7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Siuvėjų tiesa ir fantazija

Vis svarstau, kodėl politikas Valentinas Mazuronis reguliariai vaikšto į tiesos geismu liepsnojančių akių žurnalistės Indrės Makaraitytės laidas. Žurnalistė nuožmiai puola politiką, pertraukinėja jį, nesiklauso, o šis neįsižeidžia ir net palaimingai šypsosi. Gal Mazuronis ir kiti Makaraitytės svečiai yra mazochistai? Greičiausiai vis dėlto ne – jie tiesiog supranta panašios žurnalistikos esmę, kai laidos vedėjai iš anksto žino tiesą ir net nesistengia įsiklausyti į pašnekovų argumentus.

 

Artėjant rinkimams, tarp lietuvių žiniasklaidos veikėjų vėl tapo madinga ieškoti tiesos ir laisvės. Renginių organizatorius ir vedėjas, politologas, rašytojas ir šiaip įtakingas žmogus Andrius Tapinas net pranešė įkūręs „Laisvės TV“. Nuo ko jis nori mus išlaisvinti? Stebuklingos tiesos arba laisvės, kuri lyg burtų lazdelė išgelbės Lietuvą, paieškos atrodo keistai, bet juk gyvename dievobaimingoje šalyje, kur nacionalinė televizija reguliariai transliuoja mišias, o politikai neslepia savo pamaldumo. Žurnalistika dar sovietų laikais buvo madinga profesija ir ne vienam garantavo prieigą prie „deficito“. Dabar ši viena seniausių profesijų net sugeba dažnai ekrane pasirodantį žurnalistą (-ę) iškelti į įtakingiausiųjų reitingų viršūnes. Tai skamba gana absurdiškai, bet tokios yra šios šalies žiniasklaidos žaidimo taisyklės: ji pati kuria įtakinguosius ir pati juos reklamuoja.

Vampyrų neužtenka

Rytų slavų mitologijoje rojaus paukštis Gamajunas yra dievų pasiuntinys, jis gieda žmonėms dievų dainas, o tiems, kurie moka išgirsti paslaptį, išpranašauja ateitį. Emilio Vėlyvio filme „Nakties sergėtojai“ („Nočnyje straži“, Rusija, 2016) vienaakis majoras Gamajunas (Leonidas Jarmolnikas) yra specialaus padalinio, Maskvoje kovojančio su alternatyviomis būtybėmis, vadovas. Jis neleidžia siautėti vietinėms ir akylai stebi atvykėles iš Vakarų.

 

Viename Maskvos viešbutyje, kur įvyko vampyrų susidūrimas, jis sutinka kurjerį Pašą (Ivanas Jankovskis) ir suvokia, kad netyčia vieną bjaurastį sunaikinęs vaikinas yra mediumas. Todėl Gamajunas pasikviečia Pašą į savo skyrių. Sugebąs matyti ateitį mokytojas ir mokinys – daugelio panašių Holivudo filmų paaugliams figūros. Tačiau Olego Malovičenkos scenarijuje, matyt, ši tema nebuvo išplėtota, o ir Jankovskis pasirinktas visiškai be reikalo, tad „Nakties sergėtojų“ režisierius nuėjo kitu keliu. Taigi pasižiūrėjus filmą lieka neaišku, ką kūrė Vėlyvis: jaunimo filmų apie vampyrus parodiją, miesto fantasy ar, kaip buvo rašoma filmavimo pradžioje, rusiškas „Sutemas“. Nežinau, kaip rusų kino kontekste, bet lietuvių 230 milijonų rublių filmo biudžetas atrodo solidžiai.

Valsas, variacijos ir...

„1817 metų gruodžio 27 d. Londone buvo įpakuota ir išsiųsta įspūdinga dovana. Taip Pianoforte tebevadintų instrumentų fabrikantas Thomas Broadwoodas tesėjo pažadą, kurį lankydamasis Vienoje buvo davęs jau bemaž kurčiam Beethovenui: padovanoti jam, kaip savo nuostabos ženklą, stipraus garso Broadwood instrumentą. (...) Pažymėtas 7362 firmos numeriu, prieš patekdamas į pušinę, iš vidaus švinu padengtą dėžę, jis buvo padabintas atitinkamais užrašais. (...) Dar laivui plaukiant Beethovenas perdėtai pakiliais žodžiais [taip anuomet buvo įprasta – E.G.]‚ prasta prancūzų kalba reiškė savo padėką: „Mano labai mielas Bičiuli Broadwoodai! (...) Dar niekad nebuvau patyręs didesnio džiaugsmo, negu ši žinia apie dovaną, kuria Jūs mane taip pagerbiate. Aš žvelgsiu į jį tarsi į altorių, ties kuriuo dieviškajam Apolonui aukosiu gražiausias savo dvasios dovanas. (...) Mano mielas Pone ir Drauge, priimkite didžiausią pagarbą Jūsų draugo ir nuolankiausio tarno – Louis van Beethoven, Viena, 1818 m. vasario 3 d.“

Hipsteriškos tapatybės ieškojimai

Rugpjūčio pabaigoje „Vilniaus fotografijos galerijoje“ atidarytoje Justinos Christauskaitės parodoje pristatomas dvejus metus užtrukęs fotografijos projektas „Anūkai, rūbai, seneliai“. Čia išvysime viską, kas primena vasaras pas močiutę, ir tai, kas būdinga šiuolaikinei hipsterių subkultūrai Lietuvoje – nostalgiškus autentiškos tapatybės ieškojimus.

Menininkės tyrimo struktūra aiški – fotografuojama senais juostiniais fotoaparatais, nuotraukoje pamatysime anūką ar anūkę, dėvinčius senelių drabužiais ar prisidengusius išlikusiais audiniais, ir galiausiai – laukujes senelių namų duris, aprėminančias fotografuojamąjį. Šie svarbiausieji projekto momentai dar pasipildo keliais įspūdį lemiančiais elementais, pavyzdžiui, „paauksintu“ rėmeliu ir gaivališkomis, vasariškomis, jaukiomis, vasarą pas močiutę primenančiomis spalvomis.

Parodos visuma irgi daro pasikartojančių struktūrų įspūdį. Dauguma pozuotojų stovi en face arba ¾ poza, juos įrėmina kvadrato formatas, o foną užpildo augmenija ar detalės prie namų įėjimo. Drabužiai, skaros ar staltiesės jungia pozuojantįjį su autentiška aplinka. Kita vertus, tas struktūriškumas nėra tik paviršiaus, formos dalykas. Tvarumas kaip giluminė projekto struktūra yra koncepcijos esmė – gyvenamoji aplinka susipina su audiniais ir taip sujungia dvi kartas. Durys tampa laikotarpių atskyrimo simboliu. Gal, tiksliau, ne šiaip durys, o laukujės durys, nes nuotraukų fonas vis keičiasi.

Moralės dilema

Sakoma, kai paslaptį žino daugiau nei vienas žmogus, tai jau ne paslaptis. Yra dalykų, kuriuos visi pastebi, bet niekas garsiai nekalba ir pirštais nebado. Praleidžia pro akis – išskyrus geltonąją spaudą, kuri menkiausią nesklandumą apibūdina kaip skandalą. Apsilankius Pamėnkalnio galerijoje eksponuojamoje fotografo Visvaldo Morkevičiaus parodoje „Public Secrets“ sudvejoji, ar pavadinimas, paryškintas feisbuko renginio viršelyje reprezentuojama parodos nuotrauka su alų geriančia mergina nubrozdintais keliais, gali būti iškalbingesnis už ekspoziciją.

Dabar viskas gerai?

Naująjį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradėjo jaunosios kartos režisierės Giedrės Kriaučionytės spektakliu „Bestuburiada“, pastatytu pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę. Kūrinio pavadinimas, tiesiogiai nurodantis į „olimpiadą“, jau savaime reiškiančią konkurenciją, šiuo atveju, be jokios abejonės, tinka. Kolegų varžybos dėl paaukštinimo tampa vienas kito pažeminimo ir išjuokimo maratonu. Režisierė iš absurdo, grotesko ir tragedijos detalių sukūrė sudėtingą parodijos žanrą. Santūriai, ritmiškai sukonstruotos scenos keičia viena kitą tarsi situacijų komedijoje. Akivaizdu, kad tai galima padaryti be banalių, vulgarių ir visiems žinomų triukų.

Aktoriai žiūrovus pasitinka scenoje. Užsiėmę savo mintimis į besirenkančią publiką jie beveik nereaguoja. Tarsi niekas neslepia, kad tai spektaklis, bet to ir nesako. Scenos erdvė atvira, siurrealistiška scenografija įrėminta ryškiomis ar sapniškai žaliomis detalėmis (dailininkė Berta Bocullaitė). Pamažu įsivyrauja jauki prietema, kurioje vis didėjančios įtampos ir laukimo ///spragsėjime (kompozitorius Andrius Šiūrys) pirmasis neištveria Hofšmitas (Šarūnas Zenkevičius) – tarsi išniręs iš vandens jis ima garsiai kartoti savo veiksmų eigą, laukdamas susitikimo su darbo vadovu. Ritmiškai į šį laukimą įsilieja visi scenoje esantys kolegos. Antroji balsu pratrūksta Šmit (Jovita Jankelaitytė), – jos bandymas kolegiškai nusijuokti iš būsimo „boso“ pokšto netrukus virsta isterijos priepuoliu. Su dramaturgija režisierė elgiasi laisvai – keičia personažus, dialogus ir konfliktus, scenų išdėstymą – akivaizdu, kad pati žino, ką nori matyti scenoje.

