Rugsėjo 29, 30 dienomis bus pristatyta bendra Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir OKT / Vilniaus miesto teatro premjera apie pabėgėlius – „Eglė žalčių karalienė“, rež. Oskaras Koršunovas. Spektaklis-akcija vyks netradicinėje erdvėje – Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Bilietus į šį spektaklį-akciją galima įsigyti nuo rugsėjo 20 dienos. Perkant specialų bilietą už 15 eurų, 5 eurai bus pervedami Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai, kuri surinktas lėšas panaudos nuo karo ir persekiojimų bėgančių žmonių būtiniausioms reikmėms patenkinti. Be šių specialių bilietų, prekyboje bus ir įprastiniai – už 10 eurų.
77-ajam sezonui Lietuvos nacionalinis dramos teatras pasirinko šūkį „Treniruok ir sielą“. Visi šiame sezone dirbsiantys režisieriai buvo paprašyti pasirinkti simbolinį sielos organą, labiausiai atitinkantį kertinę kuriamo spektaklio mintį. Su spektakliu „Eglė žalčių karalienė“ žiūrovai yra kviečiami išjudinti savo atjautą. Šis spektaklis išsiskiria ne tik aktualia, daug diskusijų Lietuvoje keliančia pabėgėlių tema, bet ir netradicine spektaklio rodymo vieta – spektaklio veiksmas vienu metu vyks keliose Raudonojo Kryžiaus ligoninės erdvėse.
![]() |
Pamenu, kai dar mokiausi mokykloje, kiekvieno rudens pirmosios dienos nepastebimai prabėgdavo su bendramoksliais dalijantis ką tik pasibaigusių atostogų įspūdžiais. Turbūt panašiai būna ir teatre: kiekvieno sezono pradžioje, pamažu rengiantis didiesiems darbams, su senokai sutiktais teatro gerbėjais norisi pasidalyti visą vasarą „taupytais“ praėjusio sezono pabaigos atradimais.
Ir taip jau susiklostė, kad šio teksto autoriaus vasara buvo savotiškai paženklinta lėlių teatro – tiksliau tariant, įspūdžių, parsivežtų iš gegužės 18–22 d. kaimyninės Lenkijos pietuose, Belsko-Bialoje, esančio teatro „Banialuka“ ir jo direktorės Lucynos Kozień surengto XXVII tarptautinio lėlininkystės meno festivalio, kuriame dalyvavo ir Vilniaus teatre „Lėlė“ režisierės Gintarės Radvilavičiūtės sukurtas spektaklis pagal E.T.A. Hoffmanno apsakymą „Smėlio žmogus“.
Kiekvienas, bent sykį „pilna koja“ dalyvavęs solidžiame tarptautiniame teatro festivalyje, žino, kad visų festivalio programoje pristatomų darbų pamatyti dažniausiai nepavyksta. Taip šįsyk nutiko ir man: kvailokai jaučiuosi prisipažindamas, kad festivalio „Grand Prix“ pelniusios italų komandos iš „Teatro Gioco Vita“ šešėlių spektaklio pagal Italo Calvino romaną „Nesantis riteris“ nepamačiau. Kita vertus, dar studijų metais iš vyresniųjų kolegų išmokta formulė „jei festivalyje pamatai bent du gerus darbus, vadinasi, jis – pavykęs“ pasiteisino ir šįkart. Net be žiuri geriausiu spektakliu pripažinto italų darbo, čia išvydau mažų mažiausiai du puikius ir dar kelis vienu ar kitu aspektu įsimintinus lėlių ir objektų teatro kūrinius.
![]() | ![]() | ![]() |
Rugsėjo 26–30 dienomis Valstybinis jaunimo teatras, bendradarbiaudamas su Britų taryba Lietuvoje, Vilniaus miesto ir rajono mokyklų mokytojus bei moksleivius kviečia į edukacinę savaitę „Šekspyras gyvas“. Ši inciatyva skirta 400-osioms Kūrėjo mirties metinėms paminėti ir prisideda prie tęstinumo pasaulinės kampanijos „Šekspyras gyvas“ (angl. Shakespeare Lives), kuri skatina naujai pažvelgti į šio žymaus klasiko kūrybą. Skirtingose Jaunimo teatro erdvėse ir už teatro ribų veiks kūrybinės dirbtuvės, praktiniai ir interaktyvūs seminarai, paskaitos, konferencija ir kitos įdomios veiklos, kurias kuruos Lietuvos ir užsienio teatrų bei akademinės bendruomenės atstovai – profesionalūs aktoriai, pedagogai, šekspyrologai. Edukacinę savaitę „Šekspyras gyvas“ vainikuos teatralizuoti sonetų skaitymai bei spektaklis „Ledi Makbet“ (rež. Algirdas Latėnas).
