7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Pakelta kartelė

Vos daugiau nei prieš savaitę, rugpjūčio 30-ąją, muzikologui, eruditui Adeodatui Tauragiui (1936–2004) būtų sukakę 80 metų. Vyresnės kartos muzikai, ir ne tik jie, gerai prisimena šią ryškią asmenybę, o buvę Muzikos ir teatro akademijos studentai iki šiol dalijasi įspūdžiais apie neeilinius dėstytojo pokštus, ypatingą reiklumą, legendinį griežtumą ir bekompromisį siekį kilstelėti studentų, o ir kolegų, intelektinį lygį, ugdyti pagarbą savo profesijai. Nuoširdžiai vadinome jį Profesoriumi. Daugeliui jis buvo bene verčiausias šio vardo, nors oficialiai – nežinia, ar dėl objektyvių, ar dėl subjektyvių aplinkybių – tebuvo Muzikos ir teatro akademijos docentas. Jis prisidėjo prie muzikos vadovėlių kūrimo, parašė šimtus įrašų anotacijų, muzikai skirtų laikraščių puslapių, vedė radijo, televizijos laidas, išsamiai komentavo koncertus. A. Tauragis rengė straipsnius apie moderniąją užsienio muziką, kas tuomet „už geležinės uždangos“ buvo gana drąsu. Jis asmeniškai bendravo su žymiuoju britų kompozitoriumi Benjaminu Brittenu. Dar 1965-aisiais Maskvoje A. Tauragis vienas pirmųjų išleido monografiją apie šį tuomet kūrybos zenite buvusį XX a. muzikos klasiką (beje, džiugu, kad šiandien jaunas muzikologas Edvardas Šumila, vadovaujamas Rūtos Stanevičiūtės-Kelmickienės, domisi A. Tauragio palikimu ir parengė solidų darbą apie muzikologo ir kompozitoriaus susirašinėjimą). Iš visur, kur tik keliavo, Profesorius partempdavo sunkiausius krepšius čia neprieinamų knygų, plokštelių, žurnalų. A. Tauragis buvo lietuviškos Muzikos enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narys ir leidybos variklis. Be jo veikiausiai išvis neturėtume Muzikos enciklopedijos, daugelis šį unikalų leidinį iki šiol vadina „Tauragio enciklopedija“.

Kino naujienos trumpai

Po filmų apie Yves’ą Saint-Laurent’ą ir Chanel atėjo eilė britui Alexandre’ui McQueenui. Studija „Maven Pictures“ pradėjo filmą „Skerdikas“ („The Ripper“). Jame bus pasakojama apie sudėtingus madų kūrėjo Alexandre’o McQueeno (1969– 2010) ir jo globėjos stilistės Isabellos Blow (1958–2007) santykius. Viena įtakingiausių mados redaktorių atkreipė dėmesį į jauną, vos dvidešimt trejų debiutantą dizainerį 1992 metais, kai jis pristatė kolekciją „Džekas Skerdikas“. McQueenas kilęs iš darbininkų kvartalo, ji –  ekscentriška aristokratė. Blow nusipirko visą kolekciją už 5 tūkstančius svarų, įtikino dizainerį vadintis Alexandre’u. Jie susidraugavo. Blow dirbo „Tatler“ mados redaktore, bendradarbiavo su „Vogue“, „The Sunday Times Style magazine“. Ji prisidėjo prie McQueeno iškilimo. Blow visą gyvenimą skyrė madai ir menui, bet jautėsi neįvertinta. Paskutiniais metais ji sirgo depresija ir nusižudė. Taip pat išėjo ir McQueenas, tačiau jų bendradarbiavimas laikomas vienu įdomiausių ir kontroversiškiausių mados istorijoje. Filmo kūrėjai kol kas laikomi paslaptyje. Tačiau tai ne vienintelis filmas apie šį dizainerį – savo biografinį pasakojimą apie McQueeną rengiasi kurti ir britų režisierius Andrew Haighas, išgarsėjęs po filmo „45 metai“.

Kino susitikimai Nidoje

Tarptautinis kino festivalis „Baltijos banga“ ir šiemet į Nidą priviliojo nemažą būrį ištikimų žiūrovų. Atidarymo vakarą gausiai susirinkusiai publikai buvo parodytas estų dokumentinis filmas „Skruzdėlynas“ (rež. Vladimiras Loginovas) ir Šarūno Barto drama „Ramybė mūsų sapnuose“.