Pirmoji banga

Rugsėjo 8–14 d. „Skalvijoje“ vyks kino festivalis „Pirmoji banga“. Tai Europos šalių kino forumo „Scanorama“ šalutinis renginys. Jame pristatomas XX a. pradžios nebylus ir 4-ojo dešimtmečio klasikinio periodo Holivudo, japonų, čekų kinas. Programoje – 8 filmai, sukurti 1916–1934 metais. Nebylius filmus gyvai garsins Giedrius Nakas, Ieva Narkutė, Lina Petkevičiūtė, Edgaras Sabilo, pristatys Natalija Arlauskaitė, Justinas Dadonas, Audrius Dambrauskas, Narius Kairys, Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Anna Pilarczyk-Palaitis, Kristupas Sabolius, Laurynas Stanaitis.

 

Chesterio Whitey filmas „Velnio adata“ („The Devil’s Needle“, JAV, 1916) perspėja apie narkotikų žalą. Nuo jų priklausomas pagrindinis filmo veikėjas – dailininkas Džonas (Tully Marshall). Gal todėl, kad filmas gana realistiškai rodė narkomanus, jis pakartotinai buvo išleistas 1923 m, kai narkotikai sukėlė ne vieną garsų Holivudo skandalą. „Velnio adata“ pasirodė tada, kai naratyvinis kino pasakojimas jau buvo susiformavęs, o svarbiausias tokios kino kalbos kūrėjas buvo „Velnio adatos“ prodiuseris – didysis Davidas W. Griffithas. Šiuolaikiniams žiūrovams pasakojimas ir montažas gali pasirodyti pernelyg nuoseklus ir ištęstas, o kadras perpildytas nereikšmingų scenų ar detalių, bet užtat bus galima pasigrožėti viena populiariausių ir elegantiškiausių ankstyvojo kino žvaigždžių Norma Talmadge (1894–1957). (14 d. 19 val.)

Šokio festivalyje „Aura 26“ – pasaulinė žvaigždė iš Izraelio Sharon Eyal

Spalio 6-9 dienomis Kaune jau dvidešimt šeštąjį kartą užvirs šiuolaikinio šokio mėgėjų kraujas. Pasaulinėje šokio padangėje švytinčios žvaigždės organizatorių pastangomis kasmet pasiekia ir Kauną.


Šių metų festivalio „Aura 26“ programoje reikšmingiausia vieta atitenka Izraelio choreografei Sharon Eyal. Šokio pasaulyje Sharon Eyal vardas kalba pats už save. Kūrėja yra pelniusi daugybę apdovanojimų, nuo 2008 metų ji remiama Izraelio kultūrinio meistriškumo fondo.
Choreografės Sharon Eyal ir jos gyvenimo bei scenos partnerio Gai Beharo duetas jau eilę metų garsiai skamba meno pasaulyje, o poros bendradarbiavimo kulminacija tapo trupės L-E-V įkūrimas 2013 metais.


Kaip teigia Sharon Eyal, dirbti su atskirais atlikėjais ar projektais – sudėtinga. Kūryba – ilgas ir nevienadienis procesas, tad norėjosi turėti savo trupę, žmones, su kuriais gali nerti gilyn – tiek žmogiškąja, tiek kūrybine prasme. Tik taip dirbant gali pasiekti maksimalų pasitenkinimą tuo rezultatu, kurio link judi.

 

Didysis lietuviškų spektaklių vitrinos savaitgalis

Rugsėjo ir spalio sandūroje į sostinę plūstels užsienio teatro ekspertai, Vilniaus tarptautinio festivalio „Sirenos“ organizatorių sukviesti pažinčiai su naujausiais ir įdomiausiais lietuvių teatro kūrėjų darbais. Šiemet festivalio programoje – ne tik naujausi režisierių Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno, Agniaus Jankevičiaus pastatymai, bet ir latvių režisieriaus Valterio Sīlio darbas su lietuvių kūrėjais bei Lietuvos jaunųjų kūrėjų darbai.


Užsienio ekspertų dėmesys

„Užsienio teatro kritikai jau vasaros pradžioje ima teirautis, kokius šiemet galės pamatyti Lietuvos meistrų darbus, – pasakoja festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė, – tačiau programą formuojame kviesdami ne tik darbus tų, kurių pavardės užsienyje tariamos kone be akcento: džiaugiamės galimybe tarptautinių festivalių prodiuserius ir kritikus supažindindami ir su jaunaisiais Lietuvos teatro kūrėjais, jų ieškojimais, tačiau, žinoma, pristatome ir darbus tų režisierių, kurie kartais tampa pretekstu atrasti platesnę Lietuvos teatro perspektyvą.“

 

„Tonis Erdmanas“. Juokas per skausmą

Kai prieš einant į filmą tarp tavo pažįstamų feisbuko srautuose šmėsteli tokios frazės kaip „geriausia metų komedija“, „vienas geriausių metų filmų“, „būtina pamatyti“, pradedi galvoti: arba kūrinys iš tiesų yra kažkuo ypatingas, arba dauguma šių žmonių tiesiog nori pasiduoti masinei nuomonei ir pareikšti, kad ir jie turi gerą skonį kinui. Todėl dar prieš užgęstant kino teatro šviesoms į „Tonį Erdmaną“ (Toni Erdmann, 2016) žiūrėjau kiek nepatikliomis akimis.

PUSLAPIS
IŠ
1003