Kino susitikimai Nidoje

Tarptautinis kino festivalis „Baltijos banga“ ir šiemet į Nidą priviliojo nemažą būrį ištikimų žiūrovų. Atidarymo vakarą gausiai susirinkusiai publikai buvo parodytas estų dokumentinis filmas „Skruzdėlynas“ (rež. Vladimiras Loginovas) ir Šarūno Barto drama „Ramybė mūsų sapnuose“.

Per aštuonias festivalio dienas kino gerbėjai galėjo pamatyti ne tik naujausius ar klasika tapusius Baltijos šalių filmus, bet ir susitikti su kino meistrais – Algimantas Puipa kartu su operatoriumi Viktoru Radzevičiumi pristatė pernai režisuotą dramą „Edeno sodas“, Agnė Marcinkevičiūtė – dokumentinę juostą apie garsų išeivijos solistą Arnoldą Voketaitį („Prisimenu motinos balsą“), režisierius Linas Mikuta ir operatorė Kristina Sereikaitė papasakojo apie šiemet Argentinos dokumentinio kino festivalyje laurus pelniusių „Šaltų ausų“ sukūrimo aplinkybes. Latvių režisierės Ināros Kolmane jautrų ir šviesų dokumentinį filmą „Ručė ir Norie“ pristatė montažo režisierė Liga Pipare, dokumentinio filmo „Mano tėvas bankininkas“ kūrėja Ieva Ozoliņa prisipažino, kad šis filmas apie režisierės šeimą – savotiška psichoterapija. Trumpametražio filmo „PaPa“ prodiuserė Katrīna Tomašcka pristatė visą latvių trumpametražių filmų programą. Estas Peteris Vihma pasakojo apie savo dokumentinį filmą „Belaidis gyvenimas“, kurio pagrindiniai herojai – keistuoliai, panūdę ištrūkti iš civilizacijos gniaužtų.

Festivalio vadovas Gytis Lukšas ne kartą pabrėžė, kad iš trijų Baltijos šalių didžiausio pripažinimo Europoje ir už jos ribų sulaukia vaidybinis estų kinas. Kartu su Estijos kinematografininkų sąjungos vykdomojo komiteto nariu Jaaniu Valku buvo svarstoma, kokios šios sėkmės priežastys. Viena iš jų – keletą kartų didesnis valstybinis kino finansavimas, palyginti su kitomis Baltijos šalimis. Tai lemia galimybę dirbti kelių kartų kūrėjams, neretai ir bendradarbiauti su kitų šalių partneriais (Suomija, Gruzija). Jaanis Valkas teigė, kad kita priežastis galėtų būti Estijos menininkų pasirenkamos temos – jos esą universalios, įdomios ne tik estams. Tuo galėjo įsitikinti ir šių, ir praeitų metų „Baltijos bangos“ žiūrovai. Pernai festivalyje parodyti didelio populiarumo tarptautinėje erdvėje sulaukę estų vaidybiniai filmai „1944“ ir „Vėjų kryžkelėje“, nagrinėjantys opias istorines problemas, kurios pateiktos taip, kad tampa įdomios ne tik estams.

Šiemet estai festivaliui parinko skirtingus filmus: drama „Alpinistas vaiduoklis“ (rež. Urmas Eero Liiv) – tikrais įvykiais grįsta nuotykių istorija su siaubo elementais, jauno režisieriaus Mihkelio Ulko drama „Nulinis taškas“ nagrinėja aktualias patyčių mokykloje, smurto, sudėtingų šeimos santykių temas. Iš estų dokumentikos norėtųsi išskirti Noros Sarak filmą „Į šviesą“, pasakojantį apie motiną ir sūnų, gyvenančius kadaise Estijai priklausiusioje, o dabar Rusijos dalimi tapusioje Pečioroje. Šis poetiškas filmas Estijos dokumentinio kino gildijos pripažintas geriausiu.

Festivalyje parodyta ir vienos talentingiausių bei originaliausių Latvijos režisierių Lailos Pakalniņos, garsėjančios ekscentriškumu bei paradoksaliais siužetais, drama „Aušra“. Filmas remiasi propagandine sovietine istorija apie pionierių Pavliką Morozovą. Iš latvių dokumentikos norėtųsi išskirti jau minėtą „Ručę ir Norie“. Itin šiltas filmas pasakoja apie jauną japonę, antropologijos studentę Norie, atvykusią tyrinėti Latvijos suitų bendruomenės ir apsistojusią pas aštuoniasdešimtmetę Ručę. Japonę tiesiog pakeri senosios suitų bendruomenės tradicijos, papročiai, dainos ir tautiniai kostiumai. Grįžusi į gimtąją Japoniją mergina vilki tautinį suitų kostiumą, pasakoja tautiečiams apie paslaptingąją Latviją ir... svajoja sugrįžti pas Ručę. Beje, unikali suitų kultūrinė erdvė, jungianti apie 2000 žmonių – tai katalikiška salelė liuteroniškoje Kuržemėje, nuo 2009 m. įtraukta į UNESCO Pasaulio nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tikras kontrastas šiam filmui – Lino Mikutos „Šaltos ausys“. Čia artimiausiais giminystės ryšiais susieti žmonės – Lietuvos pakraštyje, vienkiemyje, gyvenantys tėvas ir kurčnebylys sūnus – negirdi ir nesupranta vienas kito, jų pasaulėjauta tokia skirtinga, kad bandymai susikalbėti virsta konfliktais.

Vokiečių televizijos ir radijo kanalas „Deutsche Welle“, šiemet festivalyje dalyvavęs svečio teisėmis, pateikė du aktualiosios dokumentikos filmus. Juos pristatė į festivalį atvykęs „Deutsche Welle“ atstovas Borisas Banchevskis. Filmas „Maištininkai – sukilę prieš sistemą“ pasakoja apie žmones, išdrįstančius atskleisti korupcijos, piktnaudžiavimo duomenimis ar karo nusikaltimus, nebijančius savo gyvenimo paversti košmaru, nes valstybinės institucijos dažniausiai yra ne maištininkų, o didžiulių korporacijų pusėje. „Kelias į laisvę“ – taip pat apie opią šių dienų problemą. Ilga ir sekinanti tūkstančių kilometrų ilgio kelionė į Vokietiją pasakojama pabėgėlių lūpomis.

Svečių teisėmis festivalyje šiemet dalyvavo ir Lenkija. Lenkijos kultūros institutas Vilniuje festivaliui pateikė režisieriaus Magnuso von Horno „Įsibrovėlį“ bei režisieriaus Lukaszo Palkowskio „Dievus“. Šių filmų pristatyti į Nidą atvyko Lenkijos instituto Lietuvoje direktorius Marcinas Łapczyńskis ir projektų koordinatorė Anna Pilarczyk-Palaitis.

Festivalis laikosi tradicijos rodyti restauruotą ir suskaitmenintą kino klasiką. Šiemet parodyta po filmą iš estų, latvių ir lietuvių kino „Aukso fondo“ – 1969 m. režisieriaus Leonido Leimanio drama „Mano turtinga ponia“, Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmai“ (1968) ir estų režisieriaus Olavo Neulando drama „Lizdas vėjyje“ (1979).

Plėtojama ir dar viena tradicija – rengti seminarus ir diskusijas aktualiais Baltijos šalių kinui klausimais. Šiemet diskutuota tema „Audiovizualinių kūrinių autorių teisės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“. Visose šalyse audiovizualinių kūrinių autorių teisės apsaugotos menkiau nei kai kurių kitų meno sričių autorių teisės, nesuvaldomas internetinis piratavimas. Gytis Lukšas diskusijos pabaigoje pasiūlė trims Baltijos valstybėms vienytis sprendžiant šią problemą ir kuriant įstatymus.

Dar viena festivalio tradicija – vaikų animacijos mokyklėlė ir joje sukurto filmuko peržiūra. Šiemet pasinaudodami mitologinių Baltijos šalių milžinų Lačplėsio, Neringos, Kalevalos personažais ir padedami animacijos meistrų Iljos Bereznicko, Valento Aškinio bei Jūratės Leikaitės-Aškinienės vaikai sukūrė filmą gaisrų Kuršių nerijoje prevencijos tema „Baltijos milžinai“.