![]() |
Pasižiūrėjęs kelias LRT rengiamas rinkimų laidas gali pagalvoti, kad tautai prisistato ne politikai, o sektų lyderiai, kuriuos į televiziją atlydėjo būrelis sekėjų. Jie intensyviai linksi galvomis, pabrėždami savo vedlio teisumą, mojuoja vėliavėlėmis ir visaip demonstruoja lojalumą žmogui, kuris net nesugeba atsakyti į laidos vedėjo klausimą. Po vieno tokio vakaro pagalvojau, kad signataro Rolando Paulausko antrininkas iš „Dviračio šou“ net atrodo protingesnis už prototipą. Tačiau ir jis, ir kiti panašūs veikėjai tik patvirtina, kad Lietuvai politikų nebereikia, nes televizoriaus ekrane, ypač per „Panoramą“, visada atsiras, kas paaiškins, kaip reikia gyventi, kas yra teisus, o kas meluoja.
![]() | ![]() | ![]() |
Keletu mėnesių vėliau nei įprastu intervalu prasidėjusi ketvirtoji „Postidėja“ mane ne juokais išgąsdino, jog „mažasis“ (tikriau – ignoruotasis) moterų meno naratyvas tradiciškai nebesitęs. Nejaugi lyčių pusiausvyra atrodo atkurta, nejaugi „Plote“ pasitūsino ir viskas baigta?.. Džiugiai žiniai, „Postidėja“ tik laukė rudens, kad simboliškai stabtelėtų kiekviename metų laike.
Į šį poetiškai melancholišką metų ketvirtį karo tema įsilieja gana natūraliai, bet ne tik dėl niūrios prieblandos ar žvarbesnio oro – šiuo metu laiku prasidėjo ir baigėsi Antrasis pasaulinis karas, prasidėjo tarptautinio karo su terorizmu kampanija, Euromaidanas. Tiesa, po šio masinio protesto sekę įvykiai karu nevadinami, netgi vadinami bet kuo, tik ne karu. Ar trūksta oficialaus vienos šalies prisipažinimo, o gal pompastiškos kariuomenės vietoje žalių žmogeliukų? Šiaip ar kitaip, mūsų šalyje bauginimo netrukus prasidėsiančiu karu netrūksta. Įvesta privalomoji tarnyba, žiniasklaida praneša gandus apie naujai kuriamus ginklus, klaidinančios antraštės kalba apie jau vykstančias mažų miestelių apgultis (kurios, pasirodo, tėra mūsiškių apmokymai) – galbūt jau apsipratome, bet dar neseniai masės buvo labai įbaugintos žiniasklaidos, nemažai žmonių net pradėjo kaupti konservus, planuoti slaptavietes ar emigraciją. Kadangi medijomis labai lengva manipuliuoti, tai tampa neatsiejamu šiuolaikinio karo elementu. Informacinė manipuliacija karą žmonių akyse gali paversti neegzistuojančiu, o taiką – nejaukia tyla prieš šovinių audrą. Aiškiau suvokti vizualinės manipuliacijos galią padeda vienos „Postidėjos“ veteranių, Jurgos Barilaitės kareivėlių kambarėlis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Festivalis prasidėjo šį pirmadienį ir kol kas spėjau pamatyti nedaug filmų, bet iškart, kai buvo paskelbta šiųmetė programa, tapo akivaizdu, kad Gdynėje laukia daug netikėtumų. Pagrindiniame konkurse šiemet bus parodyta 16 filmų, septyni iš jų debiutiniai, du – antrieji. Tai daug pasako apie lenkų kino situaciją ir apie jaunų kūrėjų potencialą, nes iš viso konkursui buvo pristatyti 45 filmai. Festivalį atidarė Kubos Czekajaus „Girių karalaitis“ („Królewicz Olch“). Pernai Gdynėje mačiau jo debiutinį „Baby Bump“ – neįtikėtinai originalų, kupiną fantazijos, nors ir nelygų filmą apie paauglio brendimą. Atidarymo filmą jau girdėjau užkulisiuose vadinant geriausiu pastarojo dešimtmečio lenkų filmu.
Kol kas „Girių karalaitis“ paliko didžiausią įspūdį. Tai ir vėl filmas apie brendimą, bet labiau apie dvasinį jo aspektą. Su keturiolikmečiu vaikinuku susipažįstame tada, kai jis atvyksta į kitą miestą, ateina į kitą klasę, susitinka su fizikos mokytoju, o jo motina nuolat kartoja, kad jis turi laimėti Europos jaunojo mokslininko prizą. Herojus lyg ir suvokia, kad vaikystė baigėsi, bet tas naujas žmogus, kuris jis pats ir yra, netikėtai susiduria su daug sudėtingesniais klausimais. Norint pažinti save, nebeužtenka tik kūno – apie kūno transformacijas ir jų keliamą baimę buvo „Baby bump“. Dabar iškyla pasaulio prasmės, mirties ir nemirtingumo, ribos tarp materialaus ir dvasinio pasaulių klausimai. Jaunasis filmo herojus tikrovėje jaučiasi kaip tame Goethe’s miške, kur jo tyko pavojai ir pirmiausia mirtis. Tik šis keturiolikmetis neturi tėvo, kuris bandytų apginti.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kokia pirma mintis šauna į galvą išgirdus žodį „vogue“? Dažnam iškart prieš akis iškyla visame pasaulyje įžymaus mados žurnalo „VOGUE“ viršelis. Kitam žodis „vogue“ – tai tam tikras šokio stilius ir savita kūno kalba. O ką pamanytumėte, jei pamatytumėte šiuolaikinio šokio spektaklio iškabą su joje įraitytu spektaklio pavadinimu „in/vogue“? Nors dažną mūsų visuomenės pilietį terminas „šiuolaikinio šokio spektaklis“ atbaido, galbūt šįsyk bent pavadinimas, keliantis asociacijas su populiariąja kultūra, jam būtų patrauklus?
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Nors ir esame klasikos gerbėjų bei skirtingų vis tų pačių kūrinių interpretacijų kraštas, per šį rugsėjį jau teko pamatyti tris Lietuvos teatro scenoje pirmą kartą apgyvendintus veikalus. Juozo Miltinio dramos teatre Linas Marijus Zaikauskas pastatė šiuolaikinio turkų dramaturgo Tuncero Cücenoğlu pjesę „Lavina“. OKT studijoje buvo pristatytas Neli Walker režisuotas monospektaklis amerikiečių rašytojo Jimo Thompsono romano „Žudikas manyje“ motyvais. O Valstybiniame jaunimo teatre Algirdas Latėnas pastatė islandų dramaturgo Guðmunduro Steinsonno pjesę „Lukas“.
Nors recenzuojamų kūrinių silpnąsias savybes patartina pasilaikyti teksto pabaigai, jau iš pirmosios, lyg ir neutralios pastraipos šviečiasi pagrindinė šių spektaklių bėda (ar jų nuobodumo priežastys). Visi trys režisieriai užsiėmė ne savų spektaklių statymu, o senoviniu, kantriu, bet ir labai paviršutinišku literatūros perkėlimu į sceną. Net ir Neli Walker, nors, savaime aišku, negalėjo mūsų supažindinti su visu Thompsono romanu, lygiai taip pat literatūriškai pastatė Sauliaus Drungos inscenizaciją.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
Simfoninės muzikos sezonai, kaip ir nuolatinė simfoninio orkestro veikla, – viena solidžiausių muzikinės kultūros gyvybės formų. Sykiu tai ir svarbiausias akademinės muzikos institucijos – filharmonijos – tapatybės ženklas. 2016-ųjų rudens koncertų sezono pradžią paskelbęs Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, įvykęs Vilniaus filharmonijoje rugsėjo 17 d., buvo paženklintas dviem skaičiais: 76 ir 80. Abu šie skaičiai kone bendraamžiai ir kryptingai skrodžia praeities laiką: pirmasis primena tolydžio besisukantį sezonų ratą, antrasis – iškilų ilgamečio šio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Juozo Domarko jubiliejų.
![]() | ![]() | ![]() |
Stipriai, pikantiškai spaustuvės dažais kvepianti knyga pasirodė šią vasarą, nors laikantis paramą teikusios Lietuvos mokslo tarybos taisyklių joje nurodyti pernykščiai leidybos metai. Ji lyg filmas prasideda panoraminiu Nacionalinės dailės galerijos vaizdu su ten vykstančia įstabia solo ekspozicija. Iš esmės tai tik parodos katalogas, bet dėl savo koncepcijos ir sandaros galėtų būti pavyzdys ir kitiems menininkų kūrybos albumų ir parodų katalogų sudarytojams. Didelę profesinę patirtį turinti dailėtyrininkė, muziejininkė, parodų kuratorė ir kultūros vadybos specialistė leidinį parengė taip, kad ne vienam skaitytojui gali kilti mintis, jog ir jis pats ar bet kuris kolega nesunkiai būtų tą padaręs ir, be to, ilgai netrukęs. Toks įspūdis kaip tik yra darbo kokybės (o ne jos stokos) kriterijus.
![]() | ![]() | ![]() |