7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Visų mūsų klasė

Gediminas Jasinskas
Nr. 22 (1174), 2016-06-03
Teatras
 „Mūsų klasė“, nuotr. iš Yana'os Ross archyvo, http://yanaross.com/tadeusz-slobodzianek-our-class/.
„Mūsų klasė“, nuotr. iš Yana'os Ross archyvo, http://yanaross.com/tadeusz-slobodzianek-our-class/.

Yana’os Ross režisuotas spektaklis pagal Tadeuszo Słobodzianeko dramą „Mūsų klasė“ stebina dar nematytu, šokiruojančiai originaliu Holokausto vaizdavimu. Drama pasakoja apie tragiškus 1941-ųjų metų įvykius Jedvabnės kaimelyje Lenkijoje, kuomet daržinėje buvo sudeginti visi to kaimo žydai. Siaubą kelia ir tai, jog nusikaltimą vykdyti padėjo artimi miestelio žmonės, šalia gyvenę kaimynai, draugai. Bendraklasiai. Sunku patikėti, tačiau šį kraupų nusikaltimą visą XX a. gaubė tyla. Išlikę gyvi jo liudytojai, ar net tiesioginiai vykdytojai, apie tai nekalbėjo, stengėsi nuslėpti ir užmiršti, o ir šiomis dienomis tokia istorija sunkiai skinasi kelią į žmonių sąmonę. Yana Ross apie šią nepatogią ir žeidžiančią tiesą nusprendė papasakoti su laukine ekspresija.

Režisierė šios istorinės traumos neįvelka į klasikinį patoso, tragizmo ir gailesčio rūbą. Ross panardina žiūrovą į kunkuliuojanti teatrinį katilą, kuriame verda iki raudonumo įkaitintas smurtas, gyvuliškumas, iškrypimas. Šiame pasaulyje nerasime nieko švento – visa atmiešta kažkokiu šlykščiai tragikomišku prieskoniu. Turbūt galima nuspėti, kad toks drastiškas sprendimas susilaukė aršios kritikos, ne kartą buvo apkaltintas istorinės tragedijos išniekinimu. Visgi būtų neteisinga į spektaklį žvelgti kaip į šventvagišką parodiją, jis tikrai nesiekia iškreipti istorijos. Veikiau tai yra veidrodis. Veidrodis, atspindintis istorinę dramą, kurioje trumpam gali sušmėžuoti ir salėje patogiai įsitaisiusių žiūrovų veidai. „Nors „Mūsų klasė“ parašyta remiantis istoriniais faktais, ji yra adresuota tiems, „kurie gyvena dabar“ – savo recenzijoje rašo Audronis Liuga. Manau, nederėtų žvelgti į sceną jaučiant saugų vietos ir laiko atstumą, lyg klausantis kažkieno kito prisiminimų.

Pirmiausia į akis krenta drąsi ir didinga, bet bauginanti spektaklio scenografija. Dailininkas Marijus Jacovskis sukūrė įspūdingą scenovaizdį – ore pakibusį, tarsi griūties akimirką sustabdytą klasikinį lubų plafoną su apskrita ertme viduryje. Veiksmas vyksta tarsi griūnančios dvasinės šventovės papėdėje. Bet tai dar ne viskas. Keistas prieštaravimas yra persismelkęs ir per pačią scenografiją. Apačioje, ten kur sprendžiasi veikėjų likimai, palikta buitinė netvarka, išvartytos sovietinių kėdžių eilės, mėtosi alaus, degtinės buteliai, džeržgia seni televizoriai. Veikėjai taip beviltiškai įsikibę į savo daiktišką kasdienybę, kad, regis, net nepastebi tos didžiulės akmeninės masės, kabančios virš jų galvų. Pavojingai pasvirusios plokštės šešėlis dengia klasės draugų gyvenimus. Tarsi istorinės negandos, prislėgusios jų kartą, tarsi tragiška lemtis, nuo kurios neįmanoma pabėgti, kuri, vis dėlto, palieka siaurą apvalią ertmę orui ir šviesai prasiskverbti, bet viltis pro ją nepakliūva ir pabėgimas pro ją yra neįmanomas. Skylė lubose – tik pašaipi iliuzija. Aptrupėjęs, šaltas ir nebylus lubų plafonas savo mirtinu svoriu slegia veikėjus nuo pat gimimo. Mirtis yra negailestinga, bet ji – vienintelis dalykas, dėl kurio gali būti tikras.

Spektaklis prasideda nuotaikinga, nieko blogo nežadančia scena – klasės draugų šėliojimu per pertrauką. Dešimties jaunų, energingų žmonių širdyse dar viešpatauja meilės, prasmės, grožio siekis. Netikėtas Abraomo išvykimas į Jungtines Amerikos Valstijas sužadina bendraklasiams nostalgiško išsiskyrimo, netekties jausmą, o žiūrovo sąmonėje pasėja slogią nuojautą apie artėjančią nelaimę. Nerūpestingi klasės draugai dar net neįsivaizduoja, kaip dramatiškai pasisuks jų likimas.

Viso spektaklio metu dominuoja hiperbolizuotas jausmingumas, vaizdų ir garsų perteklius. Žydų vedimas į žiaurią egzekuciją vaizduojamas kaip triukšminga, pakili procesija, fone garsiai grojant pučiamųjų kvintetui. Paradoksalu, bet toks tragedijos iškreipimas, įžūlus balionų, butelių, pigios butaforijos atsiradimas ten, kur jiems būti yra tiesiog šventvagiška, nesukelia nepavykusios komedijos įspūdžio. Net jeigu ir labai norėtųsi, į tokias scenas neįmanoma žiūrėti kaip į groteskišką cirką. Žiūrovas yra tiesiog draskomas viduje šiais nesuvokiamais kontrastais, kuomet žudomi žmonės, netgi kūdikiai, o po kelių akimirkų kažkokia beprotiška jėga jau verčia žmones juoktis, dainuoti, šokti. Kaip turėtum reaguoti? Piktintis, kritikuoti, smerkti? Deja, ne, tai būtų pernelyg lengva. Skausmą, liūdesį, netgi žiauriausią tragediją yra priimti lengviau, kuomet jie pasireiškia kaip skausmas, liūdesys ar tragedija. Yana Ross smogia žiūrovui dar stipresne, dar skausmingesne emocija, kuriai jis nėra išmokęs pasiruošti.  Žiūrovas yra prievarta verčiamas išgyventi intensyviausią dviprasmiškų jausmų bangą, kuri veikia stipriau nei ašaros. Apie tai pamąstyti siūlo ir pati režisierė Yana Ross: „Triukšmas yra aplinkybė, kuri neleidžia žmogui bent sekundei sustoti ir suvokti, kas iš tikrųjų vyksta. Iš pradžių jis gali būti erzinantis, bet jeigu mes pagalvotume, kas iš tiesų yra ekstremali situacija?“ Gausūs pertekliniai teatro efektai, ryškių šviesų ir garsų žaismas priartina prie tragedijoje atsidūrusių žmonių mąstymo, kuomet viskas vyksta lyg prieš tavo valią.

Nuo šios akimirkos spektaklis įsupa į savo pamišusį, gaivališką verpetą ir likę gyvi klasės draugai kiekvienas savaip dorojasi su gyvenimu. Rachelė, vedama išgąsčio, pasikrikštija ir tampa Marija, Menachemas, pamiršęs savo žuvusią žmoną ir dukrą, slapstosi lenkės Zochos namuose, pogromo „didvyriai“ Zigmuntas, Henekas, Rysekas trumpam vėl grįžta į paprastą kasdieninį gyvenimą, o Abraomas, nenutuokdamas, kas atsitiko jo gimtinėje, vis dar siunčia šiltus, optimistiškus linkėjimus iš galimybių šalies. Tačiau nemalonus chaosas dar ilgai persekios veikėjus ir kiekvienas ieškos būdų su juo kautis.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kitaip, spektaklyje neišvysime dviejų skirtingų pradų – gėrio ir blogio kovos. Režisierė nesiekia vertinti veikėjų poelgių ar minčių, tai paliekama žiūrovui.  Žiūrovas, turėdamas bent jau minimalias istorines žinias, užima neklystančio ir objektyvaus teisėjo vietą. Juk akivaizdu, kas yra auka, o kas – žmogžudys. Vis dėlto, toks užtikrintumas labai greitai atsisuka prieš mus pačius – net nepajauti, kaip pats piktdžiugiškai trini delnais, kuomet slaptosios policijos rūsiuose žiauriai tardomas žmogžudys Rysekas, kuomet nelaimingo atsitikimo metu miršta mylimas Zigmunto sūnus ir net nebandai slėpti nepasitenkinimo, išvydęs garbaus amžiaus, visuomenėje jau mylimą Heneką. „Kodėl likimas jiems neatlygino, kodėl jie vaikšto tarp normalių, nekaltų žmonių, kaip jie gali patys save pakęsti?!“ – atrodo, galėtum sušukti. Bet nesušunki... Staiga nebesupranti, kas iš tikrųjų dedasi mūsų klasėje. „Pasaulis skilo pusiau ir žlugo kur kas anksčiau, o pjesės veikėjai tiesiog apsigyveno griuvėsiuose“ – apie spektaklį rašo Lukasz Drewniak. Ar visuotinės beprotybės akivaizdoje aš galėčiau pasielgti teisingai?

Vaidinimo pabaigoje tempas sulėtėja ir jauni aktoriai užleidžia savo vietą vyresniems, kad jie pabaigtų pasakoti klasės istoriją. Abraomas vis dar rašo savo naivius laiškus iš kito pasaulio – Amerikos, po daugelio metų Zocha susitinka su gyviais likusiais klasės draugais, kartu aplanko mirusiųjų kapus. Pasaulis jau seniai nebekariauja, žmonės pamiršo nelaisvę ir kraują, o mūsų veikėjai dar stengiasi mėgautis paskutiniais mažais jiems likusiais malonumais. Pasakojimas po truputį lėtėja, kol iš viso sustoja. Spektaklio pabaiga – tai atsisukimas atgal, bet nebylus, kiekvienam individualus, siekiant pamiršti. Nebeliko žiaurumo, nebeliko skausmo, keršto troškimo, bet kažkas dar neduoda ramybės. Laikas bėga, labai iš lėto, beveik nepastebimai viską užkloja užsimiršimas.  

Spektaklis „Mūsų klasė“ atspindi ne įvykusią, o tebesitęsiančią tragediją. Tai žmogaus susidūrimas su nepaaiškinamomis, beprotiškomis, daug kartų už jį galingesnėmis jėgomis, tai sekinančių ribinių situacijų išgyvenimas. Yana Ross visus šiuos jausmus perteikia jaudinančia teatro kalba. Menas padeda mums priartėti prie tokių patirčių, bet niekada nepadės to išvengti, netgi nepadės pilnai to pajausti. Spektaklis nepateikia atsakymų, nenuramina ir nepaguodžia. Išlieka tik nejaukus, kažką primenantis kartėlis. O galbūt...  Viską tobulai suveda netikėtai atrasti  Charleso Baudelaire‘o  žodžiai apie Eugene‘o Delacroix paveikslą „Chioso žudynės“: „Siaubą keliantis himnas lemčiai ir beviltiškai kančiai.“ Himnas, kuris žeidžia. Himnas, nenutrūkstamai gaudžiantis per visą žmonijos istoriją, himnas, kurio neįmanoma neišgirsti, kad ir kurioje istorijos vietoje būtum.

 

„Mūsų klasė“ šį sezoną bus rodoma birželio 7 d. Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre.

 

 „Mūsų klasė“, nuotr. iš Yana'os Ross archyvo, http://yanaross.com/tadeusz-slobodzianek-our-class/.
„Mūsų klasė“, nuotr. iš Yana'os Ross archyvo, http://yanaross.com/tadeusz-slobodzianek-our-class/.