Ne vien romantika

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, savo turiningą sezoną gegužės 19 d. vainikavo Lietuvoje visuomet laukiamo pianisto Luko Geniušo paskambintu Edvardo Griego Koncertu fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 16. Chopino, Čaikovskio konkursų ir prestižinio šių metų „Deutscher Pianistenpreis“ laureatas Lukas Geniušas su LVSO Kongresų rūmuose pastarąjį kartą grojo, regis, 2013-aisiais, kai visus sužavėjo per porą vakarų atlikęs visus penkis Ludwigo van Beethoveno koncertus fortepijonui. Per tą laiką intensyviai visame pasaulyje koncertuojantis pianistas, greta solinių ir kamerinių programų, išryškino tam tikrą savo repertuaro koncertų su orkestru trajektoriją –  Beethovenas, Griegas, planuose Ravelis. Taigi, šį kartą Vilniuje – Griegas, bet ne tik jis. Orkestro sezono pabaigos koncerto programa buvo įdomiai praturtinta ir XX a. opusais.

Labai gaiviai ir efektingai nuskambėjo Luko ir Petro Geniušų atliktas Franciso Poulenco Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui. Tai vienas žinomiausių garsiajai „Šešeto grupei“ (siekusiai formos paprastumo ir ryšio su populiariąja muzika bei džiazu) priklausiusio kompozitoriaus veikalų, sukurtas 1932 m., neprarandantis žavesio ir šiandien. Pasirinkdamas tokį nuotaikingą, kupiną virtuozinių pasažų ir kontrastų polistilistinį kūrinį, orkestras ir jo meno vadovas tikrai neapsiriko, juolab kad čia gražiai atsiskleidė ir kolektyvo meistriškumas, ir darnus pučiamųjų skambėjimas, ir abiejų solistų susikalbėjimas, pažaidimas temomis ir aliuzijomis, nuvedančiomis iki Paryžiaus bulvarų, kino muzikos ar net iki cirko. Jautėsi, kad Petrui Geniušui – dažnam įvairių kamerinių, teatro ir džiazo projektų dalyviui – ypač pritiko tokia stilistika.

Beje, sezono pabaigos vakarą ir pradėjo Petras Geniušas, jis paskambino Alfredo Schnittke’s Koncertą fortepijonui ir styginiams, sukurtą 1979 m. ir vėlgi susiejusį kompozitorių su polistilistika. Koncertas pasižymi dar stipresne nei Poulenco dialektika ir tiesiog tvinksinčia tezių bei antitezių įtampa: nuo stačiatikių giesmių, Prokofjevo muzikos reminiscencijų ir meditacijos epizodų iki dvylikos tonų serijų. Šį vienos dalies stilistinį hibridą orkestro styginiai ir Petras Geniušas atliko raiškiai parodydami dinaminius ir faktūrinius kontrastus, o tokiame kontekste itin prasmingai suskambo lyriniai, sakralumu dvelkiantys (ypač fortepijono partijos) epizodai. Klausantis kūrinio tiesiog neįmanoma ieškoti kažkokio solisto teksto tikslumo ar išgrynintų pasažų, mat viską pagauna disonansų ir klasterių stichija (išskyrus „švarią“ lyriką), tačiau šį kūrinį atlikti gali ne bet kas. Tai tikros atlikėjo meninės brandos reikalaujantis opusas, be kontekstų išmanymo, be pianisto jautrumo subtiliausiai perteikiamiems stilistiniams pokyčiams, be skoningo balansavimo ant linksmumo ir liūdesio ribos rizikuojantis netekti viso savo meninio haute couture apdaro. Grojant Petrui Geniušui niekados taip neatsitinka. Būtent kūrinio visumos aprėptis, o kartu ir pačių svarbiausių detalių pastebėjimas – būdingiausias šio pianisto bruožas, tad Schnittke’s Koncerto fortepijonui ir styginiams atlikimą galime laikyti tikra sėkme. Beje, gerokai anksčiau Geniušo paskambintas šis Koncertas (su Lietuvos kameriniu orkestru) yra sužavėjęs ir patį autorių.

Bet grįžkime prie koncerto kulminacijos – Griego ir Luko Geniušo. Atsivėrė visai kitas pasaulis – romantiškai pakilus, rafinuotai spindintis ir kartu skerciškai paprastas. Dėl Luko Geniušo emocinės šilumos ir nuoširdžiai entuziastingo orkestro tai nebuvo „atšiauraus šiaurietiško peizažo paveikslas“ (anot dažniausiai kartojamos Griego muzikos apibūdinimo klišės). Po efektingų solisto pradžios akordų kaskadų suskambusi tema liejosi santūriai, bet kartu dainingai ir emocingai. Buvo pasirinktas optimalus tempas, derėjęs su greitesniais, valiūkiškais liaudies šokio motyvais, itin pavykusiomis vieningomis orkestro ir solisto dinaminėmis bangomis, kulminacine solisto kadencija. Taip, būna ir sodresnio orkestro skambesio, ir efektingiau skambančių kadencijų, tačiau geriau jau neperspausti, ką ir pasirinko atlikėjai. Visose trijose koncerto dalyse vyravo geras skonis ir darna – ar tai būtų mąsli antros dalies Adagio lyrika, ar gyvybingi halingo – norvegų liaudies šokio – ritmai finale. Kaip ir visuomet, mane žavėjo Luko Geniušo brandus lyrikos perteikimas, jo įprasmintas piano. Beje, vis dažniau atkreipiu dėmesį į itin švarius, tikslius, „šoklius“ jo scherzo epizodus, kurių pianistai kartais deramai neįvertina ir atlieka, atrodytų, atmestinai. Lukas tokio charakterio vietas skambina itin stilingai. Įtariu, jog tam įtakos turi jo pamėgta, kaip pats yra sakęs, Igorio Stravinskio muzika. Tad jo žanrinių epizodų interpretacijose dažnai galima pajusti tą charakteringą „stravinskišką“ prieskonį.

Prieš šį koncertą spaudoje ne kartą buvo prisiminta, jog LVSO buvo pirmasis Luko Geniušo orkestras, su kuriuo, dar būdamas keturiolikmetis, talentingas pianistas pirmą kartą koncertavo Lietuvoje. Dabar, klausydamasi Griego Koncerto, pagalvojau, kad bent jau šitą salę Lukas išaugo it kokius vaikystės šortus. Beveik neabejoju, kad dėl tam tikrų man užkliuvusių atlikimo menkniekių (piano atrodė kažkiek prigesintas, o pirmieji Griego Koncerto akordai galėjo skambėti dar ryškiau) gali būti kalta seniai keiksnojama Kongresų rūmų salės akustika, kaip ir pats fortepijonas. Šią salę ir tokius fortepijonus jau išaugo ir LVSO, o kai čia koncertuoti atvyksta pasaulinės įžymybės, pavyzdžiui, Martha Argerich, tiesiog gėda joms pasiūlyti tik tiek. Moderni koncertų salė, kaip ir nacionalinis stadionas, matyt, tapo amžinąja tema, nelyginant kokia filosofine kategorija. Tačiau koncerte trumpam ją leido pamiršti mieli Luko Geniušo solo bisai – Griego „Vizija“ ir viena iš Chopino Mazurkų. Čia noriu prisiminti, jog Chopino muzikos suvokimui daug dėmesio skyrė Luko pedagogė ir močiutė, šviesaus atminimo Vera Gornostajeva, buvusi viena ryškiausių Chopino interpretatorių. Tad antrasis bisas po audringų ovacijų – ne tik šviesus finalinis koncerto akordas, bet ir tarsi subtilus nusilenkimas savo pedagogei.