Melo Gibsono filmo „Kristaus kančia“ (2004) sėkmė paskatino Holivudą kurti komercinius religinės tematikos filmus. Tiesa, Holivude viskas vyksta lėtai. Turėjo praeiti dešimt metų, kol buvo patikėta, jog biblinis epas, klestėjęs klasikinio Holivudo laikais (3-iajame dešimtmetyje ir 1945–1960 m.) ir esą sunykęs 7–8-ąjį dešimtmečiais dėl sparčiai vykusio sekuliarizacijos proceso, gali vėl prisikelti. Santykinė komercinė filmų „Nojaus arka“ (2014), „Egzodas: dievai ir karaliai“ (2014), „Prisikėlęs“ (2015) sėkmė leido kalbėti apie šio brangiai kainuojančio žanro atgimimą.
Timuro Bekmambetovo „Ben-Huras“ („Ben-Hur“, JAV, 2016) yra ir vienas iš tokių filmų, ir ne visai toks. Stiliumi, geografiniu ir istoriniu kontekstu – tai biblinis epas, tačiau siužeto pagrindas – ne biblinė, bet paraleliai jai pasakojama istorija. Tokio pobūdžio filmai 6-ojo dešimtmečio pradžioje taikliai pakrikštyti „peplumais“ (nuo graikiško žodžio peplos, reiškusio plačią skraistę). Holivudui jie yra patogūs tuo, kad biblinio siužeto prigimčiai būdingą religinę žinią galima arba apeiti, arba prie jos liestis netiesiogiai (vadinasi, neįkyrėti nereligingam žiūrovui). Fikcinis siužetas leidžia laisviau interpretuoti temą bei disponuoti faktais, nebijant sulaukti kokios nors religinės bendruomenės pasmerkimo, protestų ar boikoto. Be to, Holivudas turi geriausius pasakotojus, bet nuolat alksta siužetų. O Biblijoje jų apstu.
![]() | ![]() |
Vasara baigėsi, laikraštis vėl leidžiamas, šiandien jau galima rašyti apie Ya’ari parodą „Laukų ir miškų pozityvai“. Ją apžiūrėjusi, perskaičiusi kuratorės Ievos Mazūraitės-Novickienės sudarytą katalogą ir dar keletą straipsnių, supratau, kad jį domina tie patys klausimai kaip mane: galimybė pamatyti laiką fotografijoje, tapatybės trapumas, savęs tėkmė tuščiose vietose ir niekio tvyrojimas pilnose, tirštuma ir gelmė plokščiame vaizde. Užmetusi akį į jo gyvenimo aprašymą (viskas yra internete: http://sharonyaari.com/index.php?gallery=0), radau trūkstamą ir nuspėjamą grandį: jis studijavo ne tik meną, bet ir filosofiją – iki magistro laipsnio. Artima siela kažkur ten, Izraelyje, kurio dykumos, santykiai su Palestina, teroristų sprogdinimai, kariuomenėje tarnaujančios moterys man yra kažkas labai svetima. Ir, kitaip nei Jeruzalėje, kur buvau vieną dieną, Tel Avive tikėjimo ženklai nepersekioja kiekvieno žingsnio. Sprendžiant iš Sharono Ya’ari fotografijų, ten tiesiog vyksta dabartinio miesto gyvenimas, užsidaręs modernistinėse „mašinose gyventi“. Jas ištinka tos pačios negandos kaip visur, tada jas reikia griauti ir perstatyti, pritaikyti šiems laikams. Ir nieko nėra gražesnio kaip tarp tų akmenų sodriai išsiskleidusi agava, smailiais lapais pradurianti betoną ir dykumą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
Rugsėjo 2,3 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys pirmąją 77 sezono premjerą – Giedrės Kriaučionytės režisuojamą „Bestuburiadą“. Pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę sukurtame spektaklyje veikia penki ambicingi darbuotojai, laukiantys susitikimo su vadovu bei nugalėtojo į naują darbo vietą paskelbimo. Tai spektaklis, anot režisierės, aktualus visiems, turintiems bet kokio pobūdžio „bosus“.
„Bestuburiados“ veikėjai laukia savo eilės, savo darbo įvertinimo. Jų laukimas absurdiškas, komiškas ir, deja, tragiškas. Jiems reikia artumo ir supratimo, tačiau tam nėra tinkamų sąlygų, o ir patys jų nesukuria, iš paskutiniųjų stengdamiesi sugniuždyti kolegas. Jie pasiruošę viskam, jie pasiryžę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, jie gali viską ištverti. Jie seniai nebepamena, ko jie laukia, kodėl jie laukia, ko jie tikisi sulaukti – jie priprato adaptuotis prie bet kokių sąlygų ir stengtis – kaip jie supranta – išgyventi.
![]() |
Vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje dažniausiai tenka paskirti pusdienį savo darbinės pašto dėžės tyrinėjimams. Tuo metu čia mirga įvairiausi teatrų šūkiai, atsinaujinimai, pri(si)statymai ir pažadai. Aišku, bundama pamažu, įsivažiuojama po truputį, ir meluočiau sakydama, kad jau šiandien visos Lietuvos teatro ateities perspektyvos (tiksliau, kuklūs sezono planai) numatomos ir aiškios (tiek, kiek iš popieriuje trumpai išdėstytų planų kas nors apskritai gali būti aišku). Ir vis dėlto, ilgiau laukti prieš atsiverčiant kalendorių būtų pernelyg didelė prabanga. Taip galima netyčia praleisti kokį nors širdžiai ar smegenims mielą reginį.
Po vasaros priprasti prie uždarų teatro salių ir apskritai pereiti į kiek veiklesnę būseną kasmet puikiai padeda „Naujojo cirko savaitgalis“, vyksiantis „Menų spaustuvėje“ rugsėjo 6–11 dienomis. Jo organizatoriai vis dar nepaliauja naiviai kartoti, kad cirkas neturi ribų, ir tuo bando paremti visą festivalio koncepciją. Visgi atrodo, kad kaip tik apie jas viskas ir sukasi: dažnas pasirodymas tiek savo siužetu, tiek ir formomis tik ir kalba apie cirko ribas, jas parodo, į jas atsimuša ir – taip, retkarčiais peržengia. Šūkis „ne vaikams“ irgi kelia šypseną, nes dalyje pasirodymų kasmet puikiai jaučiasi bei yra laukiami ir vaikai. Saugiausia su jais, aišku, tuomet, kai veiksmas vyksta kiemelyje... Trupės šiemet atvyks iš Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos, bet, pabrėžiama, jų narių gimtinės yra išsibarstę keliuose žemynuose.
![]() | ![]() |
Kadangi Lietuvoje neegzistuoja nacionalinė institucija, kuri rūpintųsi nuolatine kino klasikos sklaida, reiklesniam kino žiūrovui beveik vienintelė galimybė pažinti kino meistrus tampa festivalių antrame plane rodomos teminės ar autorinės retrospektyvos. Tačiau jos neretai neatlaiko konkurencijos su šiuolaikinio kino panorama, o net ir tie žiūrovai, kurie randa laiko vienam klasikinio kino seansui, pritrūksta valandėlės jam apmąstyti, su kuo nors pasidalinti. „Lėtosiomis peržiūromis“ stengiamės ne tik sumažinti Vilniaus kino kultūros spragas, bet ir sulėtinti kino žiūrėjimo tempą – leisti kiekvienam filmui „pakvėpuoti“ laike ir žiūrovų galvose. Projektą įkvėpė Londono Šiuolaikinio meno institute beveik trejus metus trukusi Chantal Akerman retrospektyva, kuri ne vienam miestiečiui tapo retais, bet nekantriai laukiamais kultūriniais ritualais, po seanso suburiančiais bendraminčius neformalioms diskusijoms.
![]() | ![]() | ![]() |
Liepos mėnesį, šurmuliuojant nerūpestingai vasarai ir skambant Thomo Manno festivalio Nidoje garsams, muzikų bendruomenę pasiekė tragiška žinia: eidamas 83-iuosius metus, staiga mirė muzikologas, profesorius, habilituotas daktaras, Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Ambrazas. Nors ir prabėgus šiek tiek laiko, kviečiame atversti puslapį, skirtą ištikimo šio laikraščio skaitytojo atminimui, o prie jo kapo išsakytos mintys teneleidžia pamiršti šios iškilios asmenybės ir prasmingų jo darbų.
Rugsėjo viduryje Valstybinis jaunimo teatras pradeda 52-ąjį sezoną, kurį pasitinka vadovaujamas teatrologo Audronio Liugos, dar vasaros viduryje pakeitusio du dešimtmečius teatro vadovo pareigas ėjusį aktorių ir režisierių Algirdą Latėną. 52-ojo teatro sezono metu net šešis premjerinius spektaklius žiūrovams pristatys režisieriai A. Latėnas, Gintaras Varnas, taip pat jaunieji kūrėjai: Povilas Makauskas, Olga Lapina, ne vieną spektaklį Jaunimo teatre sukūręs Vidas Bareikis bei teatro scenoje debiutuojantis režisierius Ričardas Matačius. Premjeriniai spektakliai skirti plačiai auditorijai – tiek mažiesiems žiūrovams, tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems.
Nauji iššūkiai
Naujasis teatro vadovas A. Liuga savo pristatytoje perspektyvinėje kūrybinės veiklos programoje teigė sieksiąs įgyvendinti modernią Valstybinio jaunimo teatro viziją, siejančią šio teatro tradicijas su šiuolaikinio scenos meno naujovėmis.
![]() |
Skandalingas rusų teatro režisierius Konstantinas Bogomolovas pasekė kolegų Ivano Vyrypajevo, Kirilo Serebrennikovo, Vasilijaus Sigarevo, Vladimiro Mirzojevo pėdomis ir nusprendė sukurti filmą. Jis ekranizuoja 2000 m. parašytą Vladimiro Sorokino apsakymą „Nastia“. Filmo veikėjai – dvarininkų šeima, kuri iškepa rusiškoje krosnyje šešiolikos sulaukusią dukterį Nastią, o paskui ją valgo kalbėdamiesi apie Nietzschę, Rusiją ir tarnų auklėjimą. Bogomolovas veiksmą perkėlė į mūsų dienas. Nastią vaidina Olga Fedotova, jos motiną – Elžbieta Latėnaitė, tėvą – vyru nugrimuota Darja Moroz, šventiką – Olegas Garkuša.
Filmui dar nepasirodžius, sukruto rusų visuomenininkai aktyvistai, kurie kaltina rašytoją ekstremizmu, pasityčiojimu iš stačiatikių vertybių ir reikalauja uždrausti platinti Sorokino apsakymą Rusijoje bei patraukti atsakomybėn Bogomolovą.
Beje, Vilniuje, Mažajame teatre statydamas spektaklį „Mano tėvas – Agamemnonas“, Bogomolovas Ifigenijos mitą analizavo pasitelkęs būtent „Nastią“.
Tačiau 2017 m. pasirodys ir dar vienas Bogomolovo filmas pagal jo spektaklį „Metai, kai aš negimiau“ („God, kogda ja ne rodilsia“, pagal Viktoro Rozovo pjesę), kuriame vaidina tėvas ir sūnus Olegas ir Pavelas Tabakovai, Ana Čipovskaja ir Darja Moroz.
![]() | ![]() |
Rugsėjo 2 dieną prasidės 77-asis Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) sezonas, kurio pagrindinis šūkis – „Treniruok ir sielą“. Juo teatras skatina atkreipti dėmesį ne tik į sveiką kūną, bet ir sveiką žmogaus vidinį pasaulį. Vos pasibaigus pasaulinės sporto šventės „Rio‘2016“ šurmuliui, rugpjūčio pabaigoje pristatydamas būsimas naujienas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras Gedimino prospekte užtvėrė pėsčiųjų takus ir pakvietė praeivius dalyvauti Sielos treniruočių programoje.
Užuominas į naujo sezono idėją ir LNDT raginimus treniruoti sielą buvo galima pastebėti jau birželio pabaigoje, kai teatras paskelbė „Premjerų maratoną“. Apie pirmus penkis rudens spektaklius* tada nebuvo skelbiama nieko daugiau nei spektakliui priskirtas numeris, pirmojo rodymo data ir salė. Akcija sulaukė didžiulės sėkmės – visi „užkoduoti“ bilietai buvo išpirkti dar akcijai nepasibaigus. Naujo 77 sezono pristatymo metu paaiškėjo kūrėjai ir spektaklių pavadinimai, kurie visą vasarą buvo slepiami po simboliniais numeriais.
![]() |
Vokietijos miestuose Diuseldorfe, Krefelde ir Leverkuzene rugpjūčio 31–rugsėjo 3 d. vyks tarptautinė šokio mugė „Internationale Tanzmesse NRW“, kurioje didžiausias dėmesys skirtas šiuolaikiniam šokiui. Šiemet į mugę vėl vyksta gausi Lietuvos šokio atstovų delegacija, o meninėje mugės programoje bus pristatytas Klaipėdos šokio teatro „PADI DAPI Fish“ spektaklis „Dior in Moscow“.
Tradiciškai nuo 1994-ųjų paskutinę rugpjūčio savaitę prasidedanti tarptautinė šokio bienalė Vokietijoje šiemet vyks jau dvyliktą kartą. Joje bus įrengta per 100 stendų, kuriuose bus pristatyta daugiau kaip 1000 trupių ir šokio organizacijų. Septyniose skirtingose vietose pasirodys daugiau kaip 90 trupių, bus pristatyti 55 spektakliai. Iš viso mugėje laukiama apie 1800 svečių.
![]() |