7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ištrūkus iš vakuumo ir teorijų

Pokalbis su spektaklio „Bestuburiada“ režisiere Giedre Kriaučionyte

Daiva Šabasevičienė
Nr. 26 (1178), 2016-09-02
Teatras
Giedrė Kriaučionytė
Giedrė Kriaučionytė

Rugsėjo 2, 3 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje premjera – spektaklis pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę „Bestuburiada“, kurį režisavo jauna menininkė Giedrė Kriaučionytė. Spektaklio dailininkė – Berta Bocullaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, vaizdo projekcijų autorius – Jonas Tertelis, šviesos dailininkas – Vilius Vilutis. Vaidina Gelminė Glemžaitė, Dainius Jankauskas, Jovita Jankelaitytė, Dovilė Šilkaitytė, Aldona Vilutytė, Šarūnas Zenkevičius.

 

Dar 2013 m. debiutavai „Tylos!“ festivalyje, pristatei Rolando Schimmelpfennigo tragikomediją „Moteris iš praeities“. Vėliau intensyviai dirbai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisierių asistente. Šiandien išleidi premjerą – Ingridos Lausund „Bestuburiadą“. Abu autoriai – šiuolaikiniai vokiečių rašytojai. Tai sutapimas ar dėsningumas?

Dėsningumas, nes stodama į Muzikos ir teatro akademiją režisūrinę eksplikaciją rašiau pagal vokiečių dramaturgo Bertoldo Brechto pjesę „Moteris iš Sezuano“, kurios ištrauką vėliau ruošiau egzaminams. Traukia vokiškas konkretumas, savotiškas sausumas, humoro jausmas bei įdomios scenų konstrukcijos.

 

Esu dirbusi ir su kitomis medžiagomis – „Menų spaustuvėje“ pristačiau eskizą pagal Kristiano Smedso pjesę „Šalti paveikslai“, o kartu su sindikatu „Bad Rabbits“ kuriame dramaturgiją interaktyviems spektakliams bei juos režisuojame.

 

Kodėl pasirinkai būtent šią medžiagą?

Ją atradau dar studijuodama, bet tuo metu joje mačiau tik didelėse įmonėse žemas pareigas užimančių žmonių gyvenimo problemas, kurios manęs nejaudino. Pabaigusi studijas šią pjesę pamačiau kitomis akimis. Mat vadovų, lyderių, mokytojų turime visi, nepaisant amžiaus, lyties ar gabumų, visada yra žmonių, kuriuos mes sudieviname, ir savo vertę pradedame jausti tik sulaukę jų įvertinimo.

 

Gal pati pajutau, kiek daug dalykų gyvenime padariau tik dėl to, kad siekiau kažkam kažką įrodyti, bet ne dėl to, kad tai būtų mano svajonė ar tikslas. Siekimo procesas visada buvo alinantis ir nemielas, o rezultatas – nedžiuginantis.

Šis noras ir kitiems, ir sau įrodyti, kad ką nors gali – tai jaunatviškas maksimalizmas, o gal „kapitalistinė“ programa galvoje, skatinanti dirbti, dirbti, dirbti...

 

Kuo aktuali ši medžiaga?

Apie aktualumą kalbėti dabar privalu, tai labai aiškiai pajutau Avinjono festivalyje, kur visi atrinktos programos spektakliai buvo apie aktualias problemas, tokias kaip homofobija, Babelio problema, karo nuojauta ir t.t. Į aktualumą žvelgiu kitomis akimis – manau, kad ši medžiaga aktuali asmeniniame žmogaus gyvenime, jo laimės paieškose.

Aktualumą visada galima įžvelgti ir plačiajame kontekste, mat jei tokia žvėriška konkurencija egzistuoja kolektyve, tai kaip jos gali nebūti tarp valstybių. Vieni nuolat nori būti geresni, didesni, svarbesni už kitus.

 

Pavadinimas – neįkvepiantis, bet labai prasmingas. Kaip Tau atrodo?

Manau, tik stuburą turintieji išvis susimąsto apie jo turėjimą ar tvirtumą. Kiti, jo stokojantys, net nepastebi, negali diagnozuoti šios ligos. Mane pavadinimas verčia susimąstyti apie stuburo turėjimą–neturėjimą, o „Bestuburiada“ – bestuburių olimpiada – verčia galvoti apie skirtumą tarp demonstruojamo ir tikrojo stuburo.

 

Koks bus spektaklis žanro požiūriu?

Sudėtingas klausimas. Sakyčiau, tai tragedija, pasiekusi absurdo lygį, tad ši tragedija – komiška.

 

Kaip suformavai kūrybinę grupę?

Aktorius rinkausi ilgai, šį kartą, manau, vaidmenys patys juos „atsirinko“, mat beveik visi atlikėjai scenoje susitinka pirmą kartą. Su scenografe Berta Bocullaite dirbome drauge jau studijų metais, o kompozitorių Andrių Šiurį pasirinkau intuityviai, – tai pirmas mūsų darbas kartu.

