Siekiant tobulybės

Į Vilnių Londono simfoninis orkestras atvyko tiesiai iš Vroclavo, kuriame grojo prieš metus atidarytoje puikios akustikos koncertų salėje. Mes apie tokią nenustojame svajoti, nors jos kaip nėr, taip nėr. Matyt, esame itin nereiklūs, nes neprotestuojame, kai naujomis koncertų salėmis pavadinami pigūs turgaus ir kitokios paskirties statiniai su prasta akustika, kuri ten „padaroma“ pasitelkus elektroniką. Popmuzikai to užtenka, o klasikai?.. Nesusivaldžiau nepadejavusi net po labai gerai nuteikusio svečių koncerto, vykusio gegužės 26 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tiems, kurie lankosi Londone, nereikia aiškinti, kas yra Londono simfoninis orkestras ir kokią vietą jis užima šalies muzikiniame gyvenime. Bet, pasirodo, ir jam kyla su akustika susijusių problemų. Mat kolektyvo rezidencijos vieta, žinoma „Barbican“ centro koncertų salė, akustiniu požiūriu netenkina jautrių melomanų klausos. Visai įmanoma, kad naujasis Londono meras imsis iniciatyvos statyti šiam orkestrui salę. Tokie gandai, bent jau žiniasklaidoje, pasklido.

Kokia iš tiesų toji salė, nežinau, nes nesu ten buvusi. Užtat džiaugiuosi, kad Londono simfoninio orkestro Lietuvos melomanai galėjo klausytis Vilniuje ir net ne trečią, kaip kažkur skelbta, o jau ketvirtą kartą. Orkestras atvyko su pirmąsyk pas mus pasirodžiusiu garsiuoju maestro Antonio Pappano ir smuikininku virtuozu Nikolajum Znaideriu. Programoje numatyti du puikūs klasikos opusai atspindėjo reikšmingą orkestro įvairiakryptės veiklos dalį, pagarbą klasikinei ir savos šalies muzikai. Tai Ludwigo van Beethoveno Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur ir Edwardo Elgaro Simfonija Nr. 2 Es-dur. Orkestro grojimo precizikai ir laisvai alsuojančiam muzikavimui apibūdinti reikėtų sukurti naujų žodžių, nes tie dažnai naudojami jau vargina. Bet... Kaip kitaip negu žodžiu idealiai apibūdinsi gyvą ir paveikų simfonijos bei koncerto atlikimą, tiksliai pulsuojantį, vienu kvėpavimu grįstą solisto ir orkestro ansamblį, žavėjusį per visas tris smuiko koncerto dalis?!

Atkreipsiu dėmesį, kad Beethoveno koncertą Znaideris interpretavo gana individualiai, nesekdamas jokiais etaloniniais pavyzdžiais. Jo Beethovenas buvo itin subtilus ir romantiškas, vietomis mocartiškas, bet kartu ir veržlus kaip viesulas ar griežtai susikaupęs. Mane tiesiog pritrenkė, kaip preciziškai šį požiūrį palaikė maestro Pappano su orkestru. Žaibiškai buvo perimamos smuiko replikos, subtiliausi dinaminiai vingiai, veržlūs pasažų gūsiai. Ir viskas – metronomo tikslumu! Kaip kažkas sakė, muzikoje labai svarbu ritmas. Apie Znaiderio smuikavimo stilių ir aukščiausią techninį lygį esu rašiusi dar prieš 13 metų, kai jis su Jurijumi Bašmetu mūsų filharmonijoje atliko Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertinę simfoniją Es-dur, KW 364. Tuomet sakiau, kad jis neįprastai aukštas ir elegantiškas, žavintis spontanišku muzikalumu ir lanksčia technika bei savita garso artikuliacija. Šie bruožai atpažįstami ir dabar, bet pasipildė juntama muzikine patirtimi, suteikta dar ir dirigavimo, kurio smuikininkas ėmėsi prieš šešerius metus. Turbūt dėl to jis taip laisvai jaučiasi greta orkestro. Smuikavimas taip pat įgijo naujų bruožų, ypač tempo, garso raiškos ir intensyvumo plotmėse. Koncerto tempai buvo palyginti greiti, o pirmosios dalies kadenciją jis atliko tiesiog velniškai veržliai ir greitai, pasažams skriejant beveik kosminiu greičiu. Gal ne visi, ypač muzikantai, pritarė tokiai Beethoveno interpretacijai, bet mane ji įtikino, buvau visiškai paklususi smuikininko įtaigai. Savo pasirodymą Znaideris užbaigė ramiai ir mąsliai: išraiškingai skambėjo Bacho Sarabanda iš Partitos h-moll.

