7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iš kelionės žaliu kubu

Apie tai, kaip fiktyvus personažas O., ieškodamas deimantus kolekcionuojančio šventiko, pateko į parodą „Hibridiniai peizažai“ VDA Nidos meno kolonijoje

Alberta Vengrytė
Nr. 26 (1178), 2016-09-02
Tarp disciplinų Dailė
Liddy Scheffknecht, „Nykstanti linija“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Liddy Scheffknecht, „Nykstanti linija“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.

Pradžias bei įžangas neretai lydi pasakojimai, tad ir šį kartą neišvengsime virš pagrindinio teksto horizonto išnyrančio nutikimo… Vasara pasitaikė hibridinė, taigi ir pasakojimo herojus, Nidos miesteliui artimos vietovės postinternetinio dienraščio apžvalgininkas, kalbėdamas per daug nesijaudino dėl savo istorijos galimumo, pamokomosios vertės ar siužetinio vientisumo. Dirbdamas žiniasklaidai jis gerai suvokė persidengiančių tiesų poveikį, todėl užvis labiau jį domino skyryba. Ir, nors pastarąją išmanė puikiai, jo ekspedicinė kelionė netapo vietos sakme ar sensacija (tikėtasi buvo…), o šiame tekste svarbi yra tiek, kiek svarbu jo skaitytojui patirti hibridiniame Kuršių nerijos laike tuokart nusidriekusį peizažą – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos rezidentų sukurtą ir įsteigtą meninę tikrovę (kuratorius Vytautas Michelkevičius). Jos erdvėje susiraizgė politinės, socialinės ir sezoninės apeigos, apnyko skirtis tarp globalaus pasaulio ir lokalių bendruomenių kuriamo mito, archeologija išsprūdo iš praeities ir dabarties suvokimo, o bene vieninteliu mūsų svečiui atpažįstamu kelrodžiu liko popierinių palmių lapų kaskados, kybančios kolonijos parodų salės padangėje, bei kompasas, skaičiuojantis svetur praleistas valandas.

---

Būtų smagu žinoti, jog mūsų svečią Kuršių nerijos link vedė palyginti pastovus ir sezoniškai pasireiškiantis polinkis į analitinę postžurnalistiką ar bent jau nepažinios, bet numanomos moters vizija, padedanti iš ciniško korporacijos klerko bent keletui dienų tapti žmogumi-iššūkiu, žmogumi-imperatyvu, savo prise de position įsiūbuojančiu aplinkines patyrimo sroves. Tačiau nenustebsime išgirdę, kad idilišką pasakojimo herojaus kasdienybę jau kurį laiką vis stipriau akino įlanka sklindanti mineralinė deimantų šviesa. „Štai toks yra grįžimas prie rafinuoto grožio... Tik tokiu būdu technologijos ir gamta suremia savo vienatves“, – mąstė jis regėdamas ir tą malonų žmogų, guvų ir akylą šventiką, kažkur kitame krante renkantį ir kataloguojantį brangius akmenis. Pagal blogiausią scenarijų mūsų apžvalgininkas būtų tik apsidairęs šventoriuje, gal dar apsikeitęs keletu mandagumo frazių ar išmokęs originalių vietos keiksmažodžių, tačiau beveik nebuvo įmanoma numatyti kito, kone magiško ir kaip niekad toli nuvedusio šios kelionės posūkio.

---

Kaip turėjo nustebti O., keltų prieplaukoje išvydęs taisyklingą žalią kubą, plūduriuojantį ūmai globaliuose srautuose, įtinklintame objektyvios ir subjektyvios sąmonės susidūrimų lauke, į kurį vedė vienintelis bent kiek logiškas paaiškinimas – lapelis su prierašu nomos, įsigytas iš anksto pigių perkėlimų įmonės portale kartu su nemokamu lankstinuku apie Nidą bei turistiniu bevieliu ausinuku. Jis kone pirmapradiškai patyrė šią, kaip jam pasirodė, iliuziją be pratęsimo, be nuorodų į laiką ir erdvę, net be žodžių, įvardijančių motyvus ar žmonišką pa(si)teisinimą. Net jei pateisinimas būtų švietęs ant kubo pritaisytoje švieslentėje kartu su valiutų kursais ir „Panamos popierių“ nuorašais, kažin ar būtų nustelbęs žalią spindėjimą, dabar jau susiliejusį su daugiabriauniais šventiko deimantų mirktelėjimais, išmaniais jūros ir vėjų raštais marių dugno molyje, ir sutrukdęs mūsų svečiui patekti vidun. „Ne kažkokie gelmenys, ne dvasinės stigmos, netgi ne vidinis gravitacijos laukas yra šiuolaikybės centras ir matas“, džiugiai pamanė keleivis ir šiek tiek vaizduriuodamas (anot Kristupo Saboliaus) nėrė vidun.

---

Susidomėjęs šia nauja trajektorija, pavergtas iki tol nepažinto, kitų kūnų judesiais ir pozicijomis, išlavintais skoniais bei lingvistinėmis kompetencijomis neužteršto darinio, keleivis leidosi tyrinėti atsivėrusios ekosistemos – belaikio, niekuo nepridengto, tarp vidaus ir išorės čia ir visur pakibusio tūrio – įkurdindamas savo žvilgsnį slapčiausiose šio hibridinio peizažo perėjose. Nors neprisiminė, kad būtų įjungęs savo ausinuką, O. per daug nesuko galvos, kai vietoj įprasto kraštovaizdį užpildančio vandens ir paukščių čiurlenimo, įkaitusio smėlio girgždėjimo ir vėjo, kedenančio aukštyn besistiebiančių žolių bei medžių keteras, garsovaizdį pripildė baugus, tačiau švelniai cikliškas gaudesys, išduodantis ir šamaniškus dambrelio lyžtelėjimus (Annos Romanenko ir Björno Kühno projektas „Rimas“ (2016), įgarsinantis „Nord Stream“ dujotiekį Baltijos jūros dugne; šio muzikos instrumento pavadinime susijungia senosios anglų kalbos žodžiai rēoma (plėvė, raištis) ir rima (apvadas, kraštas, riba, krantas). Kažin kokia neregima plėvė skyrė apstulbusį mūsų svečią nuo to, ką jis matė ir girdėjo, ir to, su kuo jis susidūrė. „Gal pasaulis neišreiškiamas, o išvystamas?“ – toptelėjo O., kai suūžė dujų lengvumo gaudesys: „Tu čia turbūt naujokas. Aš – Rimas.“

 

Dar visai neseniai Baltijos dugną bei dviejų politikos milžinių balsus virpėti vertęs instrumentas, atšiaurus ir gigantiškas metalinis kūnas (pasibaisėtina ir bjauri struktūra!), kurio venose, rodos, nesama nieko daugiau nei nuodingi garai ir reikšmingi pinigai, – mutavo. Ir įvyko tai, ko visi slapčiomis bijojome: ta nugrimzdusi, dumblina, atšiauri mašina ėmė mus gundyti savo trūkinėjančia metaline giesme bei neaprėpiamos galios pažadu. Nesuskubęs sukaupti kapitalo dar prieš įsigalint postmodernizmui, pasakojimo herojus tik karčiai šyptelėjo, mechaniškai paglostė iš malonumo gaudžiantį instrumentą ir, lyg protėvių pamestu dambreliu caktelėjęs liežuviu, žingtelėjo atgal į nykstančią liniją.

---

Jis nebežinojo, kada pasieks šventiko namus, kur jo laukė ant balsvų pagalvėlių išrikiuoti deimantai ir bendruomenių mitologijai būtinos paskalos; būtų per daug naivu teigti, jog labiau už viską O. būtų pradžiuginęs įkvepiantis Parnidžio ar pamario vaizdas, mat jo kompasas jau kurį laiką svyravo tarp įkūnyto vėjo ir kūno ieškančios tuštumos, o į ausines prasismelkiantys lokalūs šuorai būtų be vargo suskambę kaip anotacija Juodajam Kvadratui, pirmojo puslapio antraštė ar net paskutinis bestselerio puslapis bet kurioje pasaulio vietoje.

Šiaip ar taip, jo patiriančios sąmonės nepakako sugerti ar atspindėti šią hibridinę duotybę, suteiktą keleiviui kartu su jau turimais gabumais. O jo išgyvenimai, persipynę su mūsų fotografiško laiko hibridais, pamažu virto sintetine patirtimi, ne kasdien pasitaikančiu skaidrumu, kuriame atsivėrė slaptos meninės kūlgrindos, idėjų manifestai ir suprojektuotos realybės, nusėdančios tipiškame, reglamentuotame peizaže, į kurį O. išsiruošė.

---

Žvalgydamas peizažą pasakojimo herojus nepastebėjo nė menkiausios žalsvos švieselės. Darbe išmoktos pamokos apie „ekonominę meilę“ ir „offšorines džiungles“ smilko po popieriaus palmėmis, prie kurių instinktyviai šliejosi mūsų keliautojo prigimtis (Franziska Nast, „Mano mėgstamiausios damos“, 2016). Nevaldomai besidauginančios lianos sugrąžino jį į namus, kur taip pat vešėjo Amazon.com tropikai, tačiau iš įžūlumo neprarasdamas vilties jis stebeilijo į tą kubo sieną, kurioje privalėjo plytėti Kaliningradas... Keliautojo rainelėse ritmiškai vinguriavo skaitmeninio dangaus tonai, kas penkias minutes stebėjimo kameros konvertuojami į autonomiškus signalus, atskiriančius vieną dangų nuo kito (Liddy Scheffknecht, „Nykstanti linija“ – realiu laiku transliuojamas dangus virš pasienio peizažo, 2016). Keičiantis pavidalą abstraktus šviesos objektas primindavo O., kad jis ne vienas. Jis atsidavė tai tolygiai šviesai, konstruojančiai jo paties, valstybių, geografines bei karų tapatybes, ir stebėjo klajojančius gauchos, savo pagoniškais ritualais trinančius sezoniškumo ribas bei prikeliančius praeitį (DISTRUKTUR [Melissa Dullius ir Gustavo Jahn] filmas „Keliautojo širdyje“, 2013).

