Spalio 8-9 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ mažųjų žiūrovų laukia dar viena premjera – didžiojoje teatro scenoje bus pristatytas muzikinis spektaklis vaikams „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“, kurį pagal poeto Sigito Gedos eiliuotus tekstus kuria režisierius Algirdas Mikutis, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė ir kompozitorius Olegas Ditkovskis.
Jau šį savaitgalį įvyksianti „Lėlės“ teatro premjera – tai ir savotiškas sugrįžimas prie šio teatro šaknų. Prieš 38-erius metus 1978-ųjų spalį, anuomet dar visai jaunutėje „Lėlėje“ šią S. Gedos pjesę į sceną perkėlė režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras, o spektaklyje vaidino tuometiniai IV kurso studentai-lėlininkai, kurie ir šiandien sudaro teatro aktorių trupės pagrindą – tai netrukus dienos šviesą išvysiančio „Vieversėlio“ režisierius A. Mikutis, ir naujajame pastatyme vaidmenis kuriantys aktoriai Almira Grybauskaitė, Elvyra Piškinaitė, Vilius Kirkilionis ir kt.
Prieš premjerą teatro fojė veiks režisieriaus ir teatro muziejininko Rimo Driežio parengta ekspozicija, kurioje žiūrovai galės susipažinti su senojo „Vieversėlio“ pastatymo lėlėmis, scenografijos elementais, nuotraukomis ir plakatais.
![]() |
Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, romiai stūksanti šalia šiuo metu tvarkomos Lukiškių aikštės, tampa vis karščiau rusenančiu kultūros židiniu. Jau metai, kaip vilniečiai ir miesto svečiai neretai pradžiuginami būtent iš jos sklindančiais kariljono garsais. Šis unikalus instrumentas praėjusiais metais pirmą kartą nuskambėjo būtent Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio renginių kontekste. Sakralinę muziką chorui populiarinantys festivalio renginiai, vykstantys po Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios sparnu – jau ne naujiena sostinės publikai, neabejingai kitokios muzikos troškimui.
Tą festivalio „kitoniškumą“ puikiai atspindėjo rugsėjo 14-osios koncertas, kuriame nurimti ir pabūti kartu su Dievu pakvietė Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ (vadovas Romualdas Gražinis) giedotojai bei Olivier Messiaeno muziką vargonavęs Dainius Sverdiolas. Tą trečiadienį simboliškai susijungė kelios progos – viso festivalio dvasią persmelkęs Dominikonų ordino 800 m. jubiliejus, giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ įkūrimo 10-metis bei Katalikų bažnyčios minima Kryžiaus išaukštinimo šventė. Šią sankirtą pažymėjo programoje skambėjusios Grigališkojo choralo sekvencijos, himnai, gradualai, Guillaume’o Dufay ir Johanneso Ockeghemo polifoniniai kūriniai, skirti Švč. Mergelės Marijos garbei, bei vieno įtakingiausių XX a. kompozitorių Messiaeno keturios vargoninės meditacijos „Lֹ’Ascension“ („Žengimas dangun“).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Alejandro Gonzálezas Inárritu pradeda eksperimentinį filmą, remdamasis virtualios realybės (VR) technologija. Filmo tema – imigrantai meksikiečiai JAV. Tai bus trumpo metražo filmas, pasakojantis apie grupę meksikiečių, kertančių Meksikos ir JAV sieną. Filmą gamins „Legendary Entertainment“ bei šiuolaikinį meną remiantis italų fondas „Fondazione Prada“. Premjeros data dar nežinoma. Apie šį projektą Meksikoje gimęs režisierius kalba jau ketvirti metai. Kartu su juo dirbs ir operatorius Emmanuelis Lubezkis, filmavęs ir „Oskaru“ apdovanotus „Žmogų-paukštį“ (2014) bei „Hju Glaso legendą“ (2015). Virtualią tikrovę bei personažus kurs naujausias 1975 m. George’o Lucaso įsteigtos „Industrial Light & Magic“ padalinys „ILMxLAB“, kuris jau bendradarbiavo su „Kapitono Amerikos: pilietinio karo“ ir „007 Spectre“ kūrėjais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Vos tik pamačius renginio skelbimus, mane iš karto sudomino rugsėjo 26 d. Kirtimų kultūros centre vykęs koncertas. Užteko pamatyti Juozo Milašiaus – Lietuvos kompozitoriaus, nepaprastai virtuoziško gitaristo, įvairių performansų atlikėjo – pavardę. Dėl savo eksperimentinių idėjų ir džiazo muzikos atlikėjo patirties, Milašius yra vadinamas konceptualistu ir avangