7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Išbandymas kontrapunktu

Koncerto „Žymioji Scacchi ir Sieferto kontroversija: muzikinės rungtynės“ apmąstymai

Dalia Kaladinskienė
Nr. 22 (1174), 2016-06-03
Muzika
„Canto Fiorito“. V. Abramausko nuotr.
„Canto Fiorito“. V. Abramausko nuotr.

Dėl tiesos muzikoje kadaise buvo diskutuojama ne mažiau aistringai negu filosofijoje. Vieną iš tokių disputų, muzikos istorijoje žinomą kaip „Scacchi–Sieferto kontroversija“, pristatė tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, gegužės 5 d. Valdovų rūmuose atidarydamas II tarptautinį Marco Scacchi senosios muzikos festivalį. Lietuvoje organizuojamo festivalio idėja yra parsivežta iš Italijos – Scacchi gimtajame Galėzės mieste jo vardo festivalis rengiamas jau šešiolika metų. Tai rodo tikrai aukštą šio, su Lietuva susijusio kompozitoriaus įvertinimą. Konceptualiai priklausydamas italų mokyklai, kompozitoriaus talentą Scacchi atskleidė patekęs į Vladislovo Vazos rūmus – nuo 1621 m. Scacchi dirbo smuikininku jo dvare Varšuvoje, o 1633 m. tapo karališkosios kapelos vadovu. Kadangi Vladislovas Vaza labai mylėjo Vilnių ir čia dažnai rezidavo, Scacchi kūrybinis palikimas, be jokios abejonės, sietinas ir su Vilniumi.

 

Susitelkęs į mūsų regiono senosios muzikos paveldo atkūrimą ir visada klausytojus stebinantis originaliu, dažniausiai Lietuvoje dar negirdėtu repertuaru, šįsyk „Canto Fiorito“ taip pat pasiūlė kruopščiai apgalvotą programos koncepciją. Scacchi kūryba buvo pristatyta, viena vertus, per opoziciją su Paulu Siefertu, kita vertus, ja neapsiribojant, praplečiant laiko rėmą, parodant šių dviejų oponentų kompozicinių principų ištakas skirtingose mokyklose ir jų įtaką tolesnei vietos muzikos raidai. Koncerte skambėję tikslingai sugrupuoti Scacchi mokytojoGiovanni Francesco Anerio, Sieferto mokytojo Jano Pieterszoono Sweelincko, taip pat Scacchi sekėjo Bartlomiejo Pękelio kūriniai ne tik leido klausytojui apčiuopti įtakas, kompozitorių panašumus bei skirtumus, bet ir kelti sau bendresnius klausimus apie taisykles ir laisvę mene, talentą ir jo reikšmę tradicijos raidai.

 

Dėl apgalvoto repertuaro parinkimo bei tam tikrą uždavinį formuluojančio pavadinimo – „Žymioji Scacchi ir Sieferto kontroversija: muzikinės rungtynės“ – šis koncertas buvo ne tik puota ausiai, bet ir intelektualinis iššūkis: per tūkstančius puslapių išsidriekusius teorinių traktatų teiginius „Canto Fiorito“ atlikėjai stengėsi perteikti itin koncentruotai, per kūrinių stilių, formų, semantikos skirtingumą. Be abejo, tokią užduotį klausytojui išspręsti galėjo padėti tik itin stipri komanda, gebanti atlikimu išreikšti sudėtingiausius kompozicinius niuansus taip, kad jie būtų jusliškai pagaunami net ir profesionalaus muzikinio išsilavinimo neturinčiam žmogui. Jeigu koncerto tikslas, kaip interviu prieš koncertą teigė ansamblio meno vadovas Rodrigo Calveyra, buvo parodyti kokybinį oponuojančių kompozitorių skirtumą perteikiant skirtingas muzikinio audinio vibracijas, tai šis tikslas buvo tikrai pasiektas.

 

Pagrindinis objektas Scacchi ir Sieferto polemikoje buvo komponavimo meno taisyklės ir klaidos, kurias savo traktate „Cribrum musicum“ Scacchi labai preziciškai ir kruopščiai iliustravo paties Sieferto kūriniais, parodydamas, kur nueita klaidinga linkme, ir pateikdamas savo kūrinius kaip teisingus pavyzdžius. Siefertas savo ruožtu kritikavo italų mokyklą kaip nesugebančią kurti nieko rimto, neišmanančią kontrapunkto taisyklių. Atsakydamas į šiuos priekaištus Scacchi tvirtino, kad taisyklės tarnauja muzikos prasmei, o ne atvirkščiai. Apie tam tikrą turinio ir formos vienovės stygių klausytojas galėjo spręsti klausydamas Sieferto kūrinio „Worauf ist doch“: pirmasis balsas groja labai paprastą, protestantišką choralinę melodiją, o kiti trys balsai, gausiai vinguriuodami, kuria sudėtingą polifoninį piešinį. Tačiau šis sudėtingumas primena kontrapunkto pratimą, tam tikrą formalią taisyklių kombinatoriką, kuri palieka atvirą klausimą, kodėl muzika plėtojama būtent taip, o ne kitaip. Kaip vėliau teigė patys atlikėjai, nors Sieferto kompozicijose pasitaiko simpatiškų vietų, ji palieka įspūdį, lyg būtų „apie nieką“, – semantiniu požiūriu Sieferto komponavimo stilius neretai atrodo nemotyvuotas. Matyt, todėl „Canto Fiorito“ meno vadovas nusprendė šį vokalinį kūrinį patikėti vien instrumentams – netekusi žodžių ši kompozicija nieko neprarado.

 

Scacchi kūriniai šiuo požiūriu – visiška priešingybė ir tai, žinoma, susiję su baroko muzikos revoliucija. Italų kompozitorių įtvirtinta seconda pratica ypač pabrėžė muzikos ir teksto ryšio svarbą, poezijai suteikiant karalienės, o muzikai – tarnaitės vaidmenį. Kompozitoriui buvo leidžiama pažeisti griežtas renesanso kontrapunkto taisykles, apstulbinant klausytoją neparuoštais disonansais, jeigu tai padeda išryškinti tekste užkoduotą dramą, įtampą, skausmą, klausimą, nuostabą. Pavyzdžiui, Scacchi kūrinyje „Vobis datum est“, sukurtame pagal Luko evangeliją, giedama: vobis datum est nosse mysterium regni Dei, ceteris autem in parabolis: ut videntes non videant, et audientes non intelligant („Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų.“ (Lk 8, 10). Dvasinis aklumas ir kurtumas genialiai atskleidžiamas soprano ir tenoro balsams pradėjus šuoliuoti netikėtais intervalais aukštyn ir žemyn, tarsi išklydus iš „normalios“ kūrinio harmonijos kelio, lyg taikantis, bet niekaip nepataikant. Klausantis ryškiausio Scacchi mokinio Pękelio kūrinio „Dulcis amor Jesu“ girdėti iš mokytojo perimta komponavimo mokykla ir barokinė kontrastų gelmė, įrodanti reikšmingą Scacchi įtaką muzikos istorijai – skaudus meilės Jėzui saldumas perteikiamas harmonijai nuolat kintant, vos išrišus disonsansą vėl atsirandant kitam aštriam sąskambiui, formuojantis vis naujoms muzikinės įtampos bangoms, kurios, besirisdamos per melodiškai, ritmiškai ir emociškai skirtingas kūrinio dalis, įtraukia klausytoją į tikrą religinių išgyvenimų dramą.

 

