7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apdovanojimai ir jų vertė

69-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus

Aistė Račaitytė
Nr. 21 (1173), 2016-05-27
Kinas
„Išleistuvės“
„Išleistuvės“

Po sekmadienį vykusios Kanų kino festivalio apdovanojimų ceremonijos pasipylė dar aršesnė kritika George’o Millerio vadovaujamo žiuri sprendimams nei pernai, kai „Auksinę palmės šakelę“ laimėjo Jacques’o Audiard’o „Dypanas“. Šiemet visi džiaugėsi stipria ir įdomia konkursine programa, kurioje netruko išaiškėti svarbiausi – vokietės Maren Ade „Tonis Erdmanas“, Jimo Jarmusho „Patersonas“, abu rumuniški konkursiniai filmai – Cristi Puiu „Sieranevada“ ir Cristiano Mungiu „Išleistuvės“ („Bacalaureat“), Paulo Verhoeven „Ji“ (Elle“) bei brazilo Klebero Mendonços Filho „Vandenis“ („Aqarius“). Tačiau beveik visi jie liko nepaminėti, o „Auksinę palmės šakelę“, visų nuostabai, pelnė paveikus, bet tiesmukas Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“.

 

Kanadietis Xavier Dolanas, būdamas vos 27-erių, kuria greitai. Jo naujausias filmas pagal Jeano-Luco Lagarce’o pjesę „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Juste la fin du monde“) pelnė Didįjį žiuri prizą, nors po pirmosios peržiūros, per kurią kritikai jį audringai nušvilpė, pasklido žinia, kad tai didžiausias konkursinės programos nusivylimas. Filmas perdėm teatrališkas – jo mikčiojantys dialogai, o labiau monologai, nes herojai – šeimos nariai – taip ir neranda bendros kalbos, neįgijo naujos formos pjesę perkeliant į ekraną, o beveik tik stambiais planais filmuojami herojų veidai įklampina dramą apie jauną rašytoją, po daugelio metų grįžtantį namo pranešti apie savo artimą mirtį, į formalistinę pelkę, kurią įgarsina Dolano kūrybos ženklu tapusi garsi ir iliustratyvi populiarioji muzika.

 

Dar vienas keistas žiuri sprendimas – geriausiu režisieriumi tapo Olivier Assayasas, kurio filmo „Asmeninė pirkėja“ rodymas konkursinėje programoje man buvo didžiausia mįslė: perdėtos vaidybos siaubo trileris, į vieną istoriją nesėkmingai bandantis sujungti tris herojės gyvenimo linijas, neturi nieko bendra nei su geru žanriniu, nei su meniniu kinu. Assayasas apdovanojimą pasidalino su Cristianu Mungiu, apdovanotu už filmą „Išleistuvės“. Tai dar vienas skvarbus žvilgsnis į posovietinės šalies kasdienybę – pasakojimas apie vidutinio amžiaus vyrą, siekiantį geresnio gyvenimo sau ir savo šeimai. Romeo gyvenimo svajonė – netrukus mokyklą baigsiančią dukterį išsiųsti mokytis į D. Britaniją, kur jos laukia geresnis gyvenimas ir perspektyvos. Tačiau ar duktė atsidurs universitete, priklauso nuo brandos egzaminų rezultatų, o kaip tik prieš juos mergaitė patyrė šoką, nes buvo užpulta požeminėje perėjoje. Bijodamas, kad gali žlugti planai, Romeo nusižengia savo moraliniams principams. Mungiu kino esmė yra nuosekliai pasakojamos istorijos, kuriose akivaizdi aštri socialinė ir politinė korumpuotos šiuolaikinės Rumunijos visuomenės kritika.

 

Vis dėlto blogiausias konkurso filmas buvo ne Xavier Dolano, o Seano Penno „Paskutinis veidas“ („The Last Face“), kurį žiūrėti buvo ir pikta, ir net nejauku. Tai tarptautinės labdaros organizacijos vadovės Vren (Charlize Theron) ir karo gydytojo Migelio (Javier Bardem) meilės istorija, kurios fonu pasirinktas karas Liberijoje. Šis filmas – nepaprastai manieringai nufilmuotas romantiškų banalybių ir „Nacionalinės geografijos“ žurnalo nuotraukas primenančių vaizdų kratinys. O didžiausia talentingo aktoriaus režisūros klaida ta, kad Pennas bando neįmanomus dviejų vakariečių baltaodžių santykius perteikti atvirai vaizduojamu pilietinio karo Afrikoje siaubu, bet kartu pabrėždamas savo naivų, neokolonialistinį požiūrį.

 

Broliai Jeanas-Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai sukūrė dar vieną realistinį gyvenimo Belgijos provincijoje portretą. Filmo „Nežinoma mergina“ („La Fille Inconnue“) centre – darbą pradedanti gydytoja Dženi. Vieną vėlyvą vakarą neatidarius priimamojo durų, žūva jauna mergina. Slegiama sąžinės, Dženi imasi pavojingo tyrimo, bandydama sužinoti merginos tapatybę. Kitaip nei „Dvi dienos, viena naktis“, naujasis Dardenne’ų filmas santūresnis ir realistiškesnis. Nuo emocinio ir didaktiško perdėjimo jį gelbsti puikus aktorės Adèle Haenel vaidmuo.

 

Darbininkų klasės realybę vaizduojančių Keno Loacho, brolių Dardenne’ų ir rumunų gretas papildė Filipinų režisierius Brillante Mendoza. Jo filmas „Rosa“ („Ma’Rosa“) pasakoja apie stiprią moterį, – motiną, žmoną, seserį, kaimynę, tetą, – kuri skurdžiame Manilos rajone kovoja už savo šeimos išgyvenimą, prisidurdama iš smulkios prekybos narkotikais. Nuolatos judanti, rankinė Odyssey Floreso kamera seka Rosos kasdienybę ir tai, kas vyksta ją sulaikius policijai. Realistiškas siužetas leidžia režisieriui kritikuoti valstybės institucijas, tačiau ne biurokratinį aparatą, kaip Keno Loacho filme, o jo bekraštę korupciją. Rosą suvaidinusi Jaclyn Jose pelnė geriausios aktorės apdovanojimą.

 

Amerikiečio Jeffo Nicholso filmas „Mylintys“ („Loving“) devynerius Ričardo (Joel Edgerton) ir Mildred (Ruth Negga) metus stebi kovą už teisę į savo meilę. Du mylintys žmonės pasiryžo būti drauge, kai Virdžinijos valstijoje dar galiojo skirtingų rasių santuokos draudimo įstatymai. Filmas sukurtas pagal tikrą istoriją. Panašiu laiku vyksta ir prancūzų aktorės bei režisierės Nicole Garcia filmo „Iš mėnulio“ („Mal de Pierres“) veiksmas. Pagrindinės veikėjos Gabrielės (Marion Cotillard) svajos apie tikrą meilę perauga į liguistą obsesiją, su kuria kaimelyje gyvenanti jos šeima susitvarko ištekindami dukterį už padoraus darbininko. Nors vyras jai atsidavęs, Gabrielė ilgisi didingesnės meilės ir netikėtai ją patiria kalnų gydykloje. Tačiau jos objektas – tik vaizduotės vaisius. Iš pradžių pernelyg lėtas filmo veiksmas ilgainiui įtraukia, o netikėtas siužeto posūkis, suplakantis pasąmonę ir realybę, priverčia mąstyti apie moters vietą pokario Europoje.

 

Šių metų Kanų konkurse buvo kaip niekada daug filmų su įsimintinais moterų vaidmenimis. Tarp jų – brazilo Klebero Mendonços Filho „Vandenis“. Jis apie 65-erių muzikos kritikę Klarą (Sonia Braga), gyvenančią tradiciniame pajūrio name „Vandenis“. Kiti namo gyventojai jau seniai priėmė statybų kompanijos, planuojančios namo vietoje statyti dangoraižį, pasiūlymą, bet Klara nepasiduos net ir tada, kai tuščiuose kaimynų butuose vyks svingerių arba religinių fanatikų susitikimai. „Vandenis“ tyrinėja vidurinės klasės situaciją šiuolaikinėje Brazilijoje, seno ir naujo konfliktą. Klara – žavi, intelektuali, bohemiška moteris, tačiau jos energija disonuoja ne tik su kintančiu Brazilijos pajūrio peizažu, bet ir su iš jos gyvenimo dingstančiais žmonėmis. Tik detalės – daina ar baldas – sukelia prisiminimus apie geriausias dienas. „Vandenis“ – vienas įdomiausių konkurso filmų, bandantis užčiuopti Brazilijos visuomenės klasių kaitą, tačiau tai ir filmas apie universalią žmogaus savybę prisirišti prie jį supančios erdvės ir daiktų.

 

Pedro Almodóvaro filmo „Chuljeta“ („Julieta“) pagrindinė herojė – taip pat vyresnio amžiaus moteris, kuri ruošiasi palikti Madridą ir kraustytis į Portugaliją su mylimuoju. Chuljeta jau dvylika metų nieko negirdėjo apie dukterį, kuri išvyko į dvasinę reabilitaciją kalnuose. Rašydama dienoraštį ji pasineria į prisiminimus – taip žiūrovai susipažįsta su keliais jos gyvenimo dešimtmečiais. Juose – paslaptingas jaunystės įvykis, gniaužiamos profesinės ambicijos, pusėtina santuoka, vyro žūtis, depresija, liguistas prisirišimas prie dukters ir galiausiai jos netektis. Almodóvaras kuria detektyvo motyvų turinčią melodramą apie kaltę. Nors filmo istorija ir paprasta, Almodóvaras sukūrė ryškų ir įtraukianti kino reginį su jam būdingu ypatingu dėmesiu moters psichikai.

 

Isabelle Huppert suvaidino pagrindinį vaidmenį Paulo Verhoeveno filme „Ji“. Mišelė – kompiuterinių žaidimų kūrimo kompanijai vadovaujanti pasiturinti Paryžiaus dama, kurią filmo pradžioje išprievartauja kaukėtas įsibrovėlis. Ji atlieka medicininius tyrimus, pakeičia spynas, tačiau nesikreipia į policiją. Ambivalentiškas Mišelės elgesys kuria intrigą: ji lyg niekur nieko grįžta į gyvenimą – eina į darbą, susitinka su draugais bei meilužiu, rengia Kalėdų vakarėlį ir flirtuoja su jaunesniu kaimynu Patriku (Laurent Lafitte). Kai po dar vieno užpuolimo paaiškėja, kad prievartautojas yra Patrikas, ji, truputį baimindamasi, dar smalsiau tęsia žaidimą. Atrodo, kad tai specialiai Huppert parašytas vaidmuo, primenantis vieną įsimintiniausių jos vaidmenų Michaelio Haneke’s filme „Pianistė“. Tačiau „Ji“ – neįprasta psichologinė studija, finale nepateikiamas vienas atsakymas ar elgesio motyvas. Filme sklandžiai dera siaubo elementai ir komizmas, Verhoevenas sėkmingai įgyvendino tai, ką nesėkmingai bandė Assayasas, filme jungęs žanrų kodus su patologijomis, todėl keista, kad „Ji“ liko nepastebėta žiuri.

 

Man vizionieriškiausias konkurso filmas – Nicolaso Windingo Refno „Neoninis demonas“ („The Neon Demon“) apie Los Andželo grožio industriją. Džesi (Elle Fanning) atvyksta į miestą ieškoti darbo. Kupinoje dirbtinio grožio pramonėje Džesi natūralumas suspindi ir patraukia visų dizainerių bei fotografų dėmesį. Sužadinusi senbuvių pavydą, ji įsitraukia į kruvinas intrigas, kurios demoralizuoja. „Neoninis demonas“ – visiškai naujas kinas: avangardo, aukštosios mados ir dizaino mišinys idealiai pritaikytu garso takeliu.

 

Dar vienas išskirtinių vaizdų Kanų konkurso reginys – korėjiečio Chan-Wook Parko („Senis“) filmas „Tarnaitė“ („Agassi“), sukurtas Susan Waters romano „Ilgapirštė“ motyvais. Jis nukelia į 4-ojo dešimtmečio japonų okupuotą Korėją, kur jaunoji Sokė pasamdoma turtingos japonės Hideko tarnaite. Iš nusikaltėlių šeimos kilusi Sokė pažada japonų kunigaikščiu apsimetančiam sukčiui padėti pasisavinti Hideko turtus. Sokė moko šeimininkę, kaip lovoje elgtis su kunigaikščiu, tačiau pamokos perauga į netikėtus jausmus. Painus siužetas vyksta nepaprastai kruopščiai atkurtuose laikotarpio interjeruose, filme skamba senoviniai erotiniai pasakojimai, o Chan-Wook Parko režisuota dviejų moterų meilės scena kur kas subtilesnė ir gražesnė nei filme „Adelės gyvenimas“.

 

Už geriausią scenarijų apdovanotas iranietis Asgharas Farhadi filme „Pardavėjas“ („Forushande“) rodo jaunos poros gyvenimą. Filmo pavadinimas kyla iš poros statomo mėgėjiško spektaklio pagal Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“. Mokytojas Emadas ir Rana (Shahabas Hosseini ir Taraneh Alidoosti) turi skubiai išsikraustyti iš savo namų ir priima kolegos pasiūlymą pagyventi jo nuomojamame bute, tačiau prieš tai jame gyvenusi moteris niekaip nesugeba pasiimti savo daiktų. Vieną dieną Rana atidaro duris, manydama, kad grįžo vyras, tačiau į namus įeina visai ne jis, o ankstesnės gyventojos klientas. Praradusią sąmonę Raną randa kaimynai. Visą filmą rodomas Emado siekis rasti žmoną pažeminusį vyrą ir jam atkeršyti. Farhadi, išgarsėjęs Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“ apdovanotu filmu „Išsiskyrimas“, vėl kuria Irane, „Pardavėjo“ kontekstu tampa Irano kultūriniai ir religiniai kodai, pasvarstymai apie intelektualų vaidmenį konservatyvioje visuomenėje. Už šeimos garbę kovojantį vyrą suvaidinęs Shahabas Hosseini pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą.

 

Šių metų Kanų prizai, papiktinę ne vieną kritiką ir kūrėją, dar kartą įrodė apdovanojimų subjektyvumą. Lieka tikėtis, kad žiuri nepastebėti filmai, festivalyje patraukę kino kritikų dėmesį, sulauks teisingo žiūrovų vertinimo kituose kino festivaliuose bei kino teatrų repertuare, tikėkimės, ir Lietuvoje.

„Išleistuvės“
„Išleistuvės“
„Vandenis“
„Vandenis“
„Chuljeta“
„Chuljeta“
„Ji“
„Ji“
„Tarnaitė“
„Tarnaitė“
„Pardavėjas“
„Pardavėjas“