7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Akmuo lange

Pasibaigusios Dano Aleksos parodos „Iš...ti langai“ galerijoje „Artifex“ motyvais

Agnė Narušytė
Nr. 22 (1174), 2016-06-03
Tarp disciplinų Dailė
Danas Aleksa, „Iš...ti langai“, parodos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Iš...ti langai“, parodos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.

Kartais taip būna: penktadienį parodoje prisižiūri išdaužytų langų; tą patį vakarą po tavo langais kažkas tyčia sulaužo du konteinerius – ne bomžai, šiaip chebrytė linksminasi poškindama plastmasę; pirmadienį randi, kad sugurinto stotelės stiklo faktūra sušvelnino reklamos teiginius, kurie dabar su tavim kalbasi lyg žuvys po ledu. Jei ne šie įvykiai, tikriausiai Dano Aleksos parodą „Iš...ti langai“ tektų praleisti, nes ji jau pasibaigė – į „Artifex“ galeriją užsukau paskutinę dieną. Bet dabar jau nebegaliu apie tai nerašyti – smurtas, kuris gyvenime atrodo tiesiog kaip neabejotinas blogis, parodoje blyksteli netikėtomis briaunomis. Bet juk į galeriją išdaužytus langus Aleksa sunešė kaip tik iš gyvenimo... Kaip čia yra?

 

Įvairiais laikais skirtingose vietose įvykdyto smurto atvejus menininkas tyrinėja kaip nuo žmogiškų aistrų atitrūkęs mokslininkas. Ir tarsi Juliaus Greimo palikuonis surašo juos į semiotinį kvadratą, kuris čia įgyja tikro ir negailestingai išdaužto lango pavidalą. Dar sveikuose trijuose segmentuose – lyg muziejinėje vitrinoje – eksponuojamas lauko špatas, degto molio plyta ir bazaltas kartu su enciklopediniais šių uolienų aprašymais ir smurto istorijomis. Patys langų daužymo įrankiai taip pat suskilę – jau atidirbę, atvėrę savo žaizdas, savo vidurius, tarsi tik tam, kad galėtume savo akimis įsitikinti, ar tai, kas parašyta apie jų sandarą, yra tiesa. Kitaip tariant, aprašai kviečia mus perimti neutralų tyrinėtojo žvilgsnį ir žiūrėk – vaizduotė jau teka mineralinėmis gyslomis, laipioja magminėmis intruzinėmis ir efuzinėmis uolienomis, gyvena molio ir smėlio nuosėdų sluoksnius kaupusių prieledyninių ežerų laiku, stebi, kaip vandenynų gūburiuose auga žemės pluta.

 

Bet per toli nuklysti neleidžia smurto istorijos – tarsi dar vienas laiko pjūvis, tik ne geologinio, bet antropologinio. Vienos, ypač nutolusios į XX a. pradžią, jau atrodo tiesiog linksmos – herojai ir politinės nesantarvės, dėl kurių daužyti langai, jau užsimiršo, liko tik geraširdiškas gestas: į skudurėlį kartu su akmeniu įvyniotos dvi kronos už sudaužytą stiklą. Kitiems daužytojams belieka jausti pagarbą už tai, kad trukdė valdžiai miegoti ar tyliai tvarkytis su priešininkais. Trečiųjų, gyvenančių čia pat, Vilniuje, veiksmai prasidėjus 2009-ųjų krizei primena, kaip lengva destrukcijai mobilizuoti tuos, kurie nebeturi ką prarasti. O vienas pasakojimas net nupurto: feisbuke pabendravusi Fatoum Al-Jaseem šariato nuteista užmėtymui akmenimis už neištikimybę. Skaitant vieną istoriją po kitos, kaitaliojasi kietųjų uolienų įskilimų reikšmės ir nuo to priklauso mano santykis su šiais objektais, kurie gal yra žudymo įrankiai, o gal – teisėto protesto. Ir svaigina tas neaprėpiamas atstumas, skiriantis žmogiškųjų batalijų menkumą nuo Žemės procesų rimties. Skiriantis ir sujungiantis kosminės beprasmybės gija. Tik tokia sąmonė – ištempta tarp dabarties aktualijų ir geologinės praeities – gali žavėtis smurto kūriniais.

 

Šią nuostatą išreiškia paties menininko teiginys – jis sako kolekcionuojąs šukes. Jam jos gražios. Man irgi. Ypač todėl, kad stiklo estetika neatsiejama nuo smurto. Šukės ne tik moduliuoja atspindžių tonus, menamų dūžių tembrą, bet dar ir sukuria geležingą prieskonį gerklėje – kraujo nuojautą. Spingsinčios briaunos, akvareliniai persiklojančių duženų sluoksniai, padūmavimai, purvo ir dažų potėpiai – visa tai yra aštrus grožis, odės susipjausčiusiems herojams, baladės apie šiurpius gyventojų likimus, madrigalai mylimoms sienoms, rūko tankos, buitinių svajonių haiku. Sakralu – juk stiklas buvo modernistų šviesos katedrų statybinė medžiaga, tobulo pasaulio geometrija. Kaip paaiškėjo, stiklo utopija buvo per daug optimistinė – per lengvai sunaikinama. Aleksos surinktuose languose išmuštos tuštumos yra istorijos smūgių gėlės. Ir jų smailiųjų žiedlapių spalvos kaitaliojasi priklausomai nuo to, apie kokį kietąjį kūną pagalvoji: plytą, lauko špatą, bazaltą, kumštį, galvą... Todėl kito menininko, Kevino Harmano, performansas-klausimas, ar galerijos lango išdaužimas gali būti laikomas menu, yra logiškas šio susižavėjimo dekonstrukciniais stiklo ornamentais tęsinys, tik gaila, kad parodoje pasakojama istorija nutyli, kuo jis daužė.

 

Bet sueižėjusio skaidrumo estetika užplukdo mintį ant seklumos – šioje parodoje negali negalvoti ir apie etiką. Ji glūdi kiekvienoje šukėje kaip jos atsitiktinį grožį nulėmęs gestas, nesąmoningas griovimo impulsas, pirmykščio pykčio išraiška, sutvirtinta ankstyviausiu homo sapiens įrankiu, pasirinkus silpną taikinį – stiklą. Parodoje kruopščiai suregistruoti pastatai, iš kurių atgabenti šie langai, šalia kybo ir jų fotografijos: Rukeliškių g. 8, Lizdeikos g. 11, Pergalės g. 4 ir t.t. Šiuos adresus patikrinę rastume gyvenamuosius pastatus, restoranus, vienuolynus, gamybines patalpas, viešbučius – visi jie buvę, visi ỹra nuolankiai atsiduodami naujiems smūgiams, kuriuos iškviečia pirmas išdaužtas langas, anot sociologų Jameso Q. Wilsono ir George’o L. Kellingo, kurių citata pasirinkta parodos moto. Jų sukurta „išdaužtų langų teorija“ teigia, kad norint kaimynystėje sumažinti vandalizmo, smurto, kriminalinių nusikaltimų mastą, pirmiausia reikia prižiūrėti langus – rėmuose styrančios duženos signalizuoja, kad aplinka niekas nesirūpina, kad čia neveikia įstatymai ir nėra tvarkos. Paskui stiklo šukės tinka pjaustyti kūnui – tai, kas saugojo, tampa mirtinai pavojinga. Nereikia nė sakyti, kad Vilniaus stoties rajone, kur gyvenu, sulaužyti konteineriai ir sudaužyta stotelės vitrina nėra pirmieji netvarkos ženklai – čia irgi pilna išdaužtų langų, dar nepatekusių į Dano Aleksos kolekciją. Jie kviečia akmenis ir plytas, brandina baimę.

 

Bet, bet, bet, bet... yra ir kita šio reiškinio pusė. Normos, žinoma, nuobodžios, kaip ir tvarka. Kam įdomu žiūrėti į vienodus šiukšlių konteinerius? O štai išverstos šiukšlės... Jos skleidžia ne tiktai nemalonų kvapą, bet ir daiktų paskalas apie slepiamas nuodėmes, ligas, tragedijas ir konfliktus – drykso kaip šleikšti aplinkinių namų išpažintis. Destrukcijos vaizdai traukia tuo, kad leidžia išgyventi (kitų) mirtį nemirštant. XIX a. fotografijos liudija, kad pasibaigus karui žmonės keliaudavo į mūšių vietas (truputį kerštingai) pasimėgauti subyrėjusios kultūros ženklų keistomis sangrūdomis ir sunaikinta kitų prabanga, oficialiai – ugdyti istorijos laiko jausmą. Kas mes būtume, jei negalėtume pasibastyti po griuvėsius? Apie tai parodoje primena apleistų pastatų fotografijos, tokios preciziškos, kad gali įžiūrėti to vienintelio išdaužto lango šukių kompoziciją, atvėpusias tapetų ausis viduje.

 

Anuomet būdavo – praveri nerakinamas duris, į tave kvėpteli namo mirėsiai, kiekvienu žingsniu treškini stiklus, šnara languose sudygusios drebulės. Pro tuos langus miestas atrodo kitaip – pilnas netikėtų perspektyvų. O itin tvarkingame, visus kiemus užrakinusiame mieste esi įkalintas gatvėse. Dabar, įsprausta tarp sienų ir automobilių, kartais pakeliu akis ir prisimenu, kaip dar paauglystėje ten, viršuje, fotografavau užkonservuotas buvusių gyvenimų liekanas – šviestuvus, krosnis, čiužinius, fotelius. Anais laikais galimybė paklajoti po svetimus interjerus atstodavo uždraustas keliones į Vakarus – ištuštėję senamiesčio pastatai buvo mano vaizduotės versaliai. Įtariu, kad beveik bendraamžis Danas Aleksa keliauja panašiai. Prisimenu jo pasvirusią „Privataus laiko“ kapsulę, padarytą iš dviejų surūdijusių metalinių garažų – tarsi kosminę šiukšlę, nukritusią pernykštės mugės „Art Vilnius“ kieme, taip ir likusią netvarios pusiausvyros būsenos. Aleksos kolekcionuojami pastatai giminingi amerikiečio Gordono Matta-Clarko (1943–1978) „anarchitektūrai“ – tuštumų ir plyšių anarchijai, kuri ardo apleistus namus, atveria jų vidų žvilgsniui ir paverčia skulptūromis – didingais tarsi nežmogiško meno kūriniais. Aleksa, regis, nei pastatų, nei langų pats nedaužo, tik netoliese, tavo kieme – visur – juos fiksuodamas liudija mūsų kolektyvinių ir asmeninių tvirtovių trapumą.

 

Taigi šukių anarchija išreiškia ir nepriklausomybės nuo sistemos, nuo biurokratinių taisyklių geismą, galimybę vienu smūgiu išspręsti problemas, sugriaunant kristalų tvarką ištaisyti neteisybę. Šiuo požiūriu Dano Aleksos paroda man priminė Dainiaus Liškevičiaus „Muziejų“, skirtingomis to paties įvykio interpretacijomis paskatinusį suabejoti savųjų įsitikinimų teisingumu: iš tiesų, kas buvo 1985 m. Rembrandto „Danają“ Ermitaže sugadinęs Bronius Maigis – vandalas, ligonis maniakas ar disidentas herojus? Panašiai iki begalybės galima narplioti ir kiekvieno iškulto lango priešistorę, jei sąžiningai atmestum išankstines nuostatas ir pamėgintum įsivaizduoti šių miesto performansų gilumines priežastis. Paaiškėtų, kad jos daugialypės, persiklojančios socialiniais sluoksniais, kaip ir išgurintas stiklas, vaizduotėje susijungiantis su Žemės gelmėse verdančios magmos kuriamų uolienų estetika.

 

Ne, žiūrėdama pro Dano Aleksos surinktus langus nerandu garbiųjų sociologų teorijos patvirtinimo. Gal tik šiek tiek. Tinka tiems atvejams, kai eidama savo gatve pamatau naują šukių kompoziciją kaip kasdienybės pažeidimą. Parodoje mane stipriau veikė moralinio nesvarumo būsena, kai chaotiškoje smurto struktūroje blyksteli kosmoso energija. O nuo pradžių iki galo žinoma tvarka juk migdo, tiesa?

 

Paroda veikė iki gegužės 28 d.

VDA tekstilės galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12 –18 val., šeštadieniais 12–17 val.

Danas Aleksa, „Iš...ti langai“, parodos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Iš...ti langai“, parodos fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Iš...ti langai“, parodos fragmentas: „Pastato eksterjeras, Pergalės g. 4“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Iš...ti langai“, parodos fragmentas: „Pastato eksterjeras, Pergalės g. 4“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Iš...ti langai“, parodos fragmentas: „Lango šukės, Subačiaus g. 26, Aukštaičių g. 3, Subačiaus g. 26“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Iš...ti langai“, parodos fragmentas: „Lango šukės, Subačiaus g. 26, Aukštaičių g. 3, Subačiaus g. 26“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Iš...ti langai“, parodos fragmentas: „Pastato eksterjeras, Vileišio g. 14A“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Iš...ti langai“, parodos fragmentas: „Pastato eksterjeras, Vileišio g. 14A“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Iš...ti langai“, parodos fragmentas: „Pastato eksterjeras, Rukeliškių g. 8“ ir „Dalis lango, Strazdelio g. 3“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Iš...ti langai“, parodos fragmentas: „Pastato eksterjeras, Rukeliškių g. 8“ ir „Dalis lango, Strazdelio g. 3“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Iš...ti langai“, parodos fragmentas: „Šviestuvas, Polocko g. 50“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Danas Aleksa, „Iš...ti langai“, parodos fragmentas: „Šviestuvas, Polocko g. 50“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.