Galantiški pirmykščiai plėšikai, cangaceiros, vilkintys skirtingų istorijos bei kultūros sluoksnių rūbais, klajojo ir kovėsi atnašaudami gamtai ir pačiai egzistencijai, savo sekamoje ikonografijoje kvestionuodami nevienalytę tapatybę iššūkiais, kaskart atgimstančiais specifiniame dabarties lauke.

---

Mūsų korespondento ir jo pakeleivių veiksmus dengė užtraukta užuolaida (Marika Troili, „Offshore / C-true“, 2016).

Dukslus juodos vilnos apdaras, saugantis nuolat kintantį skaidrumo koridorių. „Ateitis yra metų laikas“, O. pusbalsiu pacitavo prancūzų menininką Pierre’ą Huyghe’ą.

„Ateitis bus... grūdai, dalelės ir bitai. Ateitis bus... ratilai, bangos ir srovės. Ateitis bus... sumaišytos, susispietusios minios. Ateitis bus... tokia, kokios mes verti, bet su netikėtumais, jei tik kas nors iš mūsų atkreips dėmesį“, Vito Acconci žodžiais šiugždėjo vos įžiūrimi „Panamos popierių“ įrašai ir viltingos paskutinių sakinių nuoplaišos, kurias žaliame kube negailestingai lietė nesuskaičiuojamos poros rankų, tikėdamosi įkūnyti juose savas iliuzijas ir planus...

Jei ne į krantą čia pat išplukdytas medienos gabalas, pasitarnavęs kaip pleištas (kruopščiai sumeistrautas, tačiau sunkiai pastebimas ir įteisinantis savo buvimą...), mūsų pasakojimo veikėją būtų ištikęs simbolinis šizofrenijos paūmėjimas, apimantis jį kaskart, kai pradžias ir pabaigas išbarsčiusi XXI amžiaus minties ekologija mandagiai perspėja apie savo ketinimus nustoti prasmės.

---
Tad per vienpusio eismo magistralės keliamą triukšmą, sklindantį iš pajūrio ir prisitaikantį prie kūno linkių, keleivis įsismelkė į uždaru šuoru keliaujantį vėją ir, vos išvengęs susidūrimo su nematoma garso siena, liuoktelėjo link optiškomis, dygiomis juodo minkštimo formomis šią tuštumą sugeriančio objekto (Taavi Suisalu, „Prašau jūsų dėmesio“, 2016). Ta triukšmo ieškanti tuštuma, neišsakytas, todėl neišgirstas nerimas jam dar niekada neatrodė toks brangus ir neįkainojamas, ką jau kalbėti apie tai, jog nematerialios transformacijos anksčiau jį apskritai menkai tedomino... O. jautė kelionę artėjant į pabaigą, tačiau žinojo, kad jį apėmęs hibridiškas pojūtis nėra tik dar vienas keistas įprotis, išsiugdomas sudėtingomis sąlygomis.

Jo abejonę pamatinėmis kategorijomis stiprino ir stingdantis šaltis, sklindantis nuo abjektiškos silikono, spirulinos, dumblių ir ledo buveinės, kurioje naujoji biologija jau kurį laiką atiko savo užduotį programuodama gamtą sintetinių kūnų ateičiai (Pakui Hardware [Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda], „Get the Freeze Habit“ („Pratinkis prie užšaldymo“), 2016). Virpančiais pirštų galais O. palietė šlapią, iš standartizuoto šaldiklio sklindančią šviesą ir ėmė piešti savo ateitį, kai nespėjus šūktelti „Prašau jūsų dėmesio!“ peizažas pavirto bala.

---

Paroda veikė liepos 23 – rugpjūčio 28 d. Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje (Taikos g. 43).

Straipsnio autorė dėkinga parodos organizatoriams už galimybę 2016 m. rugpjūčio 27–28 dienomis persikelti į „Hibridinius peizažus“ ir parašyti šį tekstą.

Liddy Scheffknecht, „Nykstanti linija“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Liddy Scheffknecht, „Nykstanti linija“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Anna Romanenko ir Björn Kühn, „Rimas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Anna Romanenko ir Björn Kühn, „Rimas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Franziska Nast, „Mano mėgstamiausios damos“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Franziska Nast, „Mano mėgstamiausios damos“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
DISTRUKTUR [Melissa Dullius ir Gustavo Jahn], „Keliautojo širdyje“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
DISTRUKTUR [Melissa Dullius ir Gustavo Jahn], „Keliautojo širdyje“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Marika Troili, „Offshore / C-true“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marika Troili, „Offshore / C-true“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marika Troili, „Offshore / C-true“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marika Troili, „Offshore / C-true“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Taavi Suisalu, „Prašau jūsų dėmesio“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Taavi Suisalu, „Prašau jūsų dėmesio“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Pakui Hardware [Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda], „Get the Freeze Habit“ („Pratinkis prie užšaldymo“). 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Pakui Hardware [Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda], „Get the Freeze Habit“ („Pratinkis prie užšaldymo“). 2016 m. A. Narušytės nuotr.