7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žmogaus idealo paieškos ir žaidimas teatru

Literatūrologinis požiūris į Artūro Areimos režisuotą „Mariją Stiuart“

Raminta Gamziukaitė
Nr. 21 (1173), 2016-05-27
Teatras
Elžbieta Latėnaitė (Elžbieta) ir Daumantas Ciunis (Mortimeras) spektaklyje „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Elžbieta Latėnaitė (Elžbieta) ir Daumantas Ciunis (Mortimeras) spektaklyje „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.

Spektaklis, besislepiantis po pavadinimu „Marija Stiuart“, turėtų būti įvardytas „Elžbieta I, Anglijos karalienė“. Juolab kad yra precedentas – Artūras Areima kartą jau keitė autentišką Friedricho Schillerio veikalo pavadinimą į sceninį. Toks keitimas galėjo ar net turėjo įvykti ir vėl, nes ne Marija Stiuart prikausto žiūrovų dėmesį naujajame Schillerio dramos pastatyme. Kitaip nereiškia blogai, premjera ir nustebino, ir nudžiugino, ir privertė susimąstyti apie priežastis, dėl kurių spektaklis visa savo visuma atgręžtas į karalienę Elžbietą.

 

Nuo pirmojo įspūdingo pasirodymo scenoje vienvaldiškai karaliauja Elžbieta I ir Elžbieta Latėnaitė. Jai deramai asistuoja grafas Lesteris (Tomas Rinkūnas), lordas Berlis (Tomas Stirna), Mortimeras (Daumantas Ciunis), lordas Šrusberis (Edmundas Mikulskis). Labai netikėta, bet herojų vyrų (Lesteris ir Mortimeras) susidūrimas scenoje išryškintas, o herojų moterų – gerokai prislopintas, nors Schillerio dramoje jis sudaro viso vyksmo pagrindą. Marija (Inga Patkauskaitė) lieka nuošalėje, o jos varžovė dėkingai priima dovaną ir demonstruoja aktorinį meistriškumą, dvi moterys – karalienė Elžbieta ir aktorė Elžbieta – puikiai sutaria.

 

Nuo antikos iki pat šių dienų galioja Aristotelio tezė: istorinę tiesą leistina aukoti vardan meninės tiesos. Net istorinę temą plėtojantis kūrinys nėra istorinė kronika ir nelaiduoja įvykių autentiškumo. Kartais autoriai to visai ir nesiekia, po istorine medžiaga slėpdami dabarties problemas, apie kurias atvirai negalima kalbėti. Schillerio atvejis kitoks, jo idėjų dramose istoriniai asmenys ir aplinkybės padeda kūrėjui formuoti tobulo žmogiškumo idealą. Arčiausiai istorinės tiesos yra trilogija „Valenšteinas“, dramoje „Marija Stiuart“ autorius leidžia sau nuo istoriškumo nukrypti tiek, kiek reikalauja kūrinio sumanymas, pagaliau, toldamas nuo istoriškumo, jis sukuria pseudoistorinę dramą „Mesinos nuotaka“, kur visi įvykiai ir personažai išgalvoti.

 

Artūras Areima kuria savą meninę tikrovę toldamas nuo Schillerio ir galbūt atkurdamas istorinę tiesą. Bet istorinė tiesa šiuo atveju mažiausiai aktuali, daug įdomesnė interpretacija. Tenka pripažinti, kad ir režisierius turi teisę teikti savą versiją, besiskiriančią nuo įprastinės, nes spektaklis, nepaisant visko, įvyko ir pavyko.

 

Eidama į premjerą labiausiai bijojau jau įprasto teatruose drastiško sušiuolaikinimo. Jis lyg ir yra, bet saikingas, sustota pusiaukelėje, dėl to atsirado šiek tiek eklektikos, bet tai ne tos klajonės laike, kurios lemia atotrūkį tarp tariamų žodžių ir sceninio veiksmo. Vyrų kostiumai stilizuoti pagal nekonkrečią epochą (kostiumų dailininkė – Monika Gurskytė), grafas Lesteris apsikirpęs pagal šiuolaikinę madą, bet tai tikrai ne pasaulio pabaiga. Eklektiką įmanu įžvelgti karalienių aprangoje: Marija, pradžioje juodai, o pabaigoje baltai apsirengusi, tiksliai atitinka Schillerio nuorodas, o Elžbieta – tarsi visai šiuolaikiška, bet jos efektingas pasirodymas gotikinių skliautų vizijoje, jos laikysena, judesiai, pagaliau jos vidus paneigia visas galimas abejones dėl nekarališkos aprangos. Nesupratau tik, kodėl vargšę auklę matėme tokią suvyriškėjusią. Jeigu siekta asociacijos su kalėjimo prižiūrėtoja, tai taip, į prižiūrėtoją ji panaši, bet tai jau perteklinis efektas, nes kalėjimo prižiūrėtojas pagal statusą yra Poletas (Vytautas Rumšas). Beje, A. Areima rašo, kad jo uždavinys – sukurti kalėjimą, bet kuo čia dėta Ana Kenedy, ištikima Marijos auklė?

 

Atskira kalba būtų apie karalienių šukuosenas. Kas tinka prie moderno, nelabai dera prie klasikinio stiliaus. Ir ne tik tai. Kai pirmame veiksme įkalinta Marija pasirodo su auklės nuolat priglostomu Kleopatros peruku, sutrinki. Akivaizdu, kad perukas nei aktorei, nei vaidmeniui netinka. Sumanymas paaiškėjo tik antrame veiksme, kai subtilia pastelinių spalvų gama ir įžūliai ryškiais ugniniais plaukais scenoje sušvyti Elžbieta. „Liepsnojantis“ perukas tiko ir aktorei, ir vaidmeniui, nes susisiejo su Elžbietos I portretais dailėje, kine, o kartu ir su epocha. Deja, antrasis perukas, net ir įgijęs atsvarą, priimtinesnis netapo. Kaip ir spektaklio Marija Stiuart netapo tokia, kokią ją matė Schilleris. Net jeigu šiam vaidmeniui būtų parinkta brandesnė ir labiau „karališka“ aktorė, manau, nedaug kas pasikeistų. Režisierius visas kortas atidavė į Elžbietos rankas ir buvo savotiškai teisus, nes dviem įspūdingoms karalienėms būtų ankšta teatro scenoje, panašiai kaip istorinėje praeityje joms trūko erdvės po Britanijos dangumi.

 

O dabar apie spektaklio programėlę. Jau tapo tradicija, o gal net mada, kad programose rašoma apie tai, ko scenoje nematyti. Dažnai, ypač operoje (naujausias pavyzdys – Schillerio ir Verdi „Don Karlas“), tai tiesiog epidemiją primenančio sušiuolaikinimo pasekmės. Aptariamame spektaklyje to priežastis – minėtas statytojo nukrypimas nuo dramaturgo versijos. Beje, „intriguojantys faktai apie Schillerį“ man tokie nepasirodė – pabiri faktai iš kūrėjo biografijos, ir tiek. Noras suintriguoti žiūrovą, šiaip jau nesmerktinas, atsispindi Schillerio įsimylėjimų „suvestinėje“. Bet iš tikrųjų Schilleris meilės nuotykiais negarsėjo, tai daug labiau būdinga jo didžiajam amžininkui Goethe’i. Ir Schillerio jausmo žmonai „amžinąja meile“ nevadinčiau, nes su tikrove mažai susiliečiantis kūrėjas norėjo kaip atsvarą turėti paprastą biurgerišką šeimą ir ją sukūrė vedęs Charlotte von Lengefeld, vieną iš dviejų seserų, su kuriomis, tarsi negalėdamas apsispręsti, intensyviai bendravo, net laiškuose kreipdamasis į jas abi. Jo ankstyvosios lyrikos Laura turėjo du konkrečius prototipus, bet jokio konkretumo ar nuoširdumo perteikiant jausmą eilėraščiuose nerasime. Todėl taikli pastaba, kad Schillerio meilė Charlotte’i von Wolzogen neįkvėpė poeto nė vienam eilėraščiui, turėtų būti perkelta ir visiems kitiems atvejams. Schillerio meilė daugiau literatūriška, išprotauta, jis ne tas kūrėjas, vėlgi kitaip nei Goethe, kurio išgyvenimai įkvepia jį poetiniams kūriniams. Schilleris nerašė meilės lyrikos, jis buvo „idėjų dramų“ autorius. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, bet iš tikrųjų gal ir tikslinga, kad programoje žiūrovas gali pasiskaityti apie tai, kas nebus parodyta – Marijos tapsmas, o nerašoma apie tai, ką netrukus pamatys scenoje, – Elžbietos daugiabriaunį paveikslą, jos nelaisvus sprendimus. Iš kur paimtas tekstukas apie Marijos tobulėjimą, man žinoma, bet telieka tai maža paslaptis, nes iki šiol neturiu aiškios nuomonės, ar programų sudarytojams galioja reikalavimas nurodyti šaltinius.

 

Grįžkime prie to, kas parodyta, ir pasiaiškinkime priežastis. A. Areima deklaruoja siekį drauge su Schilleriu ieškoti žmogaus idealo – absoliuto ir kartu savo pomėgį žaisti teatru. Kyla klausimas, ar šie du dalykai susiję, ar trukdo vienas kitam (kitaip sakant, arba ieškai idealo, arba žaidi teatru). Mano manymu, teatrinis žaidimas šiame spektaklyje pavyksta ir to turėtų pakakti neskaičiusiam Schillerio, o juo labiau jo tekstų kritikos. Taip sakydama visai nesiekiu nuvertinti žiūrovo, nes visais laikais būta daug neskaičiusių klasikos, o postmodernizmo epochoje jų dar daugiau. Įvertinti teatrinį žaidimą palieku teatrologams ir grįžtu prie idealo paieškų.

 

Mano prielaida būtų, kad A. Areima šiame spektaklyje nepanoro (arba jam nusibodo) to idealo-tobulybės ieškoti, nors turėjo tam labai tinkamą medžiagą. Gerai žinau, kad bet kokį kūrinį reikia vertinti pagal tai, kas jame parodyta, o ne pagal tai, ko ten nėra, nors galėtų būti. Bet kai spektaklyje „Marija Stiuart“ pasigendu Marijos Stiuart, norisi suprasti priežastis ir laužyti taisyklę. Juolab kad režisierius pats teigia: „pjesė juk apie Mariją, kuri yra labai paprasta, nieko ypatingo nedaro, bet yra visų dėmesio centre“. Suprantu režisierių: Marija jau viską padarė praeityje, dabar ji tik daug meldžiasi, o dramos pagrindas yra veiksmas. Tai ką čia rodyti? Neguodžia ir vokiečių švietėjo G.E. Lessingo patikslinimas, kad mąstymas taip pat yra veiksmas. Gal ir veiksmas, bet tikrai ne sceninis.

 

Kas kita Elžbieta, gera aktorė (remiamasi Stefano Zweigo sukurtu paveikslu), visą sceninį laiką esanti veiksmo sūkuryje. Bet kodėl režisierius jas mato ne kaip karalienes, o tik kaip skirtingus moterų tipus? Juk veiksmas vienaip ar kitaip plėtojasi kaip tik dėl to, kad vyksta karalienių dvikova. Šiaip susivaidijusių, kad ir skirtingų tipų, moterų, lygiai kaip gerų ar blogų aktorių, ant ešafoto nesiunčia – čia karalienių privilegija. Kova dėl sostų ir postų amžina, dėl to neverta eikvoti parako, todėl ir kalbama apie idealo paieškas, bet jos taip ir lieka režisieriaus ketinimų protokole. O Schillerio tragedijoje parodytą moralinio tobulėjimo procesą – vidinio gyvenimo fenomeną – scenoje perteikti sunku.

 

Tai ko vis dėlto neparodė Artūras Areima? Atsakymas paprastas – Marijos Stiuart tapsmo. Pirmame veiksme į Kleopatrą panaši Stiuart atskleidžia savo nuodėmingą praeitį (dialogas su aukle-„komendante“), gailisi dėl klaidų, bet dar labai myli gyvenimą ir ieško būdų ištrūkti į laisvę (dialogas su lordu Berliu). Akcentuojant kai kurias svarbias replikas, gal ir būtų įmanu parodyti nuotaikų ir pasaulėjautos kaitą, be to, susitaikyti su neišvengiamybe Škotijos karalienei padeda religija. Svarbus religinis motyvas tarsi užtušuotas, tai ypač pasakytina apie pabaigą, kur turėjo nuskambėti (dėl to nesu tikra ir bijau kategoriškai tvirtinti) Marijos tapsmą reziumuojančios eilutės: „Man Dievas leido nekalta mirtim / Atpirkti seną kruvinąją kaltę“. Kada pasikeitė Marijos nuostatos? Schilleris perteikia herojės lūžį dviejų karalienių susitikimo, kurio iš tikrųjų nebuvo, scenoje. Šios scenos svarbą kaip tik ir parodo tai, kad autorius jautė būtinybę ją sukurti. Spektaklyje tai – susapnuota scena: dvi moterys, paukšteliams čiulbant, vangiai kalbasi apie kažką, kas jų, atrodo, neliečia. Du moterų tipai, du skirtingi perukai, du skirtingi likimai. Tai visai ne besivaržančių tarpusavyje valdovių pokalbis, kuriame pagaliau sudedami visi akcentai.