 

Pastaruoju metu dirbi prie sudėtingų spektaklių – „Didvyrių aikštės“, „Oidipo mito“, „Didžio blogio“, „Barikadų“. Kokios patirties įgijai?
Dirbdama šių labai skirtingų režisierių asistente, ne tik susipažinau su vienais įdomiausių Lietuvos bei Europos teatro kūrėjų, bet kartu ir su mūsų teatro geriausiais aktoriais. Šią patirtį labai vertinu. Pritariu minčiai, kad teatrą kuria asmenybės, kurios įkvepia.

Pavyzdžiui, režisierius Kristianas Lupa išsiskiria savo kuriama magija, ir išties yra senasis lenkų tautos šamanas – visą scenografiją pats apipaišė tam tikrais ženklais ir prie visų dekoracijų pridėjo tam tikrą potėpį... Sugebėjo įspėti ateitį, vis augantį „Didvyrių aikštės“ aktualumą – visoje Europoje suvešėjusį nacionalizmą... Per premjerą tai buvo tik nuojauta. Iš pradžių turėjome labai daug techninių problemų su šiuo spektakliu, nes visada kas nors be jokios priežasties „nesuveikdavo“. Juokavome, kad Lupa taip užbūrė erdvę, jog tai trukdė technikai sklandžiai veikti.

O režisierius Árpádas Schillingas – grynas provokatorius. Aktorius jis provokuoja kurti ir mąstyti. Jis nuolat išveda žiūrovą už komforto zonos. Nuostabu, kokių aštrių reakcijų sulaukė spektaklis „Didis blogis“! Aptarimuose po spektaklių išaiškėjo, kiek daug žiūrovų liko sujudintų – nepatenkintų, išsigandusių...

Ši patirtis leido suprasti, kad teatras neturi jokių taisyklių, o kartu įkvėpė naujiems ieškojimams. Skirtingą ir labai įdomią patirtį įgijau dirbdama su visais režisieriais.

 

Neseniai grįžote iš Avinjono. Kaip praėjo spektakliai, lyginant su kitomis „Didvyrių aikštės“ gastrolėmis?

Avinjono publika išskirtinė, mat į šį festivalį suvažiuoja galybė teatralų, kurie jaučia smulkmenas ir visą magiją, slypinčią spektaklio detalėse. Tokiu pat puikiu žiūrovų įsiklausymu galima buvo mėgautis Lenkijoje, – Lupa ir jo braižas jiems gerai pažįstamas ir vertinamas.

„Didvyrių aikštė“ sulaukė išties didelio dėmesio iš prancūzų teatro kritikų. Garsi menininkė Marina Abramovič atėjo asmeniškai padėkoti aktoriams, o Prancūzijos dienraščiai rašė, kad Lietuva, kitaip nei iki tol manyta, yra ne tik režisierių, bet ir nuostabių ir itin subtilių aktorių kraštas.

 

Neseniai baigei Muzikos ir teatro akademiją, Aido Giniočio vadovaujamą režisūros kursą. Kiek tikroji teatro realybė skiriasi nuo tos, kuri susiformavo bestudijuojant?

Labai skiriasi. Akademija neturi tikro žiūrovo, atsiduriame vakuume, teorijose... Teatre – mažiau drąsos eksperimentuoti, bet daugiau grįžtamojo ryšio. Tad yra ir privalumų, ir trūkumų.

 

Koks turėtų būti aktorius, kad dažniau jį kviestųsi režisieriai? Juk talentus reikia atrasti, jų pasiimti beveik neįmanoma.
Aš asmeniškai labai vertinu protingus aktorius, kurie mąsto ir geba fiksuoti. Dirbdama su jais, jaučiu tobulėjimą, jaučiu vingrybes, ir mane tai „veža“. O talentų paieška galbūt daugiau yra tinkamo vaidmens paieška. Manau, kad aktorius, atradęs savo vaidmenį, ima rezonuoti, aktorius ir jo vaidmuo ima skleisti kažkokias bangas, kurios vadinamos talentu. Kartą tai pajutus, matyt, gali pradėti tai kontroliuoti.

 

Ar lengviau kurti spektaklį teatre, kuriame žinai visus jo užkaborius, ar geriau išlaikyti „romantinę“ distanciją?

Pažįstant teatrą kur kas paprasčiau, mat gali geriau suvokti turimą laiką. Manau, kiekvienam režisieriui tai – ne „romantinė distancija“, o priešpremjerinis košmaras.

 

Ko palinkėtum savo vedamiems spektakliams šį sezoną?

Nesikartoti.

 

Linkiu geros premjeros ir viso naujo teatro sezono!

 

Kalbino Daiva Šabasevičienė

Giedrė Kriaučionytė
Giedrė Kriaučionytė
D. Matvejevo nuotr., „Bestuburiada“
D. Matvejevo nuotr., „Bestuburiada“
D. Matvejevo nuotr., „Bestuburiada“
D. Matvejevo nuotr., „Bestuburiada“
D. Matvejevo nuotr., „Bestuburiada
D. Matvejevo nuotr., „Bestuburiada