7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Karas prasideda galvoje

„Postidėja IV. Karas“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Karolina Rimkutė
Nr. 29 (1181), 2016-09-23
Tarp disciplinų Dailė
Cooltūristės, „Skaldyk ir valdyk“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Cooltūristės, „Skaldyk ir valdyk“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.

Keletu mėnesių vėliau nei įprastu intervalu prasidėjusi ketvirtoji „Postidėja“ mane ne juokais išgąsdino, jog „mažasis“ (tikriau – ignoruotasis) moterų meno naratyvas tradiciškai nebesitęs. Nejaugi lyčių pusiausvyra atrodo atkurta, nejaugi „Plote“ pasitūsino ir viskas baigta?.. Džiugiai žiniai, „Postidėja“ tik laukė rudens, kad simboliškai stabtelėtų kiekviename metų laike.

 

Į šį poetiškai melancholišką metų ketvirtį karo tema įsilieja gana natūraliai, bet ne tik dėl niūrios prieblandos ar žvarbesnio oro – šiuo metu laiku prasidėjo ir baigėsi Antrasis pasaulinis karas, prasidėjo tarptautinio karo su terorizmu kampanija, Euromaidanas. Tiesa, po šio masinio protesto sekę įvykiai karu nevadinami, netgi vadinami bet kuo, tik ne karu. Ar trūksta oficialaus vienos šalies prisipažinimo, o gal pompastiškos kariuomenės vietoje žalių žmogeliukų? Šiaip ar kitaip, mūsų šalyje bauginimo netrukus prasidėsiančiu karu netrūksta. Įvesta privalomoji tarnyba, žiniasklaida praneša gandus apie naujai kuriamus ginklus, klaidinančios antraštės kalba apie jau vykstančias mažų miestelių apgultis (kurios, pasirodo, tėra mūsiškių apmokymai) – galbūt jau apsipratome, bet dar neseniai masės buvo labai įbaugintos žiniasklaidos, nemažai žmonių net pradėjo kaupti konservus, planuoti slaptavietes ar emigraciją. Kadangi medijomis labai lengva manipuliuoti, tai tampa neatsiejamu šiuolaikinio karo elementu. Informacinė manipuliacija karą žmonių akyse gali paversti neegzistuojančiu, o taiką – nejaukia tyla prieš šovinių audrą. Aiškiau suvokti vizualinės manipuliacijos galią padeda vienos „Postidėjos“ veteranių, Jurgos Barilaitės kareivėlių kambarėlis.

 

Kaip tik vasaros pabaigoje – rudens pradžioje užauganti nauja blakių karta savo karinga išvaizda gąsdina vaikus ir kartais suaugusiuosius. Pačios Jurgos įvardinti kaip estetai manipuliatoriai, šie vabalai išties yra visiškai nepavojingi, tačiau paprastai nevalgomi kitų gyvūnų. Menininkės „išruošti“ į karą, kareivėliai demonstruoja tradicines Tolimųjų Rytų rikiuotes, kurios neva suteikia pagalbą iš dangaus bei žemės elementų, padeda priešą apgauti, įbauginti. Kitame videodarbe pavadinimu „5 geriausi bombų sprogimai“ kareivėliai stebi per televizorių transliuojamą gyvenviečių bombardavimą. Kol dūmuose skęsta dabar jau kadaise didingų miestų griuvėsiai ir aukų kūnai, žiūrovą labiau domina pats sprogimo procesas. Vaizdai vis kartojasi, kol praranda šoko poveikį, tampa tarytum įprasti ir neįdomūs, o priešais ekraną ant pjedestalo guli mažytis karstas su bevardžiu mirusiu kareivėliu.

 

Į žiniasklaidoje spausdinamas fotomanipuliacijas atkreipia dėmesį Vokietijos menininkė Yvon Chabrowski – videoinstaliacijoje „Povaizdis / Protestas“ aktoriai, sustingę į gyvą paveikslą, atkuria iš laikraščių surinktas fotografijas, vaizduojančias 2013 m. Egipte vykusias demonstracijas. Nors jie vilki kasdienius drabužius, neturi kontekstą galinčių atskleisti objektų, figūrinės kompozicijos atrodo pažįstamos, nors originalios fotografijos galbūt niekada nematytos. Yvon tarsi apnuogina žiniasklaidos platinamų pasipriešinimo fotografijų formulę, kartu atrasdama protesto ikonografiją, giliai nugrimzdusią į visuomenės sąmonę. Be kita ko, instaliacijos mastelis įtraukia žiūrovą į buvimo tiesioginiu liudininku, beveik dalyviu iliuziją. Apie dalyvavimą kalba ir kita „Postidėjos“ veteranė Eglė Ridikaitė, pristatydama „Neišsiųstą žinutę“. Iš pradžių pasirodęs abstraktus, kūrinys iš tiesų yra itin konkretus – vaizduojama akimirka, kai subjektą staiga apgaubia dulkių ar dūmų kamuolys, ir nuspręsti, ką daryti, reikia tučtuojau.

 

Aurelijos Maknytės „180 gramų“ nukelia į laikus, kai dalyvauti kariniuose konfliktuose vaikai buvo apmokomi beigi agituojami dar mokyklose. Autorė pasakoja apie brolio išdrožtą, daugiau nei 33 kartus lengvesnį, tačiau standartinius išmatavimus atitinkantį medinį Kalašnikovo automatą. Menininkė paprašė meistro atkurti tokio paties svorio modelį, tačiau šiam nepavyko, taigi Aurelija metė iššūkį žiūrovui parodos salėje palikdama automato ruošinius ir siūlydama juos pasiėmus atkartoti legendinį prototipą. Iš pažiūros linksmas stovyklinis jaunuolio užsiėmimas primena ironišką ginklo, kaip suaugusiojo žaislo, apibūdinimą. O karas – argi ne puikus strateginis žaidimas? Atrodo, daug žaidimų kilo iš karo patirties, nemažai jų – lavinantys protą, pavyzdžiui, šachmatai. Žinoma, dabar turime didelę kolekciją kompiuterinių karo simuliatorių, kai kurie itin žiaurūs, galintys ir vieną kitą košmarą sukelti. Visgi kad ir kaip šiuolaikinės vizualinės technologijos, specialieji efektai priartina žiūrovą prie realybės, jos vis vien neatstoja. Itin kraupu vartyti iliustracijas su greta jų atspaustais bejausmiais, techniškais aprašymais Aurelijos „Žaizdų bibliotekoje“, kurioje eksponuojamas 31 tomas sovietinės medicinos patirčių Antrojo pasaulinio karo metu. Nors piešiniai ir žaizdų aprašymai „sausi“, nuasmeninti, vis dėlto kiekvienas sužalojimas buvo tikras, atsitikęs konkretiems žmonėms per viso labo šešerius metus. Ir čia – tik tie, kurie konkrečiu metu atsidūrė šalia konkrečių gydytojų... Užplūsta bendras kaltės jausmas, žmonijai dėl žmonijos, greičiausiai toks, kurį išlieja Ridikaitė senesniame kūrinyje „Tas amžinas kaltės jausmas“.

 

Parodoje pastebima ir šmaikšti gaida kalbant apie sąjungas ir vienų šalių konfrontaciją su kitomis. Iš Šaltojo karo gimusį armėnų radijo tipo anekdotą papasakoja estų menininkė Mare Tralla videoperformanse „Veltiniai“. Menininkė užduoda klausimą: „Kodėl rusai avi veltinius batus?“ Persirengusi kaip babcė, apsiavusi veltiniais, ji tyliai skuodžia Ohajo gatvėmis skambant dainai „Moj adres Sovetski Sojuz“, tačiau praeiviai jos, regis, nė nepastebi. Galop paaiškėja atsakymas: „Kad tyliai prasėlintų pro amerikiečius!“ Ir iš tiesų, prasėlinti pavyksta ne tik Mare, bet ir žaliesiems žmogeliukams, nesukeliant didelio šurmulio. Kitas Šaltojo karo pėdsakas parodoje – Kristinos Inčiūraitės „Ana ir Fantomas“. Žvelgiant į fotografijas atrodo, kad žiūri pro kaleidoskopą. Ar tai kosminis palydovas? NSO, kaip sako buvusi slaptoji agentė, dabartinė suknelių dizainerė ir laidos „Pasaulio paslaptys“ vedėja Anna Chapman? Anot aprašymo, pavaizduotas senas Sovietų radioteleskopas Latvijoje, aštuntas pagal dydį pasaulyje. Šaltojo karo laikais su šiuo objektu TSRS kariškiai šnipinėjo NATO šalių radijo ir telefono pokalbius. Nors 32 metrų skersmens radioteleskopas nėra matomas, slepiasi miškuose netoli Ventspilio, visai kaip gali slėptis ir bet koks kitas objektas kur nors Uralo kalnuose, žiniasklaida šiandien laisvai tuo spekuliuoja ir kontroliuoja visuomenės saugumo jausmą. Dar kartą gerai pagalvojus, kaip lengva manipuliuoti pasitelkus medijas, belieka pašmaikštauti, kad Chapman tikrai atskleis visas paslaptis.

 

Parodos atidarymo metu, skambant kovingai SSRS ir ES himnų sintezei, atliekamai grupės „Sheep Got Waxed“, Cooltūristės atliko performansą „Skaldyk ir valdyk“. Grupės narė bei parodos kuratorė Laima Kreivytė susmeigė dvylika raudonų kirvių į mėlynai nudažytą europaletę. Parodos įgarsinimo renginyje Laima pakomentavo, jog nereikia stengtis suskaldyti Europos Sąjungos, kai užtenka sau nuskelti rankas ir kojas, kaip nutiko su „Brexit“. Šio ES tolimesnei eigai svarbaus įvykio priežastis (radikalėjantis nacionalizmas) dažnai pasikartoja ir prieš / per karus, tačiau visuomenės apsisprendimo išstoti iš ES priežastys stebina – manipuliacija medijomis ir tušti pažadai privertė visuomenę masiškai eiti balsuoti už... ekologiškus kiaušinius, didesnį investavimą į sveikatos sistemą ir t.t. Deja, tik nubalsavę nemažai žmonių atsitokėjo, kad balsavo visai ne taip, kaip norėjo. Juos apžaidė agresyvus imigrantų keiksnojimas ir iš piršto laužti pažadai. Europoje vis dažnėjantys teroro aktai įbaugino ir mus, lietuvius, taigi ėmėme keiksnoti imigrantus iš tolimesnių kraštų. Visuomenė nepatenkinta linksniuoja musulmonus, nors islamo išpažinėjų Lietuvoje būta jau nuo viduramžių.

 

Nepaisant vieningo bauginimo, nemažai žmonių stengiasi keisti visuomenės požiūrį prisidėdami prie įvairių tolerancijos akcijų, tarp jų – Sigita Maslauskaitė, parodoje eksponuojanti du paveikslus, kuriuose iš medijose rastų vaizdinių nutapytos pabėgėlės moterys su vaikais. Kaip pasakoja pati autorė, terminas „pabėgėlis“ nėra toks siauras žodis, kokį mes vartojame šiandien kalbėdami apie migracijos krizę, o veikiau apibūdina bendražmogišką jausmą, kai dėl tam tikrų priežasčių negali grįžti į sau įprastą gyvenimą.

 

Apie moterų patirtis kare dažnai nutylima. Tai prisiminiau nusisukusi nuo Neringos Rekašiūtės ir Beatos Tiškevič medijoms skirto ironiško projekto „Jie laimėjo loteriją“ į Laisvydės Šalčiūtės seriją „(Melo)dramos. Išvarymas“. Gyvos ir kūniškos, dėl nuogumo pažeidžiamos kankinės, griaunamos miglotų galios struktūrų, kažkur nešamos. Lyg kokie daiktai... Šis ciklas įkvėptas internete rastų fotografijų, kuriose užfiksuotos grupės „Femen“ aktyvistės. Piešinys po piešinio, jungiami kino juostelėmis ir lydimi Adrienne Rich tekstų, nuveda į užtapšnotą šviesą, kurioje Dievas įkalinęs Ievą – savo viduje, ten pat, kur laiko amoralias mintis. Tokioje realybėje moteris sau negali priklausyti. Moters kūnas iki šiol jai nepriklauso, prievartavimų scenos klasikinėje dailėje sušvelninamos iki poetiškesnio „pagrobimo“ (lyg tai būtų labai jau lengvas ir meilus dalykas), įvairiose kultūrose jo rodyti iš viso negalima – moterų istoriją komentuoja rumunų menininkė Veda Popovici videoperformanse „Revoliuciniai reikmenys: dailės istorijos perpasakojimas per juodąjį kvadratą“. Vis kitaip transformuodama kvadratinę juodą medžiagos skiautę Veda iliustruoja moterų dailės istorijos naratyvo problematiką, akcentuoja meno įvykius, kurie, kadaise buvę revoliuciniai, dabar jau prarado savo paskirtį. Tarytum savotiškas kanoninių patriarchalinių meno kūrinių deformavimo manifestas, kūrinys verčia permąstyti, kokius vaidmenis dailėje moterys užėmė ištisus šimtmečius.

 

O kokius vaidmenis moterys atlieka popkultūroje? Jų kūnai vis dar smarkiai ribojami dviejų skirtingų vertybių – moralumo ir seksualumo. Tiesmukai įvardinta Lauros Zalos instaliacija „Kūnas – kovos laukas“ pasakoja apie moters kūno grožio etalonų ir skatinimų keisti savo kūną prikimštas medijas. Mergaitės nuo mažų dienų apmokomos kariauti su savo kūnais – badauti, skusti, pešioti, balinti, deginti, maskuoti ir operuoti dėl sėkmingo gyvenimo, kurį gyvena kitos badaujančios ir kompleksuojančios dėl savo kūno moterys. „Tik tu“ – skelbia Aurelijos Maknytės sukurta reklama, siūlanti lūpdažį nusitaikyti sau į veidą. Moters kūnas iki šiol jai nepriklauso, karas jį pasiglemžia. Tragišką Rosos Luxemburg likimą pernai paminėjo Cooltūristės jos nužudymo vietoje Tyrgarteno rajone Berlyne atlikdamos performansą „Rozos mis(s)apropriacija“. Ekonomistės, filosofės ir už taiką kovojančios aktyvistės kūnas, išmestas į Landvero kanalą, nerastas iki šiol, mirties vietoje jai pastatytas memorialinis paminklas. Paminkle Rosa nėra įkūnyta, iš vandens išnyra tik jos vardas, tad Cooltūristės nusprendė sujungti paminklą ir nesamą kūną nudažydamos rožine spalva ir skulptūrą, ir vienos grupės narių, Laimos, kūną. Aistei Motiejūnaitei garsiai skaitant Rosos laiškus, o Daliai Mikonytei dažant paminklą, Laima išsidažo savo kūną ir perplaukia kanalą. „Bet kur Rosos kūnas?“ – skaitau ant sienos. Siūlomas atsakymas – įkūnytos Rosos mintys yra jos kūnas. Jos šauksmas kovoti už laisvę yra jos kūnas. O laisvė yra tų, kurie mąsto kitaip.

 

Medijomis manipuliuoti visuomene daug lengviau, jei ši jau turi problemų, nesijaučia saugi. Ketvirtojoje „Postidėjoje“ pristatyti kūriniai parodo, jog militarizacija nėra vien ginkluotų pajėgų gausinimas, bet veikiau mentalinė prievarta, egzistuojanti visada ir smarkiai veikianti kultūrą, kai fizinėje realybėje atrodo, jog vis dar gyvename taikoje. Nors paroda nesiekia įbauginti, susimąstymas apie taiką kaip iliuziją, kaip melą frustracijai nuslopinti kelia nerimą. Belieka tik stengtis nepasiduoti nuolatiniam, sąmoningam mąstymo orientavimui ir kūno kontrolei, bandyti išsilaisvinti iš ne visuomet plika akimi matomų grandinių.

 

Paroda veikia iki rugsėjo 26 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ II aukštas (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

Cooltūristės, „Skaldyk ir valdyk“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Cooltūristės, „Skaldyk ir valdyk“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Veda Popovici, „Revoliuciniai reikmenys: dailės istorijos perpasakojimas per juodąjį kvadratą“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Veda Popovici, „Revoliuciniai reikmenys: dailės istorijos perpasakojimas per juodąjį kvadratą“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Jurga Barilaitė, „5 geriausi bombų sprogimai“. 2016 m. K. Rimkutės nuotr.
Jurga Barilaitė, „5 geriausi bombų sprogimai“. 2016 m. K. Rimkutės nuotr.
Jurga Barilaitė, „Marš marš, kareivėli!“. 2016 m. A. Narušytės nuotr. `
Jurga Barilaitė, „Marš marš, kareivėli!“. 2016 m. A. Narušytės nuotr. `
Cooltūristės, „Rozos mis(s)apropriacija“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Cooltūristės, „Rozos mis(s)apropriacija“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Aurelija Maknytė, „Lūpdažiai“. 1998–1999 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelija Maknytė, „Lūpdažiai“. 1998–1999 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelija Maknytė, „Žaizdų biblioteka, 1949–1955 m.“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelija Maknytė, „Žaizdų biblioteka, 1949–1955 m.“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Tas amžinas kaltės jausmas“. 2003 m. K. Rimkutės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Tas amžinas kaltės jausmas“. 2003 m. K. Rimkutės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Neišsiųsta žinutė“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Neišsiųsta žinutė“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Laura Zala, „Kūnas – kovos laukas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Laura Zala, „Kūnas – kovos laukas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Mare Tralla, „Veltiniai“. 2000 m. K. Rimkutės nuotr.
Mare Tralla, „Veltiniai“. 2000 m. K. Rimkutės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, „Pabėgėliai I“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė, „Pabėgėliai I“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Neringa Rekašiūtė, Beata Tiškevič, „Jie laimėjo loteriją“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Neringa Rekašiūtė, Beata Tiškevič, „Jie laimėjo loteriją“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Yvon Chabrowski, „Povaizdis / Protestas“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Yvon Chabrowski, „Povaizdis / Protestas“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelija Maknytė, „180 gramų“, fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelija Maknytė, „180 gramų“, fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „(Melo)dramos. Išvarymas“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „(Melo)dramos. Išvarymas“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „(Melo)dramos. Išvarymas“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „(Melo)dramos. Išvarymas“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.