7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Paskui vedlius?

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 29 (1181), 2016-09-23
Kinas Rodo TV
„Siuntėjas“
„Siuntėjas“

Pasižiūrėjęs kelias LRT rengiamas rinkimų laidas gali pagalvoti, kad tautai prisistato ne politikai, o sektų lyderiai, kuriuos į televiziją atlydėjo būrelis sekėjų. Jie intensyviai linksi galvomis, pabrėždami savo vedlio teisumą, mojuoja vėliavėlėmis ir visaip demonstruoja lojalumą žmogui, kuris net nesugeba atsakyti į laidos vedėjo klausimą. Po vieno tokio vakaro pagalvojau, kad signataro Rolando Paulausko antrininkas iš „Dviračio šou“ net atrodo protingesnis už prototipą. Tačiau ir jis, ir kiti panašūs veikėjai tik patvirtina, kad Lietuvai politikų nebereikia, nes televizoriaus ekrane, ypač per „Panoramą“, visada atsiras, kas paaiškins, kaip reikia gyventi, kas yra teisus, o kas meluoja.

 

Įsiklausęs į kai kurių kandidatų į Seimo narius siūlymus net išsigandau. Regis, jų ateities vizija panaši į tą, kurią filme „Siuntėjas“ (TV3, 23 d. 21.50) piešia Philippas Noyce’as. Jis rodo visuomenę, kurioje išnyko badas, prievarta ir kitos mūsų civilizacijos nelaimės. Sulaukęs pilnametystės kiekvienas visuomenės narys gauna pareigas, kurias jam reikės atlikti iki pat tos dienos, kai teks pasitraukti „už ribos“. Žodis „mirtis“ čia nežinomas (nes gali traumuoti), bet nežinomas ir žodis „meilė“ (žmonės dauginami dirbtiniu būdu). Tokia tikrovė primena jausmų dykumą, neatsitiktinai pasaulyje nebeliko spalvų, o kiekvienas jo gyventojas kas rytą gauna slopinančių vaistų dozę. Paauglys Jonas (Brenton Twaites) jaučiasi kitoks. Jo nuojauta išsipildo: vyresniųjų taryba jį paskiria būti Siuntėju. Tai žmogus, saugantis užslaptintą atmintį apie praeitį, kad prireikus būtų galima ja pasiremti. Jonas tampa Siuntėjo mokiniu ir, atradęs spalvas bei jausmus, nusprendžia nesitaikstyti su savo visuomenės tikrove. Filmas sukurtas pagal populiarios vaikų ir paauglių rašytojos Lois Lowry knygą. Deja, ekranizacija šiek tiek pavėlavo, nes paskutiniais metais paaugliai sulaukė ne vieno kur kas efektingesnio reginio apie totalitarines ateities visuomenes. Filme laukia ir susitikimas su aktoriais Meryl Streep, Jeffu Bridgesu, Alexandru Skarsgardu, nors jie toje ateityje nelabai turi ką veikti.

 

Gaila, kad prieš kelerius metus Sandanse nugalėjusį debiutanto Seano Durkino filmą „Marta Marsė Mei Marlena“ TV3 rodo sekmadienio naktį (25 d. 01.30), kai budrūs tik nemigos kankiniai. Tai gana įžvalgus filmas apie tai, kaip sunku grįžti į normalų gyvenimą. Filmo herojė Marta (Elizabeth Olsen) pabėgo nuo sektos ir jos charizmatiško lyderio (John Howkes), sugrįžo į sesers (Sarah Paulson) namus, bet tiki, kad sekta ją vis dar persekioja. Kankinantys prisiminimai neapleidžia Martos, riba tarp tikrovės ir iliuzijos vis trapesnė. Tai, beje, nestebina, nes mėgstamiausias Durkino režisierius yra Hitchcockas.

 

Tačiau Durkinas supriešina kaime įsikūrusios sektos ir šiuolaikišką patogios vilos bei kitų gyvenimo malonumų tikrovę ne tam, kad baugintų žiūrovus sektos vado žodžiais: „Baimė – tai, kur esi tikras, o mirtis – tai meilė.“ Pabėgusi iš sektos, Marta lyg spąstuose jaučiasi tarp naujų gyvenimo taisyklių. Šis kameriškas filmas apie tai, kad žmogus gali būti visoks, neapibūdinamas iškart ar pats nežinantis, kas yra dabar. Kartais jo elgesys net priklausys nuo to, į kokį vardą atsilieps šaukiamas. Filmo herojė yra Marta seseriai bei pase, Marsė Mei – fermos broliams ir seserims, Marlena – telefono ragelyje. Merginos istorijos dviprasmiškumas ar neaiškumas – pasaulio, kuriame ji gyvena, bruožas, nes niekad nežinai, kas tavęs iš tikrųjų laukia. Nors režisieriaus montažo žaidimai gali ir erzinti, vis dėlto galima įsiklausyti į Martą, Meisę Mei, Marleną ir pabandyti ją suprasti, juolab kad, manau, ne vienam yra tekę savęs klausti, kas geriau: prisiminti ar pamiršti, išeiti ar likti?

 

Šįvakar tikrai verta prisiminti Steveno Spielbergo filmą „Linkolnas“ (TV3, 23 d. 01.40). Beveik visas ilgo filmo veiksmas vyksta nuo 1864-ųjų spalio iki 1865-ųjų sausio, kai JAV prezidentas nori įtikinti Kongresą balsuoti už 13 Konstitucijos pataisą ir panaikinti vergiją. „Linkolnas“ neprimena tipiško Spielbergo filmo, nors ir prasideda įsimintina Pilietinio karo mūšio scena, kuri yra tarsi dar vienas argumentas, kad karą reikia kuo greičiau baigti. Todėl Danielio Day-Lewiso Linkolnas visą filmą daug kalbės – įtikinės politikus, generolus, sūnų, žmoną, pasakos anekdotus, prisimins jaunystę ir net šantažuos oponentus.

 

Spielbergas su Day-Lewisu išima iš tų kalbų bet kokį patosą, personažo susireikšminimą ar istorinio momento svarbą. Prieš mus – šaltos, pilkos žiemos vaizdai ir mirtinai pavargęs žmogus, kalbantis tyliai, neširstantis ir nepamokslaujantis, juolab savęs nelaikantis teisingumo etalonu. Nors filmas ir biografinis, Spielbergas sugebėjo išvengti žanro pavojų, todėl „Linkolnas“ priverčia patikėti idealiu politiniu lyderiu, kuris iki galo lieka ištikimas savo idealams. Tačiau kaip ir kiekvienas Spielbergo filmas, „Linkolnas“ sentimentalus. Kai kasdien iš televizijų ekranų į mus kreipiasi ciniški politikos pirkliai, net sentimentalumas gali tapti priešnuodžiu.

 

Beje, netiesiogiai į ateitį kreipiasi ir vienas „Linkolno“ veikėjas demokratas. Jis sako: „Jei šiandien išlaisvinsime vergus, po kelerių metų jie pradės balsuoti, vėliau tokią pat teisę gaus ir moterys, o paskui dar bus leistos tarprasinės santuokos.“ Šio personažo lūpomis Spielbergas aiškiai ramina mus, kad demokratija gali nuolat judėti link vis geriau suvokiamos laisvės.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Siuntėjas“
„Siuntėjas“
„Marta Marsė Mei Marlena“
„Marta Marsė Mei Marlena“
„Linkolnas“
„Linkolnas“