Ritmo viražai

Nedaug atlikėjų rizikuotų ir leistųsi į tokią avantiūrą kaip Arkadijus Gotesmanas. Surengti improvizacinės muzikos festivalį toli nuo sostinės, atokiame Lietuvos kampelyje, kur ji skamba itin retai! „Ritmo viražai“ – pirmasis perkusijos festivalis Šeduvoje, vykęs gegužės 27–29 d., o jo sumanytojas ir meno vadovas – Arkadijus Gotesmanas. Kai jis užsiminė apie renginį, išsyk nevalingai pradėjau ieškoti jo sąsajų su šiuo miesteliu. Atsakydamas į klausimą, kodėl būtent Šeduva, Arkadijus bedė pirštu į giedrą paskutinio gegužės savaitgalio dangų. Suprask, iš ten. Šia idėja patikėjo ir vietos kultūros ir amatų centras, įgyvendinęs perkusininko padiktuotą festivalio planą. Pernai rugsėjį Arkadijus Gotesmanas su pianistu Dmitrijumi Golovanovu koncertavo Šeduvoje ir pristatė knygą „Išgelbėti bulvių maišuose“. Tokia yra festivalio priešistorė.

Festivalį atidarė iš Šeduvos kilęs perkusininkas Martynas Lukoševičius su grupe „Hand Voices“. Prieš devynerius metus suburti ansamblį įkvėpė Linas Rimša. Per savo istoriją „Hand Voices“ dalyvavo daugelyje įsimintinų įvykių, kuriuose juos lydėjo įkvepėjo L. Rimšos kūryba. O šio festivalio kontekste tai buvo, ko gero, nuosaikiausias pasirodymas.

Debiutinių „Ritmo viražų“ tarptautiškumą reprezentavo du gerai žinomi improvizacinės muzikos vardai. Pirmasis – Timas Daisy, ne kartą su Arkadijaus Gotesmano projektais Vilniuje girdėtas perkusininkas, prieš ketverius metus Kaune koncertavęs su Keno Vandermarko „Made to Break“. Šeduvoje jis baigė ilgą turą ir įrašų sesiją Lenkijoje. Daisy gyvena Čikagoje – viename iš aktyvių improvizacinės muzikos centrų. Atlikėjas nuolat pasirodo su Kenu Vandermarku, Jamesu Falzone’u, Dave’u Rempis, Fredu Lombergu Holmu, dažnai ne tik džiazo, bet ir šokio, kino, performansų projektuose. Šeduvoje jis daugiau eksperimentavo su radijo imtuvais, elektriniais dantų šepetėliais, mažaisiais perkusiniais instrumentais negu tradiciniais būgnais. Buvo labiau malonu nei keista jį matyti Šeduvos fone.

Visų trijų pagrindinių festivalio improvizatorių muzika vietiniams klausytojams turėjo atrodyti lyg iš kitos visatos. Šalia Timo Daisy ir Arkadijaus Gotesmano, tris dienas Šeduvoje gyveno perkusininkas iš Danijos Peteris Bruunas. Jį taip pat pažįsta festivalių publika, daugiausia iš bendradarbiavimo su Liudu Mockūnu. P. Bruunas – Django Bateso, Evano Parkerio, Lotte’s Ankerio ir daugelio kitų džiazo pasaulio asmenybių bendradarbis. Visi trys jie surengė kūrybines dirbtuves. Jose dalyvavo saujelė vietinių žmonių, vienas kitas atvykęs muzikantas ar kitų koncertų dalyvis. Ir jeigu dar buvo abejonių ir nerimo, ar publika bus pakankamai atvira tokiai muzikai, viską į vietas sudėliojo vietinio gal dešimties ar dvylikos metų berniuko Jorio klausimas atlikėjams: „Kaip jūs visa tai darote?“ Visas tris dienas jis kantriai rinko autografus ir išklausė visus koncertus. Tikriausiai vien dėl jo šį festivalį buvo verta organizuoti. Jeigu kyla klausimas, kam viso to reikia, prisiminkime, kad kažkur tarp publikos, salės kamputyje, yra toks Joris, kuriam ir skirta tai, ką darai.

Antrąją festivalio dieną baigė pianisto, būgnininko ir kompozitoriaus Arno Mikalkėno ir būgnininko Mykolo Eivos pasirodymas. Man, įpratusiam girdėti Arną pasinėrusį į gryną ir dažniausiai radikalią, bekompromisę improvizaciją, šis amplua buvo naujas ir netikėtas. Nuosaiki, apgalvota improvizacija kviečia sekti Arno muzikavimą. Jokio karštligiškumo, agresijos, mėginimo pirmiausia parodyti save.

Paskutinę festivalio dieną pradėjo Igno Kasikausko ir Danieliaus Pancerovo duetas. Ignas Kasikauskas – Arkadijaus, o Danielius – Petro Vyšniausko studentai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nemažus lūkesčius keliantys jaunieji atlikėjai po truputį formuoja savo autentišką skambesį, bet kol kas ryškiai prasimuša jų mokytojų stilius. Vis dėlto tai netrukdo žavėtis abiejų muzikantų smalsumu ir komunikacija, detalėmis, laiko pojūčiu.

Festivalį užbaigė Gotesmano projektas „Perkusiniai atvirukai“. Tikriausiai tai ir yra vienas iš mėgstamiausių Gotesmano formatų – prisiminti istorijos, literatūros, muzikos vardus, jungti juos su improvizacija, žodžiu, pasakojimu bei vaizdu (pastarąjį sukūrė Artūras Valiauga ir Linas Liandzbergis). Kokie tie perkusiniai paveikslėliai? Įžanga priminė spaustuvės mašinų garsus, triukšmą, ritmingą staklių bildėjimą. Vėliau kiekvienas įgrojo po vieną „atviruką“: Arkadijus – dedikuotą Silvijai Plath, Timas Daisy – Sigmundui Freudui, o Peteris Bruunas – Rudolfui Nurijevui. Pasirodymą užbaigė visų trijų improvizacija.

Ar mažame miestelyje reikia tokio festivalio, kokį iniciavo Gotesmanas? Tikriausiai taip. Bet prireiks laiko, kol jis prisijaukins savo klausytoją, kuris šiais metais buvo gana smalsus ir atviras, kol žinia apie tai nukeliaus ir iki sostinės melomanų. Kad tik rengėjams užtektų jėgų. Šeduvoje kilo nauja mintis – šis ramus kampelis ilgainiui galėtų tapti ir susitikimų vieta, kur perkusininkai gyventų keletą savaičių, repetuotų, keistųsi mintimis, koncertuotų, pasikviestų sau artimų menininkų ir draugų. Ir tai būtų kur kas sveikesnė atmosfera negu persotintuose didmiesčiuose, kuriuose mažai ką nustebinsi ir žymiais vardais.