 

O kaip tik ši dramatiška neistorinė scena yra Schillerio veikalo kulminacija, joje išsisprendžia Marijos likimas, ji nusigręžia nuo pasaulietiško gyvenimo ir, toliau vykstant veiksmui, vis labiau nuo jo tolsta. Bet Elžbietos paniekinta ir įžeista nebegalvoja daugiau apie nuosprendį, įžeidžiais žodžiais kreipiasi į Elžbietą ir vėl pasijunta karaliene. Tai jau ne pasaulietiška karūna, ją apvainikuoja per kančias pasiektas moralinis tobulumas. Nors galios atžvilgiu šioje scenoje triumfuoja Elžbieta, moralinė pergalė priklauso Marijai. Karalienių susitikimo scenoje dar galima įžvelgti motyvą, lemiantį Elžbietos būsimą nuosprendį – tai plačiai garsėjantis Marijos grožis. Politiniai motyvai, be abejo, svarbūs, bet moteriškas pavydas taip pat pasižymi griaunamąja galia. Spektaklyje šis motyvas neveiksmingas – viso ko pavydėti galima pačiai Elžbietai.

 

Marija šiame pastatyme neturi jokios galimybės realizuoti savęs, juolab įkūnyti Schillerio idėjos. Nebuvo lemtingo lūžio, negali būti tolesnės raidos. Galėjo būti parodytas bent jau Marijos tapsmo rezultatas. Jį atskleidžia finalinė išpažinties scena, tačiau ir jos atsisakyta, veikėjų sąraše nėra Melvilio, kuris išklauso išpažintį, atleidžia Marijai kaltes, kurias ji, atlikusi atgailą, atpirko tikėjimu. Religinis dramos sluoksnis ankstesniuose lietuvių teatro pastatymuose buvo tušuojamas dėl ideologinių priežasčių, bet išpažinties scena išlikdavo, nes joje atsiskleidžia dėsningo Marijos moralinio tobulėjimo (pagal Schillerį) stebuklas. Visai nepriekaištauju režisieriui dėl jo vienokio ar kitokio pasirinkimo, tik konstatuoju, kad jis nepanoro ieškoti vidinių procesų atskleidimo galimybių scenoje ir susikoncentravo į kitą heroję, kurios įvairiapusiškumas atsiveria per veiksmą. Viskas būtų gerai, jei ne tas nelemtas pavadinimas...

 

Kita vertus, galima būtų ir suabejoti tobulo žmogaus idealo patrauklumu šiuolaikiniam žiūrovui. Gal spektaklis taptų patetiškas ir ne toks paveikus, koks yra dabar. Iš tikrųjų režisierius meta iššūkį skaičiusiems veikalą, – neskaičiusieji nieko nepastebės, gėrėsis aktorių vaidyba, vizualiniais efektais, seks veiksmą ir visiškai nepasiges Marijos Stiuart vaidmens plėtotės. Sakoma, kad nugalėtojai neteisiami. To ir neketinu daryti. Postdraminio teatro epochoje primirštos klasikos atgaivinimas scenoje jau savaime yra pozityvus reiškinys. Vis dėlto stengiausi išsiaiškinti, kodėl režisierius „nuskriaudė“ Škotijos karalienę ir spektaklį centravo į Elžbietą, kuri į idealo statusą net nepretenduoja... Galimą atsakymą radau paties A. Areimos žodžiuose: „Schilleris ir aš ieškome žmogaus idealo – absoliuto. Kartais pasijuntu kvailai, kad tai darau, tada pradedu žaisti teatru.“ Štai ir netikėtos interpretacijos paaiškinimas: režisierius pasirinko pjesę, kurioje ieškoma idealo, ketino kartu su autoriumi jo ieškoti, bet pasijuto kvailai, toliau nebeieškojo ir sėkmingai sužaidė teatru. O ar sukūrė Artūras Areima kalėjimą, kaip ketino? Net nežinau... Bet argi tai taip jau svarbu? Ar idealo ieškojimas ir žaidimas teatru – suderinami ar visiškai skirtingi dalykai? Telieka tai atviras klausimas.

Elžbieta Latėnaitė (Elžbieta) ir Daumantas Ciunis (Mortimeras) spektaklyje „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Elžbieta Latėnaitė (Elžbieta) ir Daumantas Ciunis (Mortimeras) spektaklyje „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.