7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atvirumo imitacija ir kantrybė

Jaunųjų teatro kūrėjų mėnuo Vilniuje

Milda Brukštutė
Nr. 22 (1174), 2016-06-03
Teatras
„Timonas“ D. Matvejevo nuotr.
„Timonas“ D. Matvejevo nuotr.

Kiekvieną pavasarį lyg iš gausybės rago pasipila jaunųjų teatro kūrėjų diplominiai (ir ne tik) darbai. Toks metas – puiki proga smalsiems scenos menų gerbėjams sužinoti ir savo akimis įsitikinti, kas, kur atėjo, su kokiomis mintimis ir kaip nusiteikę. Vis dėlto dar prieš keletą metų šis pažinties procesas buvo gerokai paprastesnis. Vilniaus Mažajame teatre vykstantis festivalis „Tylos!“ atliko gana garbingą misiją – pristatydavo žiūrovams kasmet vis ateinančią naują jaunąją teatro kūrėjų kartą. Šiais metais jau nebekyla abejonių, kad ši „Tylos!“ koncepcija išblėso. Manyčiau, kad to pradžia – jau kiek anksčiau prasidėjęs, bet kasmet vis labiau ryškėjantis festivalio virtimas tarptautiniu. Mat kartu su šia, lyg ir sveikintina „Tylos!“ plėtra, atsirado kažkoks rengiamos programos neapibrėžtumas, įtarimą keliantis abstraktumas, o pagrindinė mintis, nuo kurios viskas ir prasidėjo, – pristatyti naująją teatro kūrėjų kartą, – buvo nustumta kažkur į šoną.

 

VMT scenoje šiais metais nepamatėme nė vieno Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusių studentų darbo. Šie pasiskirstė po „Menų spaustuvės“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro, LMTA ne per seniausiai duris atvėrusio Balkono teatro bei OKT studijos scenas. O dar ir „Kablyje“ prieš mėnesį vyko taip pat jaunuosius pristatantis kultūros maratonas „PIN dienos“. Taigi, turintys noro Vilniuje galėjo pamatyti tikrai nemažai, lyg ir nebūta didelio nuostolio. Tačiau čia jau nebeveikė joks atrankos kriterijus. Prireiktų baisiai daug (ir tikrai ne visuomet maloniai praleisto) laiko, kad galėtum susidaryti bent kiek pilnesnį vaizdą apie sveikai teatro kraujo apytakai tokius svarbius ateinančius. Kita vertus, visai nemažą dalį studentų jau esame pamatę iš repertuarinių LNDT ir OKT spektaklių ir galime daryti prielaidą, kad tai ir yra tie svarbiausieji, kad ir kaip kvailai tai skambėtų.

 

Susidarius tokiai situacijai atrodo labiau reikalinga ne pristatyti naujus vardus, o pakalbėti apie keletą ryškėjančių tendencijų, kurias gegužės mėnesį pastebėjau skirtingose Vilniaus scenose. Pirmiausia, sunku ir suskaičiuoti, kiek per šį laiką teko pamatyti jauno nuogo aktorių kūno. Taip, nusirengti dabar tapo itin lengva ir kažkodėl labai jau dažnai reikalinga. Kirba mintis, kad su tuo susijusi ne tik besikeičianti studentų, bet taip pat ir jų dėstytojų, kurie dažnai ir būna pirmų jų darbų režisieriai (taip, pavyzdžiui, nutiko Artūro Areimos, Ainio Storpirščio, Ievos Stundžytės darbuose), karta. Tas nuogumas, kuris jau seniai nepajėgus ko nors šokiruoti, o ir patiems kūrėjams, matyt, nebesitikint tokio efekto, būna taip elementariai atliktas (tarytum visai netyčia pamiršus užsisegti liemenėlę, neatkreipus į tai dėmesio, nes taip paprasčiau ar pan.), kad asocijuojasi tik su neskania buitimi, paverčiančia sceną geriausiu atveju pliažu ir nekeliančia daugiau jokių emocijų, nebent atveriančia tuštumą.

