Spalio 8 d. „Keistuolių teatras“ pristatys pirmąją šio sezono premjerą – jaunosios kartos režisieriaus Gildo Aleksos statomą aštrią socialinio humoro komediją „Heraklis“.
Iki šiol keistuoliška dvasia kone dvi užaugintas žiūrovų kartas žavėjęs teatras naujuoju spektakliu pasiryžęs ne tik nustebinti ar lengvai sukrėsti senuosius gerbėjus, bet ir sulaužyti kai kuriuos nusistovėjusius stereotipus, kurie nuo apsilankymo teatro salėje galbūt sulaikė kitus. Režisierius Gildas Aleksa, šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atsiėmęs magistro diplomą, savo naująjį spektaklį apibūdina kaip agresyvią komediją. „Kurdamas spektaklį turi į kontekstą pataikyti dvejopai – atsižvelgti į laikotarpį ir vietą, kurioje jis bus rodomas. „Heraklis“ turi savotiško žaismingumo, būdingo „Keistuolių teatrui“ – tą dariau sąmoningai, spektaklis būtų kiek kitoks, jei statyčiau jį, pavyzdžiui, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre“, - pasakojo režisierius.
![]() |
Pristatome trečiąją pokalbių ciklo su jaunaisiais menininkais dalį. Jiems, kaip ir dailininkams ir muzikams, uždavėme klausimus apie požiūrį į savo kartą, jos santykį su teatro tradicijomis ir kūrybinės motyvacijos šaltinį. Atsakymus pateikia dramaturgė Teklė Kavtaradzė, aktorė Kristina Švenčionytė ir režisierius Alius Veverskis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Vis dar gana neblogai prisimenu praėjusių metų cirką. Kiek daug ten buvo vienatvės, tylos, išdidintų ir sulėtintų akimirkų bei kitaip, galbūt lėčiau, einančio laiko. Tąkart dažnai visi – ir žiūrovai, ir artistai – lyg užhipnotizuoti žvelgė į tą patį tašką, kad ir į vieną iš scenoje netikėtai atgijusių ir tuo pasaulio tvarką keičiančių objektų. Svarbiausia čia rodėsi nuoširdumas: gyvas, vaikiškas, gal kartais ir suvaidintas, beveik visada suplanuotas, bet vis tiek tikroviškas. Tas nuoširdumas – tai pasirinkimas, leidimas sau ir kitiems juoktis iš tavęs, suprasti tave ir su tavimi būti. Deja, jis (tik šiemet tai suvokiau!) nėra privaloma naujojo cirko dalis, ir kaip tik su šiuo faktu dabar, po vienuoliktojo cirko savaitgalio, bent jau man teks kaip nors susitaikyti.
Iš tiesų, lyg ir nėra nieko blogo, kad nuo vienišių, užsiimančių įvairiais kasdieniais objektais, šiemet festivalis perėjo prie įvairaus plauko žmonių tarpusavio santykių. Regis, viskas labai paprasta, tiesiog pasikeitė cirko kryptys, – žongliravimą pakeitė akrobatika (žinoma, jos būta ir anksčiau, tik ne tokiais kiekiais), ir tiek. Tačiau juk pasirodymo dėmesio centras ne tik keičiasi, bet dar yra ir išskaidomas. Ne, tai ne taisyklė, bet šįkart kartu su kūno, kaip objekto, įžengimu į sceną dingo artistų ir žiūrovų sąjunga, išsiskyrė jų žvilgsnių kampai ir atsirado tas eilinis, varginantis nekantraus stebėtojo ir tokio paties rodytojo santykis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Galerijoje „Kairė–dešinė“ veikiančioje Nijolės Šaltenytės parodoje „Viskas yra arti“ pristatomi 2011–2016 m. sukurti grafikės darbai. Taigi – naujausia menininkės kūryba. Tad įdomu pasižiūrėti, kaip skleidžiasi brandžios menininkės mintys ir darbai: ar toliau einama atrastais keliais, ar atsiranda naujų, nematytų motyvų ir eksperimentų.
„Dešinėje“ eksponuojami darbai tęsia ankstesnėje kūryboje menininkės plėtotas temas. Tai vidinis moters pasaulis, išgyvenamos būsenos, įprastos arba stebinančios jos istorijos. Daugelyje darbų tie patys veikėjai identiška ar labai panašia poza vaizduojami keletą kartų. Tai sukuria veiksmo tęstinumo pojūtį, tačiau kartu ir naikina vaizduojamų personažų individualumą. Taip sukuriamas ir minios vaizdas, pavyzdžiui, kompozicijoje „Kitas liūdnas sekmadienis“, kur aukštakulniais avinčios kojos žingsniuoja viena kryptimi. Daugelyje darbų moteris atrodo įkalinta priverstinės elegancijos pasaulyje – ji grumiasi su liemenėlės kabliukais ir kenčia minėtuosius aukštakulnius. Kartais ją stebi vyro siluetas arba pažeme besiridenanti (panašu, jog po rimtos egzekucijos) vyro galva. Tad kompozicijoje „Seniai nutolusi diena. Hula Hoop“ susitrejinusios merginos sukamas lankas virsta simboliniu begaliniu ratu, iš kurio moteriai įmanoma išeiti nebent senatvėje.
Kai ne tik iš televizoriaus, bet net iš atsukto čiaupo išgirsti apie auksinius kariuomenės šaukštus, pabėgti galima tik į Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapį. Nuo penktadienio ten puikuojasi visų norinčių tapti tautos išrinktaisiais biografijos. Įdėmiai skaitau jas ir pradedu geriau suprasti tautą, kuri taip mėgsta pilkas vidutinybes. Žinoma, perskaičiau ne visų kandidatų gyvenimo aprašymus, bet jau matau tam tikrus dėsningumus. Kažkodėl išrinktaisiais nori tapti daug M. Romerio universiteto absolventų. Ko gero, šie žmonės taip ir negavo jokios profesijos, kad taip masiškai nori užsiimti patogiu sėdėjimu Seimo salėje. Tačiau ne išsilavinimas, beje, dažnai įgytas nuotoliniu būdu, yra iškalbingiausias pretendentų biografijos faktas, bet skyrelis, kuris vadinasi „Pomėgiai“. Ko tik iš jo nesužinosi. Didelės dalies kandidatų pomėgis – būti kartu su šeima. Skamba absurdiškai, tiesa? Galima padaryti išvadą, kad pilietis (arba pilietė) sukūrė šeimą, nes norėjo patenkinti savo pomėgius. Kažkodėl niekas neparašė, kad jo pomėgis yra daryti vaikus. Tačiau turiu pasakyti, kad parlamentarais nori tapti palyginti daug daugiavaikių motinų ir tėvų. Kodėl jiems rūpi pabėgti nuo atžalų auklėjimo vargų į Seimo tvirtovę ir auklėti tautą, jau kitas klausimas. Dalis prisipažįsta, kad mėgsta skaityti knygas. Akivaizdu, jie nesuvokia, kad šiuolaikinis žmogus lavinasi visą gyvenimą, todėl skaitymas – ne pomėgis, o būdas suvokti nuolat kintantį pasaulį, išgyventi jame, tobulinti profesinius sugebėjimus. Didžioji dalis kandidatų mėgsta keliauti, tad, matyt, tikisi, kad Seime tai daryti bus lengviau. Tačiau dažniausiai galima perskaityti, kad kandidatas mėgsta sportą. Pasižiūrėjus į šalia pridėtas nuotraukas, aišku, kad sportu jie užsiima žiūrėdami televizorių. Pralinksmino vienos nacionalistės pomėgių derinukas – „šaudymas ir meninė raiška“. Ko gero, Seimas jai būtų tinkamiausia vieta tuo užsiimti. Vienas jaunasis konservatorius savo pomėgius suformulavo taip, lyg gyventų zoologijos sode: „Skaityti, mąstyti, rašyti ir veikti.“ Kozma Prutkovas atostogauja. Todėl neabejoju, kad šią savaitę LRT (antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, 19.20) prasidėję rinkiminiai susitikimai su kandidatais atneš daug progų ir nuoširdžiai pasijuokti, ir išsigąsti.
![]() | ![]() | ![]() |
Visi pažįstame bent vieną moralizuotoją, įkyriai besistengiantį detaliai paaiškinti viską, ką darai ne taip. Paskambina saulėtą dieną, o gal netyčia sutinka kur nors gatvėje, persimeta keliais žodžiais ir pradeda... Turiu tokią vieną, vis bambančią, kaip netinkamai gyvenu, bet neseniai pastebėjau keistą dalyką – jos moralės nuostatos pasikeitė. Galvoju, ar nebeliko mėgstamiausios TV laidos, ar pamaldų vedėjas naujas, o gal pamėgtame žurnale įvairesni autoriai pradėjo rašyti? Galop tai nelabai ir svarbu – aš vis dar bloga, priežastys tos pačios, tik siūlomi sprendimai pasikeitę.
Nuolatinį moralės kismą liudija Heidi Ballet, demonstruodama dokumentus, knygas ir nuotraukas, piešinėlius iš viduramžių, romantizmo ir praeito amžiaus, kuriuose atsispindi siaurų socialinių ratelių nuomonės, tyrėjos žodžiais tariant: „Kas buvo už kaimelio ribų, buvo laikoma maištinga ir chaotiška.“ Remiantis tokia logika, itin paprasta suvokti, jog bet koks ateivis ar vietinis, tačiau siaurų normatyvų neatitinkantis asmuo laikytinas nepadoriu, amoraliu. Nors istorijai slenkant socialinis ratas didėjo ir žvilgsnio horizontai platėjo (šiandien dažno asmens gyvenimas susidaro iš įvairiai aproprijuotų tradicijų ir kultūrų), vis dar susiduriame su moterų, etninių ar seksualinių mažumų engimu. Šios socialinės grupės, jų patiriamos negerovės persipina klaidžiojant po Heidi kuruotą „Moralės reflekso“ salyną, iš tamsių palubių nusileidusį į pagrindinę Šiuolaikinio meno centro salę.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Rugsėjo 22 d. „Skalvijoje“ 13 kartą prasidės Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Šiemet jo filmus galės pamatyti ne tik vilniečiai, bet ir Kauno, Klaipėdos žiūrovai. Sostinės „Skalvijos“ bei „Pasakos“ kino teatruose festivalis vyks rugsėjo 22 – spalio 2 d., Kauno „Romuvos“ kino centre ir Klaipėdos Kultūros fabrike – spalio 7–9 dienomis. Pasaulinių festivalių dėmesio sulaukusius dokumentinius filmus pristatys Pagrindinė programa. Specialioji programa pasakos apie sinefiliją ir žmones, be kurių kino kultūra negalėtų egzistuoti. Dvi šių metų retrospektyvos pristatys garsių Europos dokumentinio kino kūrėjų – čekės Helenos Třeštíkovos ir lietuvio Audriaus Stonio kūrybą. Dar viena programa bus skirta jaunimui ir vaikams, ji rodoma vietoj trijų Baltijos šalių konkurso, kurio festivalio rengėjai atsisakė.
Šiemet festivalio tema – keliaujantys gyvenimai. Ją pabrėžia ir atidarymo filmas – Shirley Abraham ir Amito Madheshiya „Kino keliautojai“ („The Cinema Travellers“, Indija). Kartą per metus net nuošaliausias Indijos vietoves pasiekia kino stebuklas – miestelių aikštėse įsikuria keliaujantis kino teatras.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Apžiūrėti tapytojo Raimondo Gailiūno parodos į Vilnių važiavau iš lėtai rudenėjančios Panemunės. Trijų valandų kelionė autobusu, ir štai – tykų Nemuno tekėjimą pakeičia ūžiantis miesto ritmas: iš natūros į kultūrą. Šiuolaikinė sąmonė turi būti įpratusi greitai „persijungti“ iš vieno režimo į kitą. Tik būna, kad jausena persijungti vėluoja.
