7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Klaipėda, donʼt stop

Apie KU Menų akademijos teatro režisūros studentų diplominius darbus

Agnė Pulokaitė
Nr. 22 (1174), 2016-06-03
Teatras
„Mama“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Mama“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo

Man įprastą vilnietišką maršrutą Markučiai–Arklių gatvė, vedusį mane į pažintį su lėlių teatru, ne taip seniai pakeitė ilgesnis Vilnius–Klaipėda, kurio paskutinėje stotelėje įsikūręs Klaipėdos lėlių teatras, kitais metais švęsiantis visai nebe paauglišką 25 metų jubiliejų. O dabar Klaipėdos universitetas išleido ir trečiąjį oficialų (nors galimybės režisūros studentams rinktis papildomą lėlininko kvalifikaciją būta ir anksčiau) lėlininkų kursą, vadovaujamą lėlių teatro režisierės, dailininkės, dramaturgės ir pedagogės Jūratės Januškevičiūtės. Tad ir vėjuotai saulėtą, nuotykių pažadais vilnijantį – kokie paprastai stotyse aplanko – gegužės 20-osios rytą į vakarus patraukiau ne džiazų klausyti ir ne šaltosios Baltijos pušynais kvėpuoti, o būtent to minėtojo kurso, trumpam pasivadinusio „Trupe 459“, diplominių darbų pažiūrėti. Lietuviškame kontekste Klaipėda, jei ir ne lėlių teatro Meka, yra ta vieta, kur vyksta vieni įdomiausių lėliškų reiškinių – čia jaunatviškai gaivališkos drąsos eksperimentuoti, keistis, ieškoti kol kas neaptraukė (ir, tikiuosi, niekada ar bent jau dar ilgai neaptrauks) akademiškumo ir valstybinio statuso apnašas, o kuriama, regis, iš vidinio poreikio ir tikėjimo idėja (gal netgi – bet oi koks nuvytęs žodis! – misija).


Taigi per tris savaitgalio dienas šeši jaunieji menininkai Aušra Bakanaitė, Gintarė Damanskytė, Rūta Jankevičiūtė, Monika Mikalauskaitė, Daina Ulmytė ir Tomas Zinkus pristatė savo baigiamuosius spektaklius Klaipėdos universiteto Menų akademijos, Klaipėdos lėlių teatro ir Klaipėdos dramos teatro salėse. Apie trupę, kaip ir apie kursą, tegul ir ketverius metus kartu augusį, nesinori rašyti vien kaip apie kolektyvą, priešingai – juk jie visi saviti kūrėjai, tad ir kalbėti apie kiekvieną reiktų atskirai. Vis dėlto dar prieš drauge baigdami universitetą jie kolektyviai buvo apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią praėjusių metų lėlių ir objektų teatro spektaklį „Meile, don’t stop“ (idėjos autorė – Karolina Jurkštaitė), o netrukus, ir vėl visi drauge, jo pristatyti išvyks į Balstogėje vyksiantį lėlių teatrų festivalį. Tad ir į baigiamuosius šio trapaus „459“ darinio, kuris, ilgai netrukęs, greičiausiai išsisklaidys savais kūrybiniais keliais, darbus norisi žvelgti bendrame jo klaipėdietiškos Alma mater, kuri yra vienintelė nuosekliai lėlininkus rengianti aukštoji mokykla šalyje, fone. O ši mokykla yra neatsiejama nuo visos Klaipėdos lėlių teatro tradicijos. 


Teatre kaip kino salėje leido pasijusti du spektakliai, savąsias istorijas pasirinkę pasakoti ant tamsiam fone įtaisyto plokščio ekrano: tai M. Mikalauskaitės „Viena Jo ir Jos istorija“ ir T. Zinkaus „Nutikimas“. Labai jau paaugliškas, sustabdyto kadro technika sukurtas primityvistinių karpinių animacijos ir lėlių spektaklis, kaip taikliai nurodo pavadinimas, pasakojo eilinę Jo ir Jos meilės istoriją. Neapsieita ir be Shakespeare’o, kuris čia pats fragmentiškai šmėsteli, duoda vardus (Romeo ir Džuljeta, kaipgi kitaip) dviem personažams ir nuo pat pirmųjų spektaklio akimirkų atskleidžia jo baigtį. Gaila, kad šmaikštūs, sąmojingi momentai pasimetė nuobodokame, sulėtintame pasakojime, nors puikiai parinktas, lengvai džiazuojantis garso takelis, regis, prašyte prašėsi grakštesnės ir ritmingesnės vaizdo choreografijos. Pagal A. Čechovą kurto T. Zinkaus šešėlių spektaklio funkcionalios, plastiškos, raiškios lėlės kėsinosi vizualiai užburti, tik tam vis sutrukdydavo palaidi siužeto linijų siūleliai, niekaip nesusivejantys į vieną kamuolį, ir kiek per plepus (nors viso labo iš kokių dešimties besikartojančių žodžių) garso takelis. Šiuose spektakliuose stengtasi nuotaikingai papasakoti paprastas istorijas, pasitelkiant tam labai tinkamas animacijos ir šešėlių teatro technikas, tačiau būtent įgūdžių stoka dramaturgiškai tiksliai ir paveikiai sudėlioti nuoseklų pasakojimą ir tapo didžiausiu jų abiejų trūkumu.


Lyriškiausi, netgi balansuojantys ties sentimentalumo riba buvo G. Damanskytės „Lokis“ pagal Prosperą Merimée ir A. Bakanaitės „Mama“. Nepaprasto muzikalumo ir balso G. Damanskytė ir savo režisuotam spektakliui parinko ir sudėliojo nuostabų garso takelį, gal dėl to ir pats veiksmas scenoje labiau priminė lėlių koncertą, o ne siužetinį pasakojimą, atskleidžiantį veikėjų psichologiją. Tačiau lėlės buvo animuojamos meistriškai, minkštais plastiškais judesiais perteikiant jose pulsuojančią gyvybę. O štai spektaklis „Mama“ iš visų šešių diplominių darbų vienintelis buvo skirtas tikrai vaikams ir visai šeimai. Motinos ir vaiko linijai spektaklyje puikiai parinkta jauki vilnos faktūra. Subtili scenografija, šiltas, bet ir kiek kandžiojantis vilnonis lėlės medžiagiškumas, lengvai atpažįstamos metaforos pasakoja apie vaiko augimą, jo kelionę į atšiaurų suaugusių pasaulį. Tik Mamos čia pritrūko, ji daugiau kaip nuojauta ir tylus alsavimas retkarčiais sušmėžuodavo, vėl užleisdama vietą Vaikui, nes jis vis dėlto čia pagrindinis. Dėl to gal kiek ir gaila.


D. Ulmytė ir R. Jankevičiūtė savo spektakliuose pasirinko ne pasakoti istorijas, o eiti daugiau performanso kryptimi, kurti atmosferinį reginį, ir, regis, dėl to tik išlošė. Kamerinis, dėl mažos erdvės labai intymus D. Ulmytės monospektaklis „Apie žmogų, prašantį išmaldos“ – trumpas, vos dvidešimt minučių trunkantis etiudas su gyvu planu, kauke ir maža stiklainyje plaukiojančia lėlyte, tačiau to pakako sukurti nejauką sukeliantį, personažo dvasinę būseną atskleidžiantį sceninį vyksmą. Atmosferinis buvo ir judesio, objektų bei lėlių spektaklis „Watter“ (rež. R. Jankevičiūtė), kuriame byrantis, skraidantis, užpustantis ir vėl atidengiantis smėlis skambant G. Damanskytės atliekamai beduiniškai dainai priminė ilgą kelionę į save per dykumą. Šiek tiek išgryninus judesius, atsisakius perteklinių įvaizdžių ir aiškiau pačioms kūrėjoms atsakius sau į klausimą, ką (what) vis dėlto joms rūpi (matter) pasakyti, šis spektaklis puikiausiai galėtų būti rodomas tiek tradicinėse teatro, tiek alternatyviose loftų, galerijų erdvėse.


Visi šeši baigiamieji spektakliai buvo be galo skirtingi turiniu ir pasirinktų raiškos priemonių įvairove. Ryškiausia, pirmiausia į akis krentanti jaunųjų kūrėjų savybė – profesinė meistrystė, platus ir įvairiapusis lėlių teatro suvokimas, – be abejo, yra nemenkas pedagogų nuopelnas. Jaunųjų lėlininkų darbai tapo gyvu lėlių teatro tarpdiscipliniškumo, didelių šio žanro teikiamų galimybių įrodymu. Ne mažiau nei profesine meistryste, jaunieji maloniai nustebino ir muzikiniu jautrumu: visi darbai pasižymėjo puikiai parinktais muzikiniais koliažais, kuriuose džiazas organiškai derėjo su klasika, rytietiški motyvai – su eksperimentinės muzikos garsais. Vis dėlto visiems pritrūko tvirtesnės dramaturginės linijos, kas lėlių teatre yra labai akivaizdu, ypač kai pasakojimas toks bežodis ir vizualus, o dialogai – kurių paprasčiausiai nėra – nesupina palaidų istorijos gijų ir negelbsti klaidinančiuose siužeto labirintuose. Šiuo, regis, mažiausiai išvaikščiotu – scenarijaus, naratyvo vystymo – maršrutu norisi jiems palinkėti leistis dažniau, nes tai atvers dar daugiau erdvės išnaudoti visa tai, ką jie iš studijų išsineša su kaupu.

 

„Mama“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Mama“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Mama“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Mama“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Nutikimas“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Nutikimas“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Viena Jo ir Jos istorija“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Viena Jo ir Jos istorija“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Watter“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Watter“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo