7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kas drąsesnio lėlių teatre?

Įspūdžiai iš lėlininkystės meno festivalio Lenkijoje

Andrius Jevsejevas
Nr. 29 (1181), 2016-09-23
Teatras
„Plastikiniai herojai“
„Plastikiniai herojai“

Pamenu, kai dar mokiausi mokykloje, kiekvieno rudens pirmosios dienos nepastebimai prabėgdavo su bendramoksliais dalijantis ką tik pasibaigusių atostogų įspūdžiais. Turbūt panašiai būna ir teatre: kiekvieno sezono pradžioje, pamažu rengiantis didiesiems darbams, su senokai sutiktais teatro gerbėjais norisi pasidalyti visą vasarą „taupytais“ praėjusio sezono pabaigos atradimais.

 

Ir taip jau susiklostė, kad šio teksto autoriaus vasara buvo savotiškai paženklinta lėlių teatro – tiksliau tariant, įspūdžių, parsivežtų iš gegužės 18–22 d. kaimyninės Lenkijos pietuose, Belsko-Bialoje, esančio teatro „Banialuka“ ir jo direktorės Lucynos Kozień surengto XXVII tarptautinio lėlininkystės meno festivalio, kuriame dalyvavo ir Vilniaus teatre „Lėlė“ režisierės Gintarės Radvilavičiūtės sukurtas spektaklis pagal E.T.A. Hoffmanno apsakymą „Smėlio žmogus“.

 

Kiekvienas, bent sykį „pilna koja“ dalyvavęs solidžiame tarptautiniame teatro festivalyje, žino, kad visų festivalio programoje pristatomų darbų pamatyti dažniausiai nepavyksta. Taip šįsyk nutiko ir man: kvailokai jaučiuosi prisipažindamas, kad festivalio „Grand Prix“ pelniusios italų komandos iš „Teatro Gioco Vita“ šešėlių spektaklio pagal Italo Calvino romaną „Nesantis riteris“ nepamačiau. Kita vertus, dar studijų metais iš vyresniųjų kolegų išmokta formulė „jei festivalyje pamatai bent du gerus darbus, vadinasi, jis – pavykęs“ pasiteisino ir šįkart. Net be žiuri geriausiu spektakliu pripažinto italų darbo, čia išvydau mažų mažiausiai du puikius ir dar kelis vienu ar kitu aspektu įsimintinus lėlių ir objektų teatro kūrinius.

 

Ir iš karto užsiminsiu, jog gan aukšto lygio šiųmetės festivalio programos kontekste vilnietiškas „Smėlio žmogus“ pasirodė daugiau nei solidžiai: nors oficialių apdovanojimų pelnyti ir nepavyko (o konkurentai buvo iš tiesų stiprūs!), šis „Lėlės“ spektaklis suaugusiesiems pelnė pačiam teatrui turbūt kur kas svarbesnį prizą – sulaukė kvietimo dalyvauti IV tarptautiniame formos teatro festivalyje „Materia Prima“, kuris kitų metų vasarį vyks Krokuvoje, entuziastingo publikos bei kolegų palaikymo ir pozityvių lenkų kritikų vertinimų. Cituoju vieno įtakingiausių vietos laikraščių „Gazeta Wyborcza“ teatro apžvalgininkę Martą Odziomek: „Deja, festivalyje nebuvo daug spektaklių, pristačiusių lėlių animaciją. Tokio tradicinės formos spektaklio, atskleidžiančio visą lėlininkystės meno grožį, festivalyje pritrūko. Tačiau buvo parodytas puikus lietuviškas Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Smėlio žmogus“, sužavėjęs – ypač jaunuosius žiūrovus – nuostabia kaukių animacija. Niūri, sapniška kelionė pagrindinio veikėjo vaizduote ir pasąmone scenoje buvo kuriama be žodžių. Spektaklio autoriai susitelkė į neįprastai įtaigų vizualinį ir garsinį vaidinimo aspektą: į lėles, kaukes, įvaizdžius, šokį bei muziką. Jiems pavyko iš aktorių plastikos sukurti gražią, delikačią istoriją apie žmogaus kūno erotiškumą ir aistringumą. Didelis bravo!“ (Marta Odziomek, „Įsiminė šaukiantys garsiakalbiai ir šešėliai“, Gazeta Wyborcza – Katowice, 2016-05-23).

 

Verta paminėti, kad „Smėlio žmogus“ nebuvo vienintelis lietuviškas akcentas šiųmetinio festivalio programoje. Čia buvo pristatyta mūsiškės dailininkės Julijos Skuratovos literatūros vaikams įkvėptų darbų paroda „Gyvoji knyga“ bei du spektakliai, kuriems ji kūrė lėles, kaukes bei kostiumus. Pirmasis – festivalį rengusio „Banialuka“ teatro didžiojoje scenoje sukurtas spektaklis „Džiunglių knyga“, nustebinęs primityvumu, dramaturginės, choreografinės bei režisūrinės išmonės skurdumu ir labai abejotina vaidybos kultūra; antrasis – pagal puikią šiuolaikinę pasaką pačios jos autorės Martos Guśniowskos režisuotas ironiškas, tačiau jautrus, sąmojingas, žaismingas ir dinamiškas spektaklis „Kad tave kur šunys!“ (lenkiškoje šio frazeologizmo versijoje ir originaliame spektaklio pavadinime figūruoja ne šuo, o žąsis) apie bohemišku gyvenimu nusivylusią depresyvią intelektualę Žąsį, nusprendusią savo noru užbaigti nykų gyvenimą ant vilko pietų stalo, o galiausiai tapusią jo nuotaka ir nuolatine gyvenimo kelionės partnere.

 

Tiek apie lietuviškus festivalio programos inkliuzus, kurie, nors ir skirtingo meninio lygio bei kūrybinių ambicijų, nevienodų pretenzijų į savitą novatoriškumą, vis dėlto atstovavo savotiškai savo žanro klasikai. O įdomiausi man pasirodė trys nekonvenciniu teatriniu mąstymu išsiskyrę darbai, pademonstravę, koks paveikus gali būti lėlių ir objektų teatras, kvestionuojantis įsisenėjusias žanro, aktorystės ir visuomenės politinio muštro įsteigtas dogmas.

 

Izraelio – šalies, kurioje į kiekvienam, įskaitant moteris, privalomą karinę tarnybą žvelgiama taip pat rimtai, kaip į mokesčių valstybei mokėjimą (jei ne dar rimčiau), – menininkas Arielis Doronas spektaklyje „Plastikiniai herojai“ pasakoja istoriją apie kareivius, kurie mūšio lauke suprato, kad jie visai nenori kariauti, o vietoje ginklo kur kas mieliau būtų įsikibę į mikrofoną ar striptizo stulpą. Tam, kad papasakotų aktualią, skaudžią (nepamirškime Izraelio politinio konteksto, o ir Lietuvoje visai neseniai kilusio sujudimo dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo – ką jau kalbėti apie politinių dividendų ištroškusios valdžios bei žiniasklaidos kasdienio bauginimo neišvengiamai ateisiančiu karu) istoriją, A. Doronui tereikia stalo, poros mobiliųjų telefonų bei krūvos, regis, pačių primityviausių ir nepaslankiausių „gariūninių“ žaislų. Panašiu principu Klaipėdos lėlių teatro spektaklyje „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ žaislinę tikrovę kūrė mūsiškė G. Radvilavičiūtė. Skirtumas tik toks, kad, bent jau mano manymu, uostamiesčio lėlininkai pasakoja sentimentalią, konformistinę istoriją, kurios potekstė lyg ir ragintų vaikus būti sėslius, paklusnius ir neambicingus, o kūrėjas iš Tel Avivo ironizuodamas kritikuoja, pašiepia represyvią savo gimtojo krašto oficialiąją politiką ir jėgos kultą. Įsimintiniausioje spektaklio scenoje plastmasiniai kareiviai, tankai, sraigtasparniai sužimba visomis vaivorykštės spalvomis, pasigirsta tranki popmuzika, o kariauti atsisakę žaislai atlieka mažų mažiausiai „Eurovizijos“ vertą muzikos ir šokio numerį, į kurį su didžiausiu entuziazmu įsitraukia ir pats spektaklio autorius bei atlikėjas. Jo tikslus, estetiškai bei dramaturgiškai motyvuotas bendrabūvis spektaklio fabuloje yra bene esminis elementas, dėl kurio „Plastikiniai herojai“ atgyja ir netrunka atrasti tiesioginį ryšį su spektaklio žiūrovais. A. Dorono ironija – žaisminga, koncentruota, o kartu jautri, net savaip nostalgiška. Štai, tarkime, jo poravimosi šokis su meiliai išrengiama ir dalimis išnarstoma plastmasine Barbe (grįžtančio kario laukiančia mylimąja) – viena subtiliausių erotinių scenų, kurias man yra tekę matyti teatro (ne vien lėlių) scenoje. Su azartu, kone vaikišku užsidegimu jis pasakoja istoriją apie kruvinus suaugusiųjų žaidimo aikštelės žiaurumus ir amžinai jauną bei žaismingą kuriančio žmogaus sielą.

 

Ir visiškai priešingai, tačiau anaiptol ne mažiau įtaigiai, elgiasi kūrėjai iš Sankt Peterburge įsikūrusio lėlių teatro „Karlsson House“. Jų parodytas monospektaklis „Vania (Pasaka apie Vanią ir paslaptingąją rusų sielą)“ – tai lyg vaikiška istorija, papasakota su neįtikėtinu, tiesiog beprotišku susitelkimu ir, sakytum, nevaldoma, nors vis dėlto puikiai jauno aktoriaus Michailo Šelomencevo scenoje suvaldyta, slaviška agresija. Meistriškai derindamas gan statiškų, nejudrių medinių figūrų (nežinau, kiek jos atitinka klasikinį teatrinės lėlės apibrėžimą) ir gyvąjį planą (viršų čia akivaizdžiai ima pastarasis), „Vanios“ režisierius Aleksejus Leliavskis pasakoja jautrią, tragikomišką istoriją apie degradavusį, sulaukėjusį, prasigėrusį Rusijos kaimą ir jo gyventojus surijusį drakoną nugalėti pasiryžusį stepių didvyrį Vanią. Ir Vania bėga, joja, plaukia, kopia į kalną – vien tam, kad sužinotume, jog ir drakono pilve galima visai pusėtinai gyventi (pusbadžiu, pusgirtiems, bet vis dėlto – gyventi), jog turbūt jokio drakono apskritai nėra, jog turbūt gyvenimas sodriai raudono atspalvio drakono pilve, tarp kone kiekvieno sovietinio didmiesčio vaikams iki ašarų pažįstamų aprūdijusių atrakcionų, yra tik dar viena rusiškos tikrovės metafora, jog vienintelis kelias pakilti virš šitos tikrovės – mirti ir virtus paukšteliu išskristi kažkur toli toli, kur net Volga nebeteka. Vis dėlto šis pasakojimas nebūtų nė perpus tiek skaudus, jei ne nuostabus aktoriaus M. Šelomencevo – didelių vaiskių akių blondino su lakūno kepure ir akiniais – vaidmuo. Reikia matyti, kokia neapykanta dega jo veide, kai jo valdomas raudonasis slibinas suryja du niekšus girtuoklius Vanios brolius, reikia pačiam pajusti, su kokia vidine jėga, nesulaikydamas, rodos, visai netyčia vis išsprūstančių slaviškų keiksmų, jis ragina Vanią nepasiduoti, padeda jam įveikti pasakiškus išbandymus, ir su kokiu neįtikėtinu naivumu, pritardamas sau kartonine balalaika, jis dainuoja „Volga, Volga...“ Man pasirodė, jog šis rusų „Vania“ – tai ne tiek stebuklinė pasaka apie galiūną Vanią, kiek čia ir dabar vykstanti istorija apie aktorių Michailą, apie jo beprotiška meile ir susižavėjimu, liūdesiu ir neapykanta grįstą ryšį su savo tėvyne ir jos kultūra.

 

Ir visai į kitą kultūrinę bei estetinę dimensiją nukėlė belgų kompanijos „Cie Mossoux-Bonté“ monospektaklis „Šnabždesiai“, kuriame į vientisą, nuosekliai eklektišką meninį darinį susilieja lėlių, objektų teatro, šiuolaikinio šokio, nebylaus kino, šiuolaikinės elektroninės muzikos tradicijos. Čia jau beveik neaptiksime linijinio, prozinio savo prigimtimi pasakojimo pėdsakų, čia, režisieriaus Patricko Bonté ir aktorės, šokėjos, spektaklio idėjos autorės Nicole Mossoux sukurtame teatrinės poezijos pasaulyje, viskas pagrįsta audiovizualiniais, plastiniais, ritminiais kodais ir iš jų kylančiomis asociacijomis, kuriomis ir grindžiama iš pirmo žvilgsnio be galo trapi, tačiau meistriškai sukurta spektaklio dramaturgija. Sunku nusakyti, apie ką šis spektaklis. O gal ir neįmanoma. Vienam gal – apie žmogaus kelionę nuo gimimo iki mirties ir atgal, kitam – apie brandaus amžiaus moters kūno metamorfozes ir jų sąlygojamus vidinius „šnabždesius“, dar kitam tai – savitas meninio spiritizmo seansas, plastinis pokalbis su keistais, lyg iš tolimos praeities grįžtančiais vaiduokliškais įvaizdžiais. N. Mossoux „Šnabždesiuose“ ne tiek manipuliuoja lėlėmis, objektais ar simboliais, kiek pati tampa objektu, pasitelkdama beveik vien sijono, kitų kostiumų ir jų detalių medžiaginę žaismę, kūno plastiką, plataus žanrinio spektro elektroninę muziką, žaibišką scenų montažą (toks jausmas, jog scenos keičiasi maždaug kas 15–20 sekundžių), kuria hipnotizuojantį poetinį reginį, nubrėžiantį netikėtą tarpdisciplininę perspektyvą, kurios link, nepabijosiu pasakyti, galėtų judėti šiandieninis lėlių ir objektų teatras, ieškantis naujų formos bei turinio raiškos formų.

 

Žinoma, XXVII tarptautiniame lėlininkystės meno festivalyje Belsko-Bialoje buvo kur kas daugiau kokybiškų darbų, nei paminėjau šiame tekste, tačiau man jie pasirodė pernelyg kasdieniški, pernelyg gerai pažįstami, kad skirčiau jiems išskirtinį dėmesį. Daugelis jų apskritai pasimiršo.

 

Bet tuo pat metu nesinori pamiršti, kad ir mūsiškiame lėlių bei objektų teatre pastaruoju metu yra įdomių kūrybinių poslinkių, teikiančių vilties, jog per artimiausius kelerius metus Lietuvoje gali rastis naujas, stiprus ir progresyvus vizualaus, poetinio teatro sujudimas. Kalbu apie jau minėtą G. Radvilavičiūtę, Karolinos Jurkštaitės ir trupės „459“ spektaklį-instaliaciją „Meile, don’t stop“, jauno režisieriaus Karolio Vilko debiutinį darbą „Vaikystė“, Karolinos Žernytės eksperimentus su pojūčių teatru.

 

Neramu tik dėl to, kad šiems ir kitiems nepriklausomiems kūrėjams savo idėjoms įgyvendinti gali pritrūkti finansinių ir infrastruktūrinių svertų. Ypač šalyje, kurioje vis sąmoningai stiprinamas valstybinių teatrų monopolis. Bet ei, juk vieni turi infrastruktūrą ir finansus, o kiti – idėjų ir ambicijų! Ar ne tobula būtų sąjunga?

„Plastikiniai herojai“
„Plastikiniai herojai“
„Vania (Pasaka apie Vanią ir paslaptingąją rusų sielą)“
„Vania (Pasaka apie Vanią ir paslaptingąją rusų sielą)“
„Šnabždesiai“
„Šnabždesiai“