Taip jau sutapo, jog vykstant į parodą „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ būtent jos (ramybės) man itin trūko. Pasisemti jos parodoje nesitikėjau, nes pavadinimas, bent jau mane, nuteikia greičiau nerimastingai – gal todėl, kad ta stereotipinė frazė „ištraukta“ iš bažnytinių apeigų terpės? Tiesą sakant, norėjau dar kartą įsitikinti, jog, kaip rašė Charles’as Bukowskis, labiau nepakeliamas gyvenimas yra tų, kurie niekuomet neina iš proto.
Raimondas Gailiūnas laikomas vienu „paslaptingiausių“ šiuolaikinių Lietuvos tapytojų. Ne tik dėl to, kad išgirdus jo pavardę prieš akis iškyla susimąsčiusio (arba mąsliai išsišiepusio) vyriškio su pypke dantyse portretas. Greičiau dėl jo pasirinkimo gyventi ir kurti periferijoje. Nors tiksliau būtų sakyti – kurti gyvenant periferijoje. Manau, kad tai svarbus veiksnys, lemiantis savitą šio tapytojo paveikslų turinį ir leidžiantis formuotis autentiškam jo tapybos stiliui. Tad „paslaptingumą“ Gailiūno atveju labiau reikėtų traktuoti kaip jo paveikslų struktūrų ir jų kūrimo strategiją. Ir netgi, leisiu sau interpretuoti, – kaip jo kūrybos koncepcijos pagrindą (ne temą). Nes „paslaptis“ asocijuojasi su tuo, kas paslėpta, mįslinga, kas siekiama išsiaiškinti (ne paaiškinti). Pats Gailiūnas per mūsų internetinį pokalbį prisipažino, kad jį visuomet domino žmogaus protas. Argi žmogaus sąmonė, jos veikla nėra didžiausia paslaptis?
„Mes tai darome dėl savo žmonių,“ – kalba vienas iš trijų pagrindinių filmo „Kino keliautojai“ (The Cinema Travellers, 2016) veikėjų Bapu, kiekvienais metais sezonui atidarydamas kino teatrą, į kurį nemokamai pažiūrėti filmų bėga kaimo vaikai. Šiais metais Kanų kino festivalio programoje „Kanų klasika“ pristatytas debiutinis Indijos režisierių Shirley Abraham ir Amito Madheshiya‘os pilnametražis filmas, sulaukė „Auksinės akies“ specialaus paminėjimo bei šiais metais atidarys Tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.
![]() |
Žiūrėti naujausią Pedro Almodóvaro filmą „Chuljeta“ („Julieta“, Ispanija, 2016) – tai lyg susitikti su senu draugu po ilgų nesimatymo metų. Jo veido bruožai tie patys, tačiau į kaktą įsirėžusi kažin kokia mąslumo raukšlė, o lūpų kampučius, kuriuose anksčiau plevendavo šypsenėlė, virpina nuovargio nervas. Kalba jo lyg ir nepasikeitusi, tačiau po kurio laiko ausis pagauna liūdesio ir melancholijos gaidą. Ji išduoda, kad per tuos nebendravimo metus draugas išgyveno ne patį laimingiausią savo gyvenimo etapą. Tapo tylesnis, ramesnis, dar labiau susitaikęs su pasauliu.
O kai pokalbis įpusėja ir po truputį pradeda sugrįžti senos draugystės skonis, supranti svarbiausią dalyką – draugas prarado humoro jausmą, dėl kurio šitiek metų jį mylėjai ir vertinai. Tačiau argi nesakoma, kad po laikotarpio, kai daug juokeisi (paskutinis režisieriaus filmas „Aš tokia susijaudinusi“), ateina liūdesio ir ašarų metas. Panašu, jog kurdamas „Chuljetą“ Almodóvaras norėjo sugrįžti prie žanro, kurį pažįsta geriausiai, – melodramos. Grynos, jausmingos ir pilnos sentimentalumo, kurį, juk žinome, jis visuomet sugeba kilstelėti virš banalumo, į tikrojo meno šviesą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |