7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kas įvyko 2015 metų liepos 20 dieną Vilniuje?

Pokalbis su Deimantu Narkevičiumi

Gediminas Kukta
Nr. 21 (1173), 2016-05-27
Kinas
Kadras iš filmo „20.07.2015“
Kadras iš filmo „20.07.2015“

„Tai buvo nepagarbos menui, dailės istorijai – nors ir nepatogiai – apraiška.“ Taip apie Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimą sako menininkas, Nacionalinės premijos laureatas Deimantas Narkevičius. Šį procesą kūrėjas užfiksavo naujame savo darbe „20.07.2015“. Pirmą kartą – 3D formatu.

Gegužės pradžioje filmas buvo pristatytas Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje – seniausiame ir prestižiškiausiame mažųjų kino formų festivalyje pasaulyje. Ten „20.07.2015“ įvertintas Specialiuoju žiuri paminėjimu.

 

Turbūt sprendimas kurti filmą buvo gana spontaniškas? Nebuvo iki galo žinoma, kada ir apskritai ar nukels Žaliojo tilto skulptūras.

Tiesą sakant, buvau tikras, kad skulptūras nukels. Todėl mano sprendimas nebuvo spontaniškas. Ruoštis pradėjome iš anksto. Pakalbinau operatorių Audrių Kemežį, jis sutiko. Mums svarstant, kaip filmuoti, kilo mintis panaudoti stereoskopinę kamerą.

 

Prasidėjo paieškos, kas galėtų atlikti filmo baigiamuosius darbus, nes nei aš, nei Audrius anksčiau nebuvome kūrę trimačio projekto – tik bandymus, testus. Su 3D kamera negali lengvai lakstyti, ji nėra mobili: pastatei, ir viskas. Jos negali pritvirtinti prie skraidyklės, neveikia priartinimas. Todėl džiaugiuosi, kad prie mūsų prisidėjo Kostas Radlinskas – tikrasis 3D technologijos entuziastas, o garso inžinieriumi tapo Sigitas Motoras. Visi leidomės į eksperimentą.

 

Naujas filmas yra tarsi komentaras Jūsų ankstesniam „Kartą XX amžiuje“, kuriame rodoma, kaip Lenino skulptūra „grįžta“ į Lukiškių aikštę. Man abu filmai pasirodė dvi vienos monetos, pavadinkime ją „Nepriklausoma Lietuva“, pusės.

Žinoma, „20.07.2015“ yra ir autoreferencinis kūrinys. Teisingai pastebėjote sąsajas su „Kartą XX amžiuje“. Tačiau man šie du filmai – ne dvi vienos monetos pusės, o skirtingos monetos.

 

Taip, abu darbai – kritiškas žvilgsnis į vis dar netvarią kultūrinę aplinką, kurią trumpalaikės politinės manifestacijos ir visai išbalansuoja. Tačiau 2004 m. Lenino grįžimas ant postamento vaizdajuostėje atrodė kaip humoras, juokas ir neįmanomybė. O Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimo istoriją lydėjo visai kitoks absurdas, kurį „maitino“ kalbos apie grėsmę iš praeities, apie vis dar gyvą komunistinę ideologiją ir pan. Šios akcijos tikslas buvo viešieji ryšiai, visai nesusimąstant, kaip tai paveiks kultūros paveldo sampratą.

 

Filmų tema panaši, bet formos požiūriu jie – vienas kito antitezė. „Kartą XX amžiuje“ vyrauja objektyvus žvilgsnis, žvilgsnis iš toli, o „20.07.2015“ į skulptūras žiūrima pakankamai subjektyviai. Šį įspūdį sustiprina ir 3D efektas.

Žiūrint šį filmą 3D formatu, skulptūros matosi net geriau nei realybėje. Tokio žvilgsnio tikrai negalėjo matyti praeiviai, nebent praskrendančios kregždės ir balandžiai. Panašų vaizdą matė ir skulptoriai, kai lipdė šias skulptūras. Tai užaštrinta, stereoskopinė realybė, kuri atrodo net nereali. Norėjau sukurti peizažo, kaip modelio, vaizdo-modelio, įspūdį. Viskas tapo tam tikra scenine erdve, kurioje atsidūrę praeiviai ją tarsi animuoja.

 

Naujo filmo nuotaika, man rodos, taip pat yra „Kartą XX amžiuje“ antitezė. Lenino skulptūros nuėmimą lydėjo euforija, o Žaliojo tilto skulptūros demontavimo darbai rodomi pabrėžtinai ramiai.

Taip, tarsi tai, kas vyksta, nelabai kam ir įdomu.

 

Ši ramybė priešinga triukšmui, kuris lydėjo skulptūras žiniasklaidoje.

Demontavimo darbai vyko ramiai, nors diskusijų, o greičiau triukšmo be argumentų (niekas realiai nediskutavo, o tik reiškė nuomonę) būta daug. Vienpusės nuomonės piršimas populiariuose portaluose neleido susidaryti realaus vaizdo, ar skulptūrų demontavimą palaiko visi.

 

Kai atėjo akcijos metas, paaiškėjo, kad už virtualaus šurmulio nieko nėra. Nebuvo tų džiūgaujančių minių, kurias galėjai nuspėti iš tūkstančių komentarų socialiniuose tinkluose. Viskas tebuvo viešųjų ryšių akcija, pasibaigusi tuo, kuo pasibaigė – skulptūros dingo nuo Žaliojo tilto.

 

Kitaip sakant, visas renginys buvo orientuotas į galimą tarptautinės žiniasklaidos susidomėjimo pakartojimą, koks buvo ir 1991 metais, demontuojant Lenino paminklą. Skulptūros buvo paaukotos siekiant dirbtinio dėmesio.

 

Man rodos, šis įvykis parodė, kaip lengvai manipuliuojama tapo Lietuvos visuomenė ir jos meno viešose erdvėse samprata. Viešųjų ryšių akcija virtualioje erdvėje leido pamesti sveiką protą ir realų situacijos vertinimą. Už virtualių minių nebuvo jokio realaus protesto. Nieko panašaus į Talino įvykius, kai kareivio paminklo perkėlimas į kapines sukėlė protesto akcijas.

 

Be to, panašūs procesai vyksta ir Rusijoje. Ten taip pat nuimami sovietinio laikotarpio paminklai, griaunama architektūra – dabartinės ideologijos balastas. Šiuo požiūriu mes artimesni Rusijai nei Europai.

 

Manote, kad realybėje nebeįmanomos akcijos ir protestai, kad jos gyvos tik virtualioje erdvėje?

Laikausi tų pačių teorinių pagrindų, kurių laikosi ir kai kurie šiuolaikiniai mąstytojai, sakantys, kad virtualios bendruomenės nėra tikrosios bendruomenės. Kai virtualioje erdvėje vienijamasi kokiais nors klausimais, visada abejoju tos vienybės buvimu.

 

Vis dėlto, kas iš tikrųjų įvyko tą dieną? Juk ir filmo pavadinimas – konkreti data.

Įvyko paprastas dalykas – buvo pradėtos demontuoti skulptūros. Taigi, kaip ir nieko. Tačiau jei reikėtų pasakyti, kas įvyko man, pasakyčiau, kad tai nepagarbos menui, dailės istorijai – nors ir nepatogiai – apraiška. Demontavimas įvyko neva žmonių vardu. Tik neaišku, kokių žmonių ir kokių apklausų pagrindu. Man rodos, net Vilniaus taryba pareiškė, kad šios skulptūros žeidžia daugumos piliečių, ypač vyresnių, jausmus. Kas konkrečiai tie žmonės, nežinau. Negaliu pasakyti, ar tas skulptūras reikėjo nuimti,  ar ne. Tačiau derėjo iš tikrųjų paklausti vilniečių nuomonės. Juolab dabar paklausti nėra sudėtinga.

 

Kaip filmą sutiko Oberhauzeno žiūrovai? Ar jie suprato kontekstą?

Kol vis dar vyksta karas Ukrainoje, „Rytų diskursas“ Vakarų europiečiams yra artimas. Tačiau manau, kad filmas sulaukė dėmesio pirmiausia dėl meninio sprendimo. Ekrane tarsi vyksta ritualas. Operatoriaus veiksmai „išjudina“ skulptūras ir jos galiausiai nugriaunamos. Veiksmas vyksta tarytum tam, kad būtų nufilmuotas skulptūrų išnykimas. Žiūrovams paliekama laisvė spręsti ir apsispręsti, kurią pusę palaikyti.

 

Bet sakyčiau, kad Jūsų poziciją galima nujausti iš to, kaip rodote skulptūras. Dėl 3D efekto bei už kadro girdimo žmogaus kvėpavimo skulptūros ekrane, regis, atgyja ir kvėpuoja.

Sutinku, bet, žinote, tai būdinga visiems gyviems organizmams (juokiasi). Tačiau aš neagituoju nei už vieną, nei už kitą pusę. Tik manau, kad kiti sprendimai, ką daryti su skulptūromis, buvo kur kas racionalesni. Bet žmonių valia spekuliuojantys veiksmai visada atrodys neteisingi ir ydingi, nes formuojasi precedentai, kai tampa įmanoma beveik viskas. Sakykime, nueiti į muziejų ir nukabinti nepatikusį paveikslą, pavyzdžiui, Vinco Dilkos „Kolūkio steigiamąjį susirinkimą“.

 

Susifokusavimas į netolimą praeitį, kaip į vieną didžiausių mūsų istorijos tragedijų, man atrodo keistas. Juk mūsų istorija pilna ir kitų skaudžių įvykių. Pavyzdžiui, aš neturiu jokių sentimentų baudžiavai, tačiau užtenka paskaityti Žemaitę, kad suprastum, koks žiaurus buvo XIX a., ypač moterims. Bet į jį mes žiūrime pakankamai racionaliai. Kaip į tarpsnį, kuris paliko savo kultūrą, šiuo atveju – rašytinę. Taigi ir į sovietmetį nebereikėtų žiūrėti taip tiesmukai. Juk ir ideologija, kuri mums šiandien oponuoja iš Rytų, yra visai kita – tai nebėra komunizmas.

 

Sovietmečio paminklai dingsta, bet atsiranda vis daugiau skulptūrų Lietuvos kovoms už laisvę ir Nepriklausomybę. Tarsi vyksta atvirkštinis procesas, savotiška kompensacija.

Taip, yra kuriamas naujasis Tautinis panteonas. Tai turbūt neišvengiama. Liūdniau, kad už gražių sumanymų kyšo prasti rezultatai. Deja, dauguma pastarojo laiko skulptūrų net nesiekia tarybinių monumentų meninio lygio.

 

Kada „20.07.2015“ planuojate parodyti Lietuvoje?

Lietuvoje mane visada lydi abejonė, kur rodyti savo filmus. Dar neapsisprendžiau. Juk tik neseniai įvyko premjera. Dar nenuslūgo emocijos, dar reikia jas išgyventi.

 

Kalbėjosi Gediminas Kukta

Kadras iš filmo „20.07.2015“
Kadras iš filmo „20.07.2015“
Kadras iš filmo „20.07.2015“
Kadras iš filmo „20.07.2015“