Autorius: Dalia Kaladinskienė
Dalia Kaladinskienė
Išbandymas kontrapunktu
Koncerto „Žymioji Scacchi ir Sieferto kontroversija: muzikinės rungtynės“ apmąstymai
Dėl tiesos muzikoje kadaise buvo diskutuojama ne mažiau aistringai negu filosofijoje. Vieną iš tokių disputų, muzikos istorijoje žinomą kaip „Scacchi–Sieferto kontroversija“, pristatė tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, gegužės 5 d. Valdovų rūmuose atidarydamas II tarptautinį Marco Scacchi senosios muzikos festivalį. Lietuvoje organizuojamo festivalio idėja yra parsivežta iš Italijos – Scacchi gimtajame Galėzės mieste jo vardo festivalis rengiamas jau šešiolika metų. Tai rodo tikrai aukštą šio, su Lietuva susijusio kompozitoriaus įvertinimą. Konceptualiai priklausydamas italų mokyklai, kompozitoriaus talentą Scacchi atskleidė patekęs į Vladislovo Vazos rūmus – nuo 1621 m. Scacchi dirbo smuikininku jo dvare Varšuvoje, o 1633 m. tapo karališkosios kapelos vadovu. Kadangi Vladislovas Vaza labai mylėjo Vilnių ir čia dažnai rezidavo, Scacchi kūrybinis palikimas, be jokios abejonės, sietinas ir su Vilniumi.
Susitelkęs į mūsų regiono senosios muzikos paveldo atkūrimą ir visada klausytojus stebinantis originaliu, dažniausiai Lietuvoje dar negirdėtu repertuaru, šįsyk „Canto Fiorito“ taip pat pasiūlė kruopščiai apgalvotą programos koncepciją. Scacchi kūryba buvo pristatyta, viena vertus, per opoziciją su Paulu Siefertu, kita vertus, ja neapsiribojant, praplečiant laiko rėmą, parodant šių dviejų oponentų kompozicinių principų ištakas skirtingose mokyklose ir jų įtaką tolesnei vietos muzikos raidai. Koncerte skambėję tikslingai sugrupuoti Scacchi mokytojo Francesco Anerio, Sieferto mokytojo Jano Pieterszoono Sweelincko, taip pat Scacchi sekėjo Bartlomiejo Pękelio kūriniai ne tik leido klausytojui apčiuopti įtakas, kompozitorių panašumus bei skirtumus, bet ir kelti sau bendresnius klausimus apie taisykles ir laisvę mene, talentą ir jo reikšmę tradicijos raidai.