Kita vertus, kaip teigė „Canto Fiorito“ meno vadovas Calveyra, ši žymi muzikos istorijoje kontroversija nėra ginčas tarp italų ir vokiečių mokyklų. Scacchi iš tiesų gali būti laikomas solidžiu italų mokyklos atstovu, o Siefertas – per silpna, pavienė figūra, kad galėtų atstovauti vokiečių tradicijai. Be to, klausytojai įsitikino, kad tam tikro formalizmo ir mechaninio taisyklių taikymo priekaištai visiškai negalioja Sieferto mokytojui, iškiliam flamandų mokyklos atstovui Janui Pieterszoonui Sweelinckui. Įspūdingame polifoniniame kūrinyje „De profundis“, sukurtame pagal 130 psalmę, balsai nuosekliai išnyra iš tylos žemiausiame registre, „iš nevilties gelmių“, ir ima šauktis Dievo vis aukščiau pakylančiais oktavos šuoliais; nepajudinama Dievo ištikimybė išreiškiama ilgais stabiliais garsais, kartojančiais tą pačią natą; Izraelio tautos viltys perteikiamos rytietiškomis intonacijomis; žmonijos nerimo būsena pakartotinai išreiškiama chromatinėmis slinktimis žemyn, balsams sueinant į skausmingus disonansus. Neabejotinas kontrapunkto išmanymas čia pasitelkiamas būtent prasmei atskleisti, taip suteikiant klausytojui galimybę mėgautis muzikos ir poezijos vienove. Taigi galima būtų daryti išvadą, kad Scacchi ir Sieferto ginčas – tai veikiau amžina kova tarp talento ir jo stokos, tarp sauso įmantraus formalizmo ir gyvos muzikos tėkmės.

 

Žinoma, minėti kompozicinių principų skirtumai klausytojui nebūtų suvokiami, jei jų gyvai neišryškintų „Canto Fiorito“ atlikėjai. Panašu, kad meno vadovui nuosekliai dirbant su lietuvių dainininkais, jie vis sąmoningiau susitelkia į žodžių prasmę, kurią išryškina plačia dinaminių, tempo ir artikuliacijos niuansų skale, vis gilėjančiu bendru muzikiniu kvėpavimu. Visi šie girdimi interpretacijos aspektai klausytojui pasidaro dar aiškesni atkreipus dėmesį į vizualiai ekspresyvų, temperamentingą Calveyros dirigavimą, jo gestai kviečia drąsiai išreikšti barokinius kontrastus, kurių gausu net ir sakralinėje polifoninėje muzikoje, tradiciškai santūresnėje nei pasaulietiniai baroko kūriniai. Prie keturių dainininkų ansamblio kai kuriuose kūriniuose šiame koncerte išraiškingai prisijungė penktasis balsas, atliekamas tai skaidraus, tarsi spindulio šviesą skleidžiančio korneto (Calveyra), tai dainingo, švelnaus, sodraus trombono (Adrianas France’as). Klausytojai galėjo įsitikinti, kad, kaip ir teigė XVII a. tradicija, šie instrumentai išties itin tinkami pakeisti ir papildyti dainininkų balsus. Atlikėjų rankose jie tikrai „dainavo“, garsui atliepiant į kirčiuotus žodžių skiemenis, reikšmines atramas frazėse, „kvėpavo“ atsižvelgdami į kablelius, taškus ir prasmines pauzes. Pasak trombonininko France’o, instrumentų skambesys turi atitikti kalbos, kuria parašytas kūrinys, fonetinius ir sintaksės ypatumus, pavyzdžiui, grojant vokišką tekstą, būtina išryškinti priebalsius, groti tarsi kalbant vokiškai. Dainininkų ir pučiamųjų komandą lydėjo užtikrintas ir išraiškingas basso continuo, atliekamas neabejotinų šios muzikos žinovų Rodney Prados ir Davide’o Pozzi. Prados viola da gamba atliko ir virtuoziškas instrumentines partijas, o išplėtotos klavesinininko Pozzi improvizacijos išradingai vedė nuo vieno programos kūrinio prie kito, tarsi išbaigdamos prieš tai girdėtos kompozicijos temą ir nuotaiką, o paskui paruošiančios klausytoją naujai patirčiai.

 

Klausantis „Canto Fiorito“ koncertų, ne pirmą kartą apima jausmas, kad dalyvauji tikrame istoriniame įvykyje, padedančiame visai kitaip išvysti mūsų regiono kultūrinio paveldo visumą. Didysis šio koncerto privalumas – kad tam tikra šio paveldo atkarpa buvo pristatyta itin dinamiškai, tartum gyvame procese – rungtynės iš tiesų įvyko, su visa šiam žanrui būdinga įtampa ir gracingumu.

„Canto Fiorito“. V. Abramausko nuotr.
„Canto Fiorito“. V. Abramausko nuotr.
„Canto Fiorito“. V. Abramausko nuotr.
„Canto Fiorito“. V. Abramausko nuotr.