 

Per aštuonias festivalio dienas kino gerbėjai galėjo pamatyti ne tik naujausius ar klasika tapusius Baltijos šalių filmus, bet ir susitikti su kino meistrais – Algimantas Puipa kartu su operatoriumi Viktoru Radzevičiumi pristatė pernai režisuotą dramą „Edeno sodas“, Agnė Marcinkevičiūtė – dokumentinę juostą apie garsų išeivijos solistą Arnoldą Voketaitį („Prisimenu motinos balsą“), režisierius Linas Mikuta ir operatorė Kristina Sereikaitė papasakojo apie šiemet Argentinos dokumentinio kino festivalyje laurus pelniusių „Šaltų ausų“ sukūrimo aplinkybes. Latvių režisierės Ināros Kolmane jautrų ir šviesų dokumentinį filmą „Ručė ir Norie“ pristatė montažo režisierė Liga Pipare, dokumentinio filmo „Mano tėvas bankininkas“ kūrėja Ieva Ozoliņa prisipažino, kad šis filmas apie režisierės šeimą – savotiška psichoterapija. Trumpametražio filmo „PaPa“ prodiuserė Katrīna Tomašcka pristatė visą latvių trumpametražių filmų programą. Estas Peteris Vihma pasakojo apie savo dokumentinį filmą „Belaidis gyvenimas“, kurio pagrindiniai herojai – keistuoliai, panūdę ištrūkti iš civilizacijos gniaužtų.

Ištrūkus iš vakuumo ir teorijų

Rugsėjo 2, 3 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje premjera – spektaklis pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę „Bestuburiada“, kurį režisavo jauna menininkė Giedrė Kriaučionytė. Spektaklio dailininkė – Berta Bocullaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, vaizdo projekcijų autorius – Jonas Tertelis, šviesos dailininkas – Vilius Vilutis. Vaidina Gelminė Glemžaitė, Dainius Jankauskas, Jovita Jankelaitytė, Dovilė Šilkaitytė, Aldona Vilutytė, Šarūnas Zenkevičius.

Iš kelionės žaliu kubu

Pradžias bei įžangas neretai lydi pasakojimai, tad ir šį kartą neišvengsime virš pagrindinio teksto horizonto išnyrančio nutikimo… Vasara pasitaikė hibridinė, taigi ir pasakojimo herojus, Nidos miesteliui artimos vietovės postinternetinio dienraščio apžvalgininkas, kalbėdamas per daug nesijaudino dėl savo istorijos galimumo, pamokomosios vertės ar siužetinio vientisumo. Dirbdamas žiniasklaidai jis gerai suvokė persidengiančių tiesų poveikį, todėl užvis labiau jį domino skyryba. Ir, nors pastarąją išmanė puikiai, jo ekspedicinė kelionė netapo vietos sakme ar sensacija (tikėtasi buvo…), o šiame tekste svarbi yra tiek, kiek svarbu jo skaitytojui patirti hibridiniame Kuršių nerijos laike tuokart nusidriekusį peizažą – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos rezidentų sukurtą ir įsteigtą meninę tikrovę (kuratorius Vytautas Michelkevičius). Jos erdvėje susiraizgė politinės, socialinės ir sezoninės apeigos, apnyko skirtis tarp globalaus pasaulio ir lokalių bendruomenių kuriamo mito, archeologija išsprūdo iš praeities ir dabarties suvokimo, o bene vieninteliu mūsų svečiui atpažįstamu kelrodžiu liko popierinių palmių lapų kaskados, kybančios kolonijos parodų salės padangėje, bei kompasas, skaičiuojantis svetur praleistas valandas.

Amnezija išgelbės

Rowano Joffe filmo „Kol nenuėjau miegoti“ (TV3, 8 d. 22.30) veikėja Kristina (Nicole Kidman) prarado atmintį. Pastaruosius dvidešimt metų kasryt ji turi iš naujo atkurti savo gyvenimą ir sužinoti, kad šalia gulintis vyras (Colin Firth) yra sutuoktinis Benas. Kristiną supa daug paslapčių, bet kartą neuropsichologas Nešas (Marc Strong) jai pasiūlo įsigyti kamerą. Taip Kristina pradės atrasti savo praeitį. Nors filme vaidina populiarūs aktoriai, o buitinės prievartos tema itin aktuali, kūrėjų suplanuotas psichologinis trileris pavirsta tiesiog anekdotu. Man regis, Kristinos situacija puikiai iliustruoja kiekvieną rugsėjį televiziją ištinkančią amneziją, kai reikia reklamuoti naują sezoną. Naujo būna labai mažai (jei apskritai būna), bet juk lietuvių žiūrovai taip pat serga amnezija, todėl jiems ir nenusibosta tą patį sakantys, taip pat besimaivantys ar besigrožintys savimi laidų vedėjai, ratu migruojantys iš vieno kanalo į kitą.

Tėvai ir vaikai

Apkūnus, prastai kalbantis angliškai, vilkintis tamsų beformį kostiumą, atsikišusiais dantimis ir vešliu garbanotu tamsiu peruku pasipuošęs, prisistatantis ambasadoriumi, asmeniniu treneriu, verslininku Tonis Erdmanas gerai papildo šiuolaikinio Bukarešto elito vaizdelį – čia dauguma apsimeta tuo, kuo iš tikrųjų nėra. Tonis Erdmanas paryškina karnavališkumo ar farso įspūdį, kuris, ko gero, būdingas visų pokomunistinių šalių tikrovei.

