Kinas
Los Andželas, kaip, beje, ir Niujorkas ar Las Vegasas, per visą kino istoriją „užsiaugino“ savo herojus ir antiherojus, atpažįstamas situacijas ir mitus. Keisti nusikaltimai, juos narpliojantys privatūs detektyvai, pornografijos verslas, legendomis apipinta tamsioji Holivudo pusė, spalvingi vakarėliai (dažniausiai dideliame name ant kalvos, su lauko baseinu ir milijoninio miesto šviesų panorama), narkotikai, policininkai ir korumpuotos valdžios viršūnėlės.
Šis nuodėmių miestui būdingas temų, motyvų ir jau vizualinėmis klišėmis tapusių vaizdų kondensatas atsikartoja ir „Kietuose bičuose“ („The Nice Guys“, JAV, 2016). 8-ąjį dešimtmetį stilizuojanti istorija apie smulkius reikaliukus už pinigus tvarkantį Džeksoną (Russell Crowe) ir nevykėlį privatų detektyvą Holandą (Ryan Gosling), kurių keliai susitinka abiem pradėjus domėtis viena keistomis aplinkybėmis dingusia mergina Amelija, tiesiog sprogsta nuo to, ką apie Los Andželą žinome, girdėjome ir matėme kine.
Panašu, kad prieš imdamasis kurti filmą amerikiečių režisierius Shane’as Blackas dar kartą pažiūrėjo begalę trilerių ir dramų, kur veiksmas vyksta Holivudo kalvų papėdėje. Pažiūrėjo ir išmoko atmintinai. Pagirtina – kino istoriją išmanyti reikia. Tačiau geras mokinys yra tas, kuris ne aklai pakartoja mokytojų mintis, bet jas interpretuoja, jomis abejoja ir galiausiai imasi kurti savo viziją. Kaip supratote, Blackas nėra geras mokinys.
Žiūrint „Kietus bičus“ iš atminties gali nesunkiai traukti filmo „Los Andželas slaptai“ akimirkas (jas tik sustiprina ekrane pasirodžiusi Kim Basinger, vaidinanti Teisingumo departamento viršininkę). Nešvaraus pornografijos verslo užkulisiai leidžia prisiminti „Pašėlusias naktis“, o legenda apie vieną paslaptingą kino juostą, su kuria susiję žmonės dingsta ar žūva, pažadina „Juodosios orchidėjos“, „Malholando kelio“ ar „Vidinės imperijos“ prisiminimus.
Juk visi šie filmai galėjo tapti įdomiais ir prasmingais intertekstais, kuriais režisierius nevaržomai žaistų, o žiūrovas su malonumu juos „atrakintų“. Tačiau šiam sinefiliškam nuotykiui nelemta išsipildyti, nes kūrėjas kitais filmais naudojasi tiesmukai ir neišradingai. „Kieti bičai“, norėjęs būti kietu filmu, tėra atvėsęs matytų situacijų kratinys. Be jokios autentikos.
Nuo virtinės šablonų filmo negelbėja net Crowe su Goslingu. Scenarijus jiems pamėtėja kelias šmaikščias scenas, kalbinius juokelius (à la Tarantino), flashbackus ir sapnus (didžiulė kalbanti musė automobilyje), bet seanso metu žiūrovų salėje nuo pradžios iki galo spengė tyla.
Abejotinas man pasirodė ir Holando mažametės dukters personažas (Angourie Rice). Būtent ji, atsidūrusi pavojingų įvykių centre, abiem vyrukams – tėvui ir naujam jo kolegai – atveria akis ir padeda išnarplioti dingusios merginos mįslę. Tačiau į ekraną aktorė atsinešė nereikalingo mėgėjiško naivumo aurą, kuri disonuoja su detektyvine istorija ir kurios nesuvaldė režisierius. Todėl keli epizodai, be jau minėtų panašumų į kitus filmus, dar priminė ir „Šnipų vaikučius“. Ką jau kalbėti apie finalą, kuriame pabiro visi iki vieno kieti riešutėliai.
Bet tai tik patvirtina prielaidą – režisieriaus užmojai buvo dideli. Parodyti ir tą, ir šitą, ir dar ano nepamiršti. Visko daug. Plakdamas kino kokteilį Blackas pamiršo pagrindinius ingredientus – proporciją ir saiką.