 

Rodos, dažnai kartu ir su keiksmažodžių pliūpsniais, fiziniu apsinuoginimu bandoma imituoti kūrėjų atvirumą. Juk taip pat nemažoje dalyje spektaklių aktoriai kalba žiūrėdami tiesiai į žiūrovų salę ir tarytum išgyvendami skaudžią išpažinties akimirką, ištraukdami iš atminties ne tik baisiausius, bet dažnai ir nesakytinus (kad ir dėl buitinio, o ne erotiško kūniškumo) prisiminimus. Toks atsivėrimas, lendant ne tiek giliai į pasąmonę, kiek tiesiog į asmeninės erdvės plotmę, pavirsta savotišku hipernuoširdumu, tarsi būtų nebepasitikima paprastu atsivėrimu, nuoširdžiu bendravimu, o ypač, matyt, žiūrovų supratingumu. Itin keista buvo pamatyti, kad tokių paviršutiniškai stiprių priemonių kartu su savo studentais statydama spektaklį „Identify“ ėmėsi ir Ieva Stundžytė – „Atviro rato“, grįsto kartais netgi naivoku nuoširdumu, režisierė ir aktorė.

 

Viena iš vyraujančių šių metų temų – kūryba. Ji irgi dažnai primena atvirumo imitacijos bandymus. Tarytum spektaklis, kalbantis apie kūrybinį procesą, jau būtų linkęs į savirefleksiją. Žinoma, menininko tema visuomet aktuali, tačiau norėtųsi į tą meną žvelgti per teatro magiją, per prieš akis atsiveriantį kūrinio gimimą – ne vien išgirsti apie tai žodžiais. Kūrybos tema buvo gvildenama visuose trijuose panevėžiečių (reiktų sugalvoti kitą pavadinimą, nes per šį trumpą laiką visas kursas spėjo pabėgti iš Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro) pastatymuose, tačiau vis praslysdavo paviršiumi. Monikos Klimaitės „Baseinas (be vandens)“ kalbėjo apie norą išgarsėti, siekį ne kurti, o tiesiog būti pripažintu menininku. Marius Meilūnas savo monospektakliu „Krytis“ labiausiai grožėjosi bohemišku gyvenimu, o Aliaus Veverskio „Creeps / luošiai“ svarstė apie tai, kaip vertinama neįgaliųjų kūryba.

 

Tikėjausi, kad ne žodžiais, o teatrinėmis priemonėmis galėsime pažvelgti į meno pasaulį Kamilės Gudmonaitės LNDT režisuotame spektaklyje „Timonas“ pagal Williamo Shakespeareʼo pjesę „Timonas Atėnietis“. Vis dėlto režisierė labiau gilinosi į siužeto – turėti, išdalinti, netekti, kentėti – labirintus ir nesiekė pabrėžti pjesėje veikiančių menininkų. Šios temos išryškinimas, atsižvelgiant ir į paties Timono – kraštutinio, jautraus, poetiško – menišką prigimtį, veikiausiai būtų pridėjęs dabar gana sausam, ištęstam ir perdėm „teisingam“ spektakliui gyvybės, o jame veikiantys muzikantai gal būtų susaistyti tvirtesniu ryšiu su tuo, kas vyksta scenoje.

 

Bene ryškiausias naujosios kartos bruožas man pasirodė kantrybė, susiliejanti su apatiškumu. Kaip, tarkime, rimtai, dažnai be humoro ir ironijos, galima gromuliuoti kokią nors paprastą temą (užtenka prisiminti, kokiu didingu kūriniu virto Oscaro Wildeʼo pasaka „Laimingasis Princas“ Povilo Makausko rankose!). Kaip ilgai galima laikytis pasiekus aukščiausią tragedijos tašką ir nenusišypsoti dėl staiga taip apnikusio gailesčio sau ar savo personažui. Arba, lyg tai būtų savaime suprantama, sugebėti naujosios „Tylos!“ erdvės „Kvartalas“ kieme nekeliant triukšmo, pernelyg nediskutuojant (oficialių pokalbių-diskusijų šiame festivalyje apskritai nebeliko) ir, naudojantis vienintele rengėjų surengta atrakcija – baru, laukti gerą pusvalandį vėluojančių spektaklių.

„Timonas“ D. Matvejevo nuotr.
„Timonas“ D. Matvejevo nuotr.
Jonas Vaitkus „Tylos!“ festivalyje. L. Vansevičienės nuotr.
Jonas Vaitkus „Tylos!“ festivalyje. L. Vansevičienės nuotr.
„Baseinas (be vandens)“. L. Vansevičienės nuotr.
„Baseinas (be vandens)“. L. Vansevičienės nuotr.
„Krytis“. L. Vansevičienės nuotr.
„Krytis“. L. Vansevičienės nuotr.
„Creeps / luošiai“. L. Vansevičienės nuotr.
„Creeps / luošiai“. L. Vansevičienės nuotr.