 

Šiuo personažu apsimeta vokietis pensininkas Vinfridas Konradi (Peter Simonischeck), kurio duktė Inesa (Sandra Hüller) sėkmingai dirba Bukarešte verslo konsultante. Nespėjęs su ja pasikalbėti namuose, kur duktė – retas svečias, tėvas netikėtai aplanko Inesą Bukarešte. Žinoma, kaip ir visi tėvai, jis sujaukia puikiai organizuotos jaunos moters planus, eina su ja į priėmimą, veliasi į svarbius pokalbius su verslo partneriais ir net drįsta dukteriai užduoti kvailą klausimą, ar ji laiminga. Išsiųstas namo, jis staiga sugrįžta Tonio Erdmano pavidalu ir vėl bando susigrąžinti dukterį, tiksliau, sugrąžinti ją į gyvenimą iš globalių korporacijų vergijos.

Orumas ir tradicijos

Po to, kai 1997 m. Nidoje įvyko pirmasis Thomo Manno festivalis, o jo muzikinėje programoje jos sudarytoja Ona Narbutienė kvietė pasiklausyti vokiečių rašytojo pamėgtų kompozitorių ir kūrinių, festivalis išaugo į kasmetinį renginį, kuris šiandien jungia įvairias meno sritis – muziką, žodį, dailę, kiną, taip pat nuosekliai tęsia šiame festivalyje inicijuotus sumanymus, pavyzdžiui, vieną iš koncertų paskirti lietuviškai muzikai, pristatyti festivalio užsakytą lietuvių kompozitoriaus premjerą (šie sumanymai įgyvendinami nuo trečiojo festivalio, 1999 m., per tą laiką jau nuskambėjo Mindaugo Urbaičio, Broniaus Kutavičiaus, Vytauto Germanavičiaus, Jurgio Juozapaičio, Algirdo Martinaičio, Vytauto Barkausko, Ramūno Motiekaičio, Felikso Bajoro, Vytauto Laurušo, Justės Janulytės, Ryčio Mažulio, Mariaus Baranausko, Osvaldo Balakausko, Šarūno Nako, Vidmanto Bartulio, Ričardo Kabelio, Ugnės Giedraitytės, Onutės Narbutaitės premjeros). Kasmetinis Th. Manno bendraminčių sambūris aplink save subūrė ne tik nuolatos čia grįžtančius muzikuoti (choras „Aidija“, Kauno styginių kvartetas, trio „Kaskados“, pianistas Daumantas Kirilauskas), bet ir festivalio koncertinėje scenoje – Evangelikų liuteronų bažnyčioje – debiutuojančius atlikėjus. Gana greit šis renginys įtvirtino dar vieną, itin reikšmingą tradiciją – be galo intensyvų vienos savaitės tvarkaraštį modeliuoti pagal pasirinktą vienijančią temą ar originaliai pakreipti link literatūrinių sąsajų pasitelkiant Czesławo Miłoszo tekstų pavadinimus; 2014 m. buvo inicijuotas į penkerius metus išsidriekiantis temų ciklas, skirtas Pirmojo pasaulinio karo 100-mečiui.

Sostinės dienose sezoną pradeda Stalo Teatras

Sostinės dienose spektakliu „Gandro dovana“ savo dvyliktąjį sezoną pradeda Stalo Teatras. Šį Auksinį scenos kryžių pelniusį vaidinimą mažieji žiūrovai galės stebėti nemokamai sekmadienį, 12 val., scenoje prie Vinco Kudirkos aikštės.


Artimiausią pusmetį teatras savo publiką pradžiugins dviem premjeromis. Pirmoji – „Dangaus virėja“ – skirta kūdikiams ir jų tėveliams. Tai spektaklis lietuvių liaudies pasakų motyvais apie saulę – dangaus virėją, praturtintas kalbos ir motorikos lavinimo pratimų. Vaidinimą kuria Stalo Teatro branduolys – režisierė Saulė Degutytė, kompozitorius ir muzikantas Gediminas Žilys, aktoriai Edita Zizaitė, Saulius Čėpla, Kristina Mauruševičiūtė. 

 

NKDT sezoną pradės teatralizuotu renginiu

Nacionalinis Kauno dramos teatras naująjį sezoną pasitinka rugsėjo 15 dieną scenos ribas peržengiančiu  teatralizuotu renginiu. „Po dvylika metų užsitęsusios rekonstrukcijos 97-ąjį sezoną pradedame galutinai užbaigę statybas, šią estafetę perduodami kitiems Lietuvos teatrams. Išsivadavę iš statybos pastolių, susitelksime kūrybai“, – sako generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas.


Rugsėjo 15 dieną, 19.30 val. teatro fasadas  nušvis vaizdo projekcijomis, o teatro prieigose vyks skirtingi Kauno teatrų pasirodymai. Teatralizuotas renginys pažymės rekonstrukcijos pabaigą ir atvers naują kūrybinį sezoną. „Mums, teatralams, ir Kauno miestui tai reiškia didelę šventę, nes pagaliau baigiame dvylika metų trukusią pastato rekonstrukciją. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvos vyriausybė, nepaisant ekonominių krizių, garantavo, kad  mūsų kultūros židinys sulauktų pergalingo finišo ir sukibirkščiuotų pačiomis ryškiausiomis kūrybinėmis ugnimis. 

PUSLAPIS
IŠ
1003