Pirmadienį LRT „Teisės žinoti“ pabaigoje išgirdau Ritos Miliūtės prisipažinimą: „Man buvo visai smagu.“ Iš tikrųjų, visą valandą vedėja smaginosi įžeidinėdama, nutraukinėdama, pašaipiai reaguodama į laidos svečių žodžius, nors jos funkcija šįkart buvo elementari – leisti piliečių iniciatyvinės grupės nariams pristatyti jų siūlomo referendumo tezes. Bet, matyt, vedėja savo užduotį suvokė kitaip ir visais būdais stengėsi diskredituoti ne tik laidos dalyvius, bet ir jų sumanymą. Antraip, ko gero, nebūtų rinkusi „kompromato“ apie kažkaip su jais susijusią pensininkę iš Kauno, kuri pati klojo plyteles ir nesumokėjo mokesčių.
Miliūtė niekad nepraleidžia progos įgelti laidos svečiams ir su tuo per kelis dešimtmečius, ko gero, jau susitaikė visi. Bet šįkart akivaizdu buvo kas kita. LRT vedėjai visada pabrėžia, kad priklauso elitui, jie jaučiasi iškilesni ir leidžia suprasti reiškiantys elito nuomonę, net jei tai tik paslaptingieji Edmundo Jakilaičio informatoriai. Šįkart tas požiūris buvo kaip reta akivaizdus, nes juk šiam elitui nepriklausantys žmonės, regis, dar iš Kauno, negali kėsintis į valdžios, politikų bei turčių privilegijas, aiškinti, kad dabar piliečiai neturi svertų, kad paveiktų valdžią, ir siūlyti savo sprendimo būdus. Kas jie tokie? Kodėl jie kalba, kad nėra valstybės vizijos? Kodėl jie teigia, kad nereikia bijoti žmonių?
Išankstinis požiūris neleido vedėjai įsiklausyti į pokalbio dalyvių argumentus. Ji ir nesistengė, tik nepatenkinta purkštavo dėl neišjungto telefono, stengėsi kuo labiau įgelti, vis minėjo pensininkų partiją ir pabaigoje pabrėžė, kad ne viskas, ką laidoje sakė jos pašnekovai, buvo tiesa. Tarsi visų kitų jos laidų dalyviai kalbėtų tik tiesą. Tačiau tų kitų laidų dalyvius Miliūtė renkasi pati, o šiuos jai primetė ponas Vaigauskas. Pastarojo vietoje padaryčiau išvadą, kad piliečių teisė žinoti ir „Teisė žinoti“ gali ir neturėti nieko bendra.
Žinoma, LRT siūlo ir kitokių smagumų. François Ozono filmas „Jauna ir graži“ (LRT kultūra, gegužės 8 d. 23 val.) pasakoja apie Izabelę (Marina Vacht), kuriai ką tik suėjo septyniolika ir ji nusprendė atsikratyti nekaltybės paplūdimyje su bendraamžiu vokiečiu. Netrukus ekrane ji jau atsiduos pagyvenusiam ponui Paryžiaus viešbutyje.
Nežinau, ar Ozonui rūpi suprasti, kodėl turtingoje ir pakankamai laimingoje šeimoje užaugusi Izabelė renkasi dvigubą gyvenimą, apie kurį šeima sužinos tik iš policijos. Režisierius mieliau eksploatuoja tai, kas gali būti jausminga, atskleisti, kaip sunku subręsti, tapti moterimi. Tai leidžia Ozonui piktnaudžiauti tariama metafizika, kurios visada galima rasti režisieriaus filmuose. Kartais, kaip filme „Baseinas“, tai pateisinama, tačiau šiame elegantiškame reginyje moters sielos metafizika atrodo gerokai pritempta, net kai kadre pasirodo neprilygstamoji Charlotte Rampling. Ozonas mėgsta kurti šiuolaikinius moralitė, todėl gali būti sarkastiškas ar net ciniškas. Tačiau metams bėgant vis labiau ryškėja kita jo filmų savybė – Ozonas yra puikus imitatorius – ne tik stilių, žanrų, bet ir realybės.
Moralizuoti ypač mėgsta istorinių filmų, kuriuose rodomi moterų likimai, režisieriai. Urso Eggerio 2014 m. filmas „Sudegintos sielos“ (LRT, šįvakar, 3 d. 22.45) nukels į raganų medžioklės laikus. Į gimtąjį Bambergą iš Vienos 1630-aisiais grįžta gydytojas Kornelijus (Mark Waschke). Netrukus jis priverstas tapti raganų proceso ekspertu. Kai kaltinimai bus mesti jo vaikystės draugei vaistininkei Johanai (Silke Bender), Kornelijus ją bandys išgelbėti visais įmanomais būdais. Filmas sukurtas pagal labai populiarų Sabine Weigand romaną, primenantį apie Katalikų bažnyčios nusikaltimus. Smagu gal ir nebus, bet melodramų mėgėjai neliks nusivylę. Teismo dramų mėgėjai, manau, pasižiūrės Mike’o Robe’o televizijos filmą „Nekaltas“ (TV3, 5 d. 23 val.), kuriame Billas Pullmanas suvaidino teisėją, apkaltintą žmonos (Marcia Gay Harden) nužudymu.
LRT Kultūra (9 d. 22.30) pradeda rodyti Šarūno Barto retrospektyvą. Pirmasis pilnametražis režisieriaus filmas „Trys dienos“ (1991), pasakojantis apie dviejų draugų (Arūnas Sakalauskas ir Audrius Stonys) kelionę į Kaliningradą, tiksliai perteikia laiką ir epochos lūžio atmosferą. „Trijose dienose“ pirmąkart pasirodė mįslingoji Katerina Golubeva.
Sekantiems Lietuvos politinio gyvenimo aferas, TV1 (6 d. 18.30) primins Henri Verneuil’o filmą „Mano priešo kūnas“ (1976). Jame meistriškai supinti politiniai, verslo ir narkotikų motyvai, bet kartu tai ir negailestinga provincijos elito gyvenimo satyra. Jeanas-Paulis Belmondo vaidina Fransua Leklerą, kuris sugrįžta į Šiaurės Prancūzijos miestą po septynerių kalėjime praleistų metų. Čia jis randa visus personažus dramos, už kurią buvo nuteistas, ir paskelbia jiems karą.
Filmo pavadinimą įkvėpė Williamo Blake’o eilutė: „Ryte su džiaugsmu matau savo priešą, tįsantį po medžiu.“ Sakykite, ką norite, bet joje skamba ir smagi nata.
Jūsų –
Jonas Ūbis
