Tikros istorijos, pamatytos kitaip

Festivalis prasidėjo šį pirmadienį ir kol kas spėjau pamatyti nedaug filmų, bet iškart, kai buvo paskelbta šiųmetė programa, tapo akivaizdu, kad Gdynėje laukia daug netikėtumų. Pagrindiniame konkurse šiemet bus parodyta 16 filmų, septyni iš jų debiutiniai, du – antrieji. Tai daug pasako apie lenkų kino situaciją ir apie jaunų kūrėjų potencialą, nes iš viso konkursui buvo pristatyti 45 filmai. Festivalį atidarė Kubos Czekajaus „Girių karalaitis“ („Królewicz Olch“). Pernai Gdynėje mačiau jo debiutinį „Baby Bump“ – neįtikėtinai originalų, kupiną fantazijos, nors ir nelygų filmą apie paauglio brendimą. Atidarymo filmą jau girdėjau užkulisiuose vadinant geriausiu pastarojo dešimtmečio lenkų filmu.

Kol kas „Girių karalaitis“ paliko didžiausią įspūdį. Tai ir vėl filmas apie brendimą, bet labiau apie dvasinį jo aspektą. Su keturiolikmečiu vaikinuku susipažįstame tada, kai jis atvyksta į kitą miestą, ateina į kitą klasę, susitinka su fizikos mokytoju, o jo motina nuolat kartoja, kad jis turi laimėti Europos jaunojo mokslininko prizą. Herojus lyg ir suvokia, kad vaikystė baigėsi, bet tas naujas žmogus, kuris jis pats ir yra, netikėtai susiduria su daug sudėtingesniais klausimais. Norint pažinti save, nebeužtenka tik kūno – apie kūno transformacijas ir jų keliamą baimę buvo „Baby bump“. Dabar iškyla pasaulio prasmės, mirties ir nemirtingumo, ribos tarp materialaus ir dvasinio pasaulių klausimai. Jaunasis filmo herojus tikrovėje jaučiasi kaip tame Goethe’s miške, kur jo tyko pavojai ir pirmiausia mirtis. Tik šis keturiolikmetis neturi tėvo, kuris bandytų apginti.

Kuba Czekajus paverčia matomomis savo herojaus fantazijas, mintis, būsenas, nuolat tarsi pabrėždamas, kad riba tarp realybės ir jos transformacijos paauglio psichikoje neapčiuopiama. Todėl net tas pats epizodas gali prasidėti kaip vaiko fantazija, bet baigtis savo laikinumą ar pasaulio žiaurumą staiga suvokusio paauglio vaizdiniu. Žiūrint filmą, kartais atrodė, kad forma perauga turinį ir ima dominuoti, nors, kita vertus, „Girių karalaitis“ puikiai perteikia herojaus nuotaikų bangavimą, jo fantazijas apie motiną, o pasakojime atsiradęs vyras (tėvas, motinos pažįstamas?) materializuoja tėvo, o gal tiksliau – to, kas siejasi su vyriškumu, ilgesį.

Kartais filmas sukelia koncentriško pasakojimo įspūdį. Matyt, todėl režisierius pasinaudojo Goethe’s poema kaip būdu „suveržti“ pasakojimą, kaip vienu iš filmo leitmotyvų, bet kartu tai sugrąžina „Girių karalaičiui“ mitinį lygmenį.

Konkursinė programa labai įvairi žanrų ar stilių požiūriu. Keista, bet joje visai dera niūrus detektyvinis pasakojimas apie buvusius „Stasi“ agentus, kurie nori supirkti Bažnyčios žemes ir dėl pelno net įvykdo nusikaltimus, turinčius mesti šešėlį ant Bažnyčios. Mariuszas Gawrysius savo „Dievo tarnuose“ („Slugi boze“) mėgaujasi filmų apie vampyrus atributais, tik „Stasi“ agentai filme daug baisesni už vampyrus, o tiesos ieškantys policininkai – lenkas (Bartlomiej Topa) ir vokietė (Julia Kijowska) – daug stipresni. Filmo pabaigoje jų kūnai žaizdoti ir sulaužyti, bet akyse švyti teisingumo triumfas. Nors režisierius filmą kūrė, regis, visai rimtai, jo ironiškos potekstės ir įtaigi vaidyba priverčia gana paprastą reginį vertinti kur kas atlaidžiau nei kokius nors trafaretinius „Nakties sergėtojus“.

Kol kas Gdynėje dar nepajutau, kad atmosfera kino bendruomenėje pasikeitė taip ryškiai, kaip politinis Lenkijos gyvenimas. Bet ryt eisiu žiūrėti skandalingojo Antonio Krauze’s filmo „Smolenskas“ ir neabejoju, kad pamatysiu ir kitokį požiūrį ne tik į naujausią Lenkijos istoriją.

Labai laukiu Michało Marczako filmo „Visos nemiegotos naktys“ („Wszystkie nieprzespane noce“). Vis prisimenu prieš kelerius metus matytą jo dokumentinį „Fuck for forest“ apie Berlyno radikalus, naiviai tikinčius, kad jų kuriama pornografija padės išgelbėti Amazonės miškus. Naujausio režisieriaus filmo veikėjai – jauni Varšuvos gyventojai, išalkę gyvenimo ir patirties.

Jauni lenkų režisieriai ne tik kuria provokuojančius savo kartos portretus, bet ir drąsiai imasi nesenos istorijos, savo pasakojimų veikėjais renkasi realius personažus. Debiutantas Janas P. Matuszyńskis vaidybiniame filme „Paskutinė šeima“ („Ostatnia Rodzina“) gilinasi į garsaus tapytojo Zdisławo Beksińskio (1929–2005), kuris buvo nužudytas savo bute Varšuvoje, šeimos paslaptis. Šios dramos veikėjai yra tapytojas (Andrzejus Sewerynas jau pelnė Lokarno kino festivalio apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį), savižudybe baigęs gyvenimą jo sūnus – vertėjas ir radijo laidų vedėjas (Dawid Ogrodnik) – ir motina bei žmona (Aleksandra Konieczna). Dailininko nužudymas tapo įsimintina pernykščio Gdynės nugalėtojo – Małgorzatos Szumowskos filmo „Kūnas“ scena, įdomu, kaip šią garsią istoriją traktuos jaunas režisierius.

Maciejus Pieprzyca, kurio antrasis filmas „Noras gyventi“ (2013) apie neįgalaus vaikino pastangas nebūti „daržove“ sulaukė ir Lietuvos žiūrovų simpatijų, naujame filme „Esu žudikas“ („Jestem mordercą“) prisimena garsiąją „Silezijos vampyro“ bylą, jau įkvėpusią ne vieną lenkų kino kūrėją. Filmo veiksmas nukelia į 7-ąjį dešimtmetį, o pagrindinis veikėjas – jaunas policininkas – atsiduria situacijoje, kurios nebegali kontroliuoti.

Vyresniosios kartos režisieriaus Ryszardo Bugajskio filmo „Katarakta“ („Zaćma“) veikėja tapo aukšto rango saugumo funkcionierė, tardytoja Julija Brystigierowa, pokario metais vadinta „Kruvinąja Luna“, nes buvo sadistė ir žiauriai kankino suimtuosius. (Beje, ji yra ir viena Paweło Pawlikowskio filmo „Ida“ teisėjos Vandos prototipų.) Gyvenimo pabaigoje Brystigierowa tapo aistringa katalike. Tačiau neabejoju, kad daugiausiai festivalio kontroversijų sulauks Wojciecho Smarzowskio („Blogi namai“, „Rožė“) filmas „Voluinė“ („Wołyń“), rodantis vieną dramatiškiausių Antrojo pasaulinio karo laikų Lenkijos istorijos momentų, kai ukrainiečiai išžudė keliasdešimt tūkstančių Voluinės gyventojų lenkų. Pagrindinio konkurso filmus vertins žiuri, kuriai vadovauja režisierius Filipas Bajonas. Jų sprendimas paaiškės šį šeštadienį.

Šeštadienį tradiciškai bus įteiktas ir festivalio apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus. Šiemet „Platininiai liūtai“ skirti režisieriui Januszui Majewskiui, sukūrusiam daug populiarių filmų, tarp jų ir „Ekscentrikus“, kurie netrukus bus parodyti Vilniuje, Lenkų kino festivalyje.

Pagrindinis konkursas – tik vienas iš keturių: vėl vyks pernai pradėta konkursinė programa „Kitoks žvilgsnis“, skirta filmams ties kino žanrų ir rūšių riba, kurią vertins teatro režisierės Monikos Strzępkos vadovaujamas žiuri. Kino mokyklų studentų darbai bus rodomi Jaunojo kino konkurse, taip pat vyks trumpametražių filmų konkursinės peržiūros. Tačiau Gdynėje visada traukia ir kitos programos, todėl dažnai pasirinkimas būna gana dramatiškas. Šiemet masina ir „Prieškario kino lobiai“, ir „Gryna klasika – In memoriam“ – šioje programoje rodomi restauruoti Andrzejaus Żuławskio ir Krzysztofo Kieślowskio filmai. Retrospektyva „Pamirštos dainos“ skirta lenkų muzikiniams filmams, o viena seniausių Gdynės programų „Polonica“ – filmams, prie kurių atsiradimo prisidėjo lenkų kūrėjai.

Išskirtinis šiųmečio festivalio įvykis bus Andrzejaus Wajdos 90-ųjų gimimo metinių paminėjimas. Ta proga įvyks specialus jo naujausio filmo „Povaizdžiai“ („Powidoki“) seansas, bus rodomi restauruoti „Nekalti burtininkai“ ir pernai sukurtas dokumentinis filmas „Wróblewskis pagal Wajdą“ („Wróblewski wg Wajdy“), skirtas tapytojui Andrzejui Wróblewskiui, su kuriuo būsimas režisierius kartu studijavo Krokuvos meno akademijoje. Wajdai Wróblewskis – vienas didžiausių XX a. tapytojų, genijus, kurį pradeda atrasti ir pasaulis. Lietuvoje jis nežinomas, nors Wróblewskis gimė 1927 m. Vilniuje, Vilniaus universiteto rektoriaus šeimoje, o Rožių alėjoje iki šiol stovi namas, kuriame tapytojas užaugo.

Gdynė