančius. Kita vertus, visai nemažą dalį studentų jau esame pamatę iš repertuarinių LNDT ir OKT spektaklių ir galime daryti prielaidą, kad tai ir yra tie svarbiausieji, kad ir kaip kvailai tai skambėtų.

Ritmo viražai

Nedaug atlikėjų rizikuotų ir leistųsi į tokią avantiūrą kaip Arkadijus Gotesmanas. Surengti improvizacinės muzikos festivalį toli nuo sostinės, atokiame Lietuvos kampelyje, kur ji skamba itin retai! „Ritmo viražai“ – pirmasis perkusijos festivalis Šeduvoje, vykęs gegužės 27–29 d., o jo sumanytojas ir meno vadovas – Arkadijus Gotesmanas. Kai jis užsiminė apie renginį, išsyk nevalingai pradėjau ieškoti jo sąsajų su šiuo miesteliu. Atsakydamas į klausimą, kodėl būtent Šeduva, Arkadijus bedė pirštu į giedrą paskutinio gegužės savaitgalio dangų. Suprask, iš ten. Šia idėja patikėjo ir vietos kultūros ir amatų centras, įgyvendinęs perkusininko padiktuotą festivalio planą. Pernai rugsėjį Arkadijus Gotesmanas su pianistu Dmitrijumi Golovanovu koncertavo Šeduvoje ir pristatė knygą „Išgelbėti bulvių maišuose“. Tokia yra festivalio priešistorė.

Festivalį atidarė iš Šeduvos kilęs perkusininkas Martynas Lukoševičius su grupe „Hand Voices“. Prieš devynerius metus suburti ansamblį įkvėpė Linas Rimša. Per savo istoriją „Hand Voices“ dalyvavo daugelyje įsimintinų įvykių, kuriuose juos lydėjo įkvepėjo L. Rimšos kūryba. O šio festivalio kontekste tai buvo, ko gero, nuosaikiausias pasirodymas.

Išbandymas kontrapunktu

Dėl tiesos muzikoje kadaise buvo diskutuojama ne mažiau aistringai negu filosofijoje. Vieną iš tokių disputų, muzikos istorijoje žinomą kaip „Scacchi–Sieferto kontroversija“, pristatė tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, gegužės 5 d. Valdovų rūmuose atidarydamas II tarptautinį Marco Scacchi senosios muzikos festivalį. Lietuvoje organizuojamo festivalio idėja yra parsivežta iš Italijos – Scacchi gimtajame Galėzės mieste jo vardo festivalis rengiamas jau šešiolika metų. Tai rodo tikrai aukštą šio, su Lietuva susijusio kompozitoriaus įvertinimą. Konceptualiai priklausydamas italų mokyklai, kompozitoriaus talentą Scacchi atskleidė patekęs į Vladislovo Vazos rūmus – nuo 1621 m. Scacchi dirbo smuikininku jo dvare Varšuvoje, o 1633 m. tapo karališkosios kapelos vadovu. Kadangi Vladislovas Vaza labai mylėjo Vilnių ir čia dažnai rezidavo, Scacchi kūrybinis palikimas, be jokios abejonės, sietinas ir su Vilniumi.

 

Susitelkęs į mūsų regiono senosios muzikos paveldo atkūrimą ir visada klausytojus stebinantis originaliu, dažniausiai Lietuvoje dar negirdėtu repertuaru, šįsyk „Canto Fiorito“ taip pat pasiūlė kruopščiai apgalvotą programos koncepciją. Scacchi kūryba buvo pristatyta, viena vertus, per opoziciją su Paulu Siefertu, kita vertus, ja neapsiribojant, praplečiant laiko rėmą, parodant šių dviejų oponentų kompozicinių principų ištakas skirtingose mokyklose ir jų įtaką tolesnei vietos muzikos raidai. Koncerte skambėję tikslingai sugrupuoti Scacchi mokytojo Francesco Anerio, Sieferto mokytojo Jano Pieterszoono Sweelincko, taip pat Scacchi sekėjo Bartlomiejo Pękelio kūriniai ne tik leido klausytojui apčiuopti įtakas, kompozitorių panašumus bei skirtumus, bet ir kelti sau bendresnius klausimus apie taisykles ir laisvę mene, talentą ir jo reikšmę tradicijos raidai.

Kino naujienos trumpai

Gegužės 22 d. vienoje Belgrado ligoninėje mirė Velimiras Bata Żivojinovićius – didžiausia jugoslavų kinų žvaigždė, kurią prisimena ir ne vienas lietuvių sinefilas. Żivojinovićius gimė 1933 m. Mladenovace, dabartinėje Serbijoje. Kine jis debiutavo 1955 metais. Tačiau jau prieš tai, būdamas penkiolikmetis, jis buvo statistas teatre. Baigęs Belgrado teatro, kino ir muzikos akademiją Żivojinovićius dirbo teatre, kuriam visada atiduodavo pirmenybę, nors sakoma, kad jis buvo daugiausiai vaidmenų Jugoslavijos kine suvaidinęs aktorius. Iš viso jis suvaidino per 300 filmų ir serialų.

 

Żivojinovićiaus populiarumo viršūnė – 7-asis ir 8-asis dešimtmečiai, kai aktorius daug filmavosi filmuose, kurių veiksmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus ir pasakojama apie jugoslavų partizanus. Faktūriškas, masyvus, išraiškingas, gilių akių aktorius buvo labai tikroviškas. Jis išgarsėjo filmuose „Kozara“ (1962, rež. Velko Bulajič), „Trys“ (kitas pavadinimas „Papartis ir ugnis“, rež. A. Petrovičius, 1965). Žiūrovai mėgo ir socialines dramas bei komedijas, kuriose vaidino Żivojinovićius. Būtent jis sukūrė įsimintiną čigoną Mirtą poetiniame A. Petrovičiaus filme „Aš mačiau net laimingų čigonų“ (1967), budelį istoriniame filme „Dervišas ir mirtis“ (rež. Z. Velimirovic, 1974). Pats garsiausias Żivojinovićiaus filmas „Valteris gina Sarajevą“ (rež. H. Krvavac, 1972) – aktorius pelnė žvaigždės statusą net Kinijoje, mat filmą čia kasmet rodo televizija.

Mieganti šalis

Anksčiau prieš eidama į naują Apichatpongo Weerasethakulo filmą vis žadėdavau sau, kad bandysiu įminti jo hipnozės paslaptį. Bet žiūrėdama „Didybės kapines“ („Rak ti Khon Kaen“, Tailandas, D. Britanija, Vokietija, Prancūzija, Malaizija, 2015) pagaliau supratau, kad to daryti neverta. Daug svarbiau pasinerti į Weerasethakulo sapną (režisierius kartą yra prisipažinęs, kad ekranizuoja savo sapnus) ir išgyventi tą sunkiai suvokiamą ir paaiškinamą malonumą, patiriamą kino salėje. Šių dienų kine, kai net svarbiuose kino festivaliuose vis dažniau laimi pedantiškos vidutinybės, Weerasethakulo kūryba suteikia galimybę pajusti kino esmę, kuri ir yra sapnas, tik matomas atmerktomis akimis.

Iš pradžių Weerasethakulo filmas primena naivaus tapytojo paveikslą. Čia yra mažas provincijos miestelis, supamas vešlios augmenijos, ligonine paversta mokykla, kurioje gydomi keista liga susirgę kareiviai. Jie kasė kažkokius pamatus ten, kur kadaise buvo istorinių didvyrių kapinės, ir visus ištiko miego liga. Dabar miegantys kareiviai guli didelėje palatoje. Jais rūpinasi gydytojai, lanko artimieji, o jauna mediumė atsakinėja į giminaičių klausimus – Keng gali įeiti į kareivių sapnus, paklausti jų apie mėgstamą sriubą ar slaptą meilužę. Mediumei padeda savanorė slaugė Džendžira. Ši pagyvenusi moteris imasi globoti kareivį, kurio niekas nelanko.

Valanda žaismingos muzikos

Gegužės 12 d. Vilniaus rotušėje įvyko daug publikos sutraukusios naujos kompaktinės plokštelės „Prancūziški žaidimai“ sutiktuvės. Prieš tai ši plokštelė ir jos sumanytojai mėnesį keliavo po įvairius Lietuvos miestus: Druskininkus, Panevėžį, Alytų, Kėdainius, Varėną, Anykščius, Kauną ir Klaipėdą. Sutiktuvės buvo žaismingos kaip ir plokštelėje skambanti muzika – Prancūzijos muzikos aukso amžiaus kūrėjų George’o Bizet, Gabrielio Fauré, Maurice’o Ravelio ir Erico Satie siuitos fortepijonui keturioms rankoms. „Ačiū, kad šiandien dar kartą prikelsite šiuos prancūzų muzikos šedevrus“, – sutiktuvėse idėjos autoriams ir įgyvendintojams dėkojo ir kartu džiaugėsi Prancūzų instituto Lietuvoje Kalbos atašė Nicolas Torres. Plokštelę, padedant Prancūzų institutui Lietuvoje, įrašė pianistai Sonata ir Rokas Zubovai. 1997 m. susikūręs ir jau beveik du dešimtmečius gyvuojantis duetas daug koncertuoja, nuo 2005 m. Neringoje rengia tarptautinį muzikos ir ekologijos festivalį „Nepaklusniųjų žemė“, vykdo edukacines programas Lietuvos miestuose, bet va plokštelės lig šiol neturėjo, tad sutiktuvių džiaugsmą stiprina CD premjera šio dueto biografijoje. Prancūzų muzika tokiam debiutui pasirodė itin tinkama.

Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Godos“ sostinėje

Sekmadienio vakarą „Menų spaustuvėje“ vilniečiai pagaliau išvys su išskirtine sėkme pasaulio ir Lietuvos scenose sušoktą premjerinį Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklį „Godos“. „Godų“ kūrybinei komandai jau triskart bisavo išrankumu pasižyminti Florencijos ir Norvegijos teatrų publika, žiūrovai Lietuvos regionuose bei Kaune ir Klaipėdoje.
Netrukus „Godos“ skries per Atlantą į Sietlą, į tarptautinį šokio festivalį „Beyond the Treshold“. Beje, fotografijose užfiksuoti šio spektaklio šokėjai, tapo šio festivalio afišos veidu. Gautas kvietimas rudenį spektaklį šokti Turine, o festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ „Godos“ pripažintos geriausiu metų spektakliu.

 

Pertrauka

Savaitgalio kelionė į Nidą buvo pertrauka. Dabar, kai apie tai rašau Vilniuje, priešais mano atvirą balkoną Gėlių gatvėje statybininkai apkalinėja lentelėmis kupolą, kurį paskui uždengs šlaitiniu sinagogos stogu – tuk tuk, tuk tuk, bam bam bam, tuk tuk, džyru džyru, barkšt – tuk tuk (ištiktukai beviltiškai nutolsta nuo tikrojo garso). Aidas viską trigubina mėtydamas tuksenimus į gretimų pastatų sienas. O aš tapenu klavišais. Netikėtai kažkas Sodų gatvėje ima mums pritarti mušdamas būgneliais džiazo ritmą. Tylusis mano kleksėjimas, laukinis būgnelių bumbsėjimas ir skardusis plaktukų poškėjimas susijungia į bendrą darbo koncertą. Vasaros pabaigoje iš jo bus pagamintas naujutėlaitis stogas su kupolo paslaptimi ir krūvelė straipsnių, gal net knyga apie „Post Ars“.

Taip ir darbuojamės pasikaukšėdami, kol neįsijungia šlykščiai šaiži Vyrų krizių centro signalizacija – kad juos velniai! Tenka viską mesti ir bėgti į akademiją. Ten – mokslo metų pabaigos šišas, begalinis studentų baigiamųjų darbų skaitymas, gynimų komisijos, recenzijos ir reglamentai. Galva ištinsta nuo svetimų tekstų ir privalomai kritiško požiūrio į juos. Pasiilgstu ką nors paskaityti nekritiškai, tiesiog šiaip sau... Ir gal kaip tik todėl, priešingai nei reikėtų tokiu įtemptu metu, būrelis darbuotojų ir studentų susigundė Nidos meno kolonijos pasiūlymu nuvykti į „Inauguracinį savaitgalį“ – naujojo korpuso atidarymą ir institucijos penkmečio paminėjimą. Tikėtasi minios, bet tik nedaugelis galėjo sau leisti pertrauką. Taigi nušokę nuo konvejerio sulėtintai atlikinėjome Nidos ritualus – maudėmės smaragdiškai skaidrioje jūroje, vaikščiojome po nuščiuvusį mišką tarsi po stop kadrą, kurį animavo tik ulbanti erdvė.

PUSLAPIS
IŠ
1002