Kaip rašo E. Elgaro muzikos žinovai, Antroji jo simfonija – vienas geriausių kūrinių greta „Enigma variacijų“, populiarių pompastiškų maršų, dar vieno kito opuso. Lietuvoje šio anglų kūrėjo muzika nėra gerai pažįstama, nors negali sakyti, kad ji visai neskamba. Gana seniai Gintaras Rinkevičius yra parengęs netgi grandiozinį oratorinį jo veikalą „Gerontijaus sapnas“. Matyt, tai ne tik mūsų trūkumas. Patys anglai ne per daug intensyviai propagavo šio kompozitoriaus kūrybą, nors jis laikomas vadinamo anglų muzikos atgimimo pradininku.

E. Elgaras – labai savitas, gal kiek keistokas kūrėjas, kompozitorius savamokslis, kurio muzikinės fantazijos glaudžiai siejosi su literatūra ir jo paties gyvenimu. Užteks paminėti, kad „Enigma variacijose“ jis kuria savo draugų muzikinius portretus. Vieną dalį, „Nimrod“, skyrė artimam bičiuliui Augustui Jaegeriui, įkalbėjusiam depresijos apimtą kompozitorių nemesti kompozicijos. Kaip tik ja, atlikta bisui, svečiai užbaigė koncertą.

Didžiulė keturių dalių simfonija – sudėtingas veikalas, prisodrintas intensyvaus minčių ir nuotaikų siūbavimo, tiesiog kažkokio garsų teatro. Jis spinduliuoja džiugų pakilimą, keičiamą susikaupimo ir liūdesio, gilios filosofijos. Partitūros pradžioje autorius pateikė anglų poeto Percy Bysshe Shelley’o citatą: „Retai, retai aplankai mus, Malonumo Siela.“ Kompozitorius simfoniją pavadino sielos piligrimyste. Dar jis sakė, kad „norint suvokti simfonijos nuotaiką būtų naudinga perskaityti visą Shelley’o eilėraštį, kita vertus, muzika neiliustruoja visų eilėraščio temų, o tekstas ne visiškai nušviečia muziką“ (cituoju iš programos). Tenka tik apgailestauti, kad neperskaičiau to eilėraščio, kaip ir dauguma sėdėjusių salėje. Bet tai nesutrukdė įdėmiai sekti muzikos vyksmo, orkestro perteikto nepaprastai pagaviai ir vaizdingai. Skambesio raiška, orkestro grupių garso balansas, tikslumas, ansamblio darna buvo tiesiog tobuli. Valdydamas šio simfoninio pasakojimo dramaturgiją, maestro Pappano darė tiesiog stebuklus. Taip pat atkreipiau dėmesį į gražų garsą skleidžiančius pūtikus, ypač varinius. Jie visai negožė styginių (ne tik simfonijoje, bet ir Beethoveno koncerte), skambėjo labai minkštai. Šio minkšto grojimo paslaptis, pasirodo, – ne tik pats grojimo būdas, bet ir orkestro išdėstymas. Visi pūtikai gerokai pastumti į scenos gilumą, o kai kurie netgi atskirti perregimais skydais, kurių matėme ir šiame koncerte. Bet tai dar ne viskas. Profesorius Jurgis Dvarionas papasakojo, kad ne per seniausiai Londone vyko teismas, kuriame nagrinėtas vieno orkestro altisto skundas apie sugadintą jo klausą. Mat už jo nugaros daugybę metų grojo variniai pučiamieji...