Spalio 6 d. prasidedantis 16-asis lenkų kino festivalis kiekvienam gali pasiūlyti filmą, kuris privers pakilti nuo patogios sofos ir pamatyti filmą dideliame kino teatro ekrane. Ypač tiems, kurie iš kino vis dar tikisi susitikimų su protingais režisieriais, dėmesio aktualioms problemoms ar aukščiausio lygio aktorystės. Festivalis šiemet vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šalčininkuose ir Mažeikiuose. Jis susideda iš pagrindinės programos, filmų vaikams ir jaunimui, specialiosios programos, kuri pristatys restauruotą Krzysztofo Kieślowskio filmų ciklą „Dekalogas“. Tai pat kartu su teatro festivaliu „Sirenos“ bus pristatyti du projekto „Teatroteka“ filmai – jaunų lenkų teatro dramaturgų pjesių ekranizacijos. Trumpai pristatome pagrindinės programos filmus.
![]() | ![]() | ![]() |
Rugsėjo 23 d. Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pradėjo 28-ąjį koncertų sezoną. Jo akcentas – Davido Geringo portreto eskizas. Pasauliui oficialiai muzikas pristatomas kaip „Lietuvos violončelininkas ir dirigentas, šiandien priklausantis muzikiniam elitui“. Lietuvos – nereiškia tik geografinės priklausomybės. Iš Utenos „štelto“ (miestelio) džiaugsmus ir karo siaubą atsinešusi šeima jau pokariu Vilniuje sunkiai augino keturis berniukus. Dabar vyriausiasis augina didelę šeimą Izraelyje, jaunesnysis su lietuvaite – Toronte. Muziką nuo gimimo namuose girdėjusį Davidą mama nuvedė pas violončelės mokytoją Michailą Šenderovą. Tvirta draugystė su jo sūnumi, kompozitoriumi Anatolijumi Šenderovu peraugo į vaisingus kūrybinius ryšius. Vėliau – viltingos studijos Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijoje, Mstislavo Rostropovičiaus asmenybės šviesa, 1970 m. pelnytas aukso medalis tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse. Atmintini penkeri Lietuvos filharmonijos organizuojamų koncertų metai. Sudėtingas emigranto gyvenimas, rūpesčiai šeima, profesiniu gyvenimu, sunkus kelias į brandą. Nuo 1992-ųjų D. Geringas pajuto į Lietuvos muzikinės kultūros istoriją galįs įrašyti ir savo vardą. Jo inicijuoti, vėliau grojami pasaulio scenose, festivaliuose, pedagoginėse klasėse gimė nauji lietuvių autorių kūriniai, vokiečių įrašų kampanija „Dreyer-Gaido“ išleido dvigubą kompaktinį albumą „The Sound of Lithuania“ („Lietuvos skambesys“), kuriame, greta šiuolaikinių autorių, D. Geringas inicijavo ir įrašė retai skambančią prieškario ir pokario lietuvių kompozitorių muziką. Lietuvoje D. Geringas intensyviai koncertuoja, dalyvauja pačiuose įvairiausiuose projektuose su Vilniaus, Kauno, Klaipėdos muzikais. 1999 m. apdovanotas Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 2002 m. – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, vėliau – Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
![]() |
Paskutinės rugsėjo savaitės viduryje ši paroda, apie kurią rašau, bus uždaryta. Tai bus eilinė savaitė 2016 metais, kurie į istoriją pateks kaip metai, kai Trumpas su Clinton kovojo ir žaidė savo sostų karus Amerikoje, o Europoje vėlei buvo praūžusios kelios bienalės, kurios sulaukė atgarsių, menkesnių nei teroro išpuoliai. Lygiai tokiais pat, niekuo neišsiskiriančiais 2013 metais, tokį pat, tik šiltesnį rugsėjį, šalimais šiūruojant Krišo Salmanio instaliacijai-medžiui, žiūrėjau į (tuomet man pasirodžiusias baisiai keistas) menininko Kasparo Podnieko fotografijas, kybančias Venecijos bienalės Arsenale. Šį rugsėjį šalta ir jokia instaliacija nebešiūruoja, ir jau nebe Venecija, dabar – Vilnius.
Žvelgiant retrospektyviai, Kasparas Podniekas yra metodiškai nuoseklus menininkas, kokių reta šiandienos Baltijos šalių konceptualaus meno erdvėje. Tad jau vien dėl to galite nesisieloti, kad neapsilankėte parodoje (tačiau tai negelbsti jūsų nuo savęs klausinėjimo, kodėl ją praleidote), nes greičiausiai artimiausioje jo ekspozicijoje būsite įvesti į kūrybinį naratyvą itin subtiliai ir detaliai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,
Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,
Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,
Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.
Šias Kristijono Donelaičio eilutes Leonidas mėgo cituoti. Kaip ir Williamo Shakespeare’o 66-ąjį sonetą. Buvo lituanistas. Sykiu – stropus ir ištikimas Vytauto Kavolio, Aleksandro Štromo, Tomo Venclovos mokinys. Jautėsi įsipareigojęs jų puoselėtai atvirai ir kūrybingai lietuvybei.
![]() |
Teatro šamanu tituluojamas režisierius, aktorius ir performansų kūrėjas Benas Šarka rugsėjo 29 d. 19 val. Klaipėdos m. savivaldybės kultūros centre „Žvejų rūmai“ pristato monospektaklį „Unduo dubuo“.
Monospektaklis „Unduo dubuo“ kelia žmogaus sąmonės formavimosi klausimus. Kaip informacija, patenkanti į mūsų gyvenimą, mus veikia? Ar mes turime galimybę pasikeisti? Anot režisieriaus B. Šarkos, žmonės vieni su kitais yra labai tampriai susiję: „Mes nesame atskirti: visa žmonija – tarsi vienis, susidedantis iš tos pačios dvasinės bendrystės, potyrių, pasirinkimo galimybių.“
![]() |
Klaipėdos jaunimo teatras pasitinka penktąjį savo sezoną. Kūrėjai į naują startą žengia su pirmojo monospektaklio premjera ir planuoja gausius ateities darbus.
2011 m. pradėję savo kelią nuo muzikinių ritminių spektaklių, paremtų kolektyviškumu, KJT vėliau orientavosi į lietuviškos dramaturgijos pastatymus, o praėjusiame sezone siekė išreikšti jaunų žmonių poziciją socialiai aktualiomis temomis. Teatro vadovas Valentinas Masalskis tikina, kad Klaipėdos jaunimo teatras ir jo kūrėjai pasikeitė ir subrendo naujiems darbams ir iššūkiams.
„Neretai sulaukdavome priekaištų, kad esame būrys studentų, naiviai mėginančių pažadinti kultūrinį miesto gyvenimą. Manau, kad dabartinio teatro kolektyvo ir jo nuveiktų darbų taip vertinti nebegalima. Šių kūrėjų savimonė jau kuris laikas yra profesionaliame lygmenyje, tad ta kryptymi ir ketiname dirbti toliau” – mintimis dalijosi KJT vadovas.
![]() |
Kasdienybės tema kine man siejasi su lenkų poetų Juliano Kornhauserio ir Adamo Zagajewskio manifestu „Neparodytas pasaulis“ („Świat nie przedstawiony“), paskelbtu 1974 metais. Jo autoriai kritikavo lenkų literatūrą ir rašytojus, kurie, vaizduodami realybę, naudojasi alegorijomis, metaforomis, mitais ir vengia tiesiai aprašinėti visuomenės problemas. Panašiai buvo ir už geležinės uždangos kurtame kine – filmų kūrėjai dažnai naudojosi metaforomis, simboliais, kalbėjo netiesiogiai. Užtenka prisiminti kad ir Andrejaus Tarkovskio filmus.
Kornhauseriui ir Zagajewskiui stigo literatūros, kuri analizuotų dabartį ir aprašinėtų tikrovės realijas. Literatūros, kuri būtų įrankis formuoti visuomenės tapatybę ir savimonę. Manifestas įkvėpė ir kinematografininkus, šie taip pat tvirtino, kad sunku gyventi neaprašytame ir neparodytame pasaulyje. Neatsitiktinai Krzysztofas Kieślowskis savo diplominiame darbe citavo kitą realybės režisierių – čeką Evaldą Schormą: „Nesibaigiančiuose daiktų esmės, prasmės ir tiesos paieškose mūsų laukia daug nusivylimų, bet reikia siekti tikslo vis iš naujo dar ir dėl kelio, kuris į jį veda.“
![]() | ![]() |
Vokietijoje vykusiame Tarptautiniame Oldenburgo kino festivalyje paskelbti penki debiutantų filmai, šiemet pretenduosiantys į „Europos atradimo – FIPRESCI prizo“ (European Discovery 2016 – Prix FIPRESCI) apdovanojimą. Filmus atrinko Dagmar Jacobsen (Vokietija), Angeles González-Sinde (Ispanija), Tomas Sommerlatte (Vokietija), Mihajus Chirilovas (Rumunija), Isabelle Danel (Prancūzija), Krzysztofas Kwiatkowskis (Lenkija) ir Neilas Youngas (D. Britanija).
Į apdovanojimą pretenduoja: Bogdano Miricos „Šunys“ („Caini“, Rumunija, Prancūzija, Bulgarija, Kataras), Jules’io Herrmanno filmas „Liebmann“ (Vokietija), Elite Zexer „Smėlio audra“ („Sufat cholm“, Izraelis, Prancūzija), Juho Kuosmaneno „Laimingiausia Oles Makio gyvenimo diena“ („Hymyileva mies“, Suomija, Vokietija, Švedija) ir šiemet „Kino pavasaryje“ apdovanotas Svetlos Tsotsorkovos „Troškulys“ („Thirst“, Bulgarija).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Praėjusių metų Kanų kino festivalyje brolių Coenų vadovaujamo žiuri sprendimas „Auksine palmės šakele“ apdovanoti prancūzo Jacques’o Audiardo socialinę dramą „Dypanas“ („Dheepan“, 2015) sukėlė nemažai šurmulio. Prieš ceremoniją stipriausiais konkursinės programos filmais laikyti Toddo Haynesso „Kerol“, Hou Hsiao-hsieno „Žudikė“, László Nemeso „Sauliaus sūnus“ ir Yorgoso Lanthimoso „Omaras“. Netikėtai „Dypanui“ atitekęs pagrindinis festivalio prizas nuvylė daugumą kino kritikų, dar ilgai svarsčiusių, kuo šis filmas sužavėjo žiuri. Nepaisant prieštaringų reakcijų, juosta sėkmingai rodoma kino teatruose, tarp jų ir Lietuvoje, ji nepraranda aktualumo vaizduodama pabėgėlių patirtis svetimoje šalyje.
Už nepriklausomybę kovojančios separatistinės sukilėlių organizacijos „Tamilų tigrai“ karys Dypanas (Antonythasan Jesuthasan) pabėga iš brutalaus pilietinio karo kamuojamos Šri Lankos. Kartu į Prancūziją prieglobsčio ieškoti keliauja žmona Jalini (Kalieaswari Srinivasan) ir devynerių metų dukra Ilaiala (Claudine Vinasithamby). Iš tiesų Dypanas nėra tikrasis vyro vardas, Jalini nėra jo žmona ir Ilaiala nėra jo dukra. Suvestiems siaubingos tragedijos ir gavus nužudytos šeimos pasus, šiems trims nepažįstamiems žmonėms suteikiama galimybė pradėti naują saugų gyvenimą.
![]() |
Kauno valstybinis lėlių teatras rugsėjo 24, 25 d. pristatys pirmąją 59-ojo sezono premjerą „Pūgos durys“, pagal žinomo lietuvių poeto, eseisto Rimvydo Stankevičiaus eiliuotą pasaką, 2014 m. įvertintą kaip geriausia poezijos knyga vaikams.
Spektaklio siužetas nukelia į keistą, šiek tiek bauginantį malūną, kur savo istorijas pasakoja per audrą užuovėją čia radę penki pakeleiviai. Visi jie atsidūrę sudėtingo pasirinkimo kryžkelėje – ar atsiduoti likimui, ar pačiam apsispręsti, kokiu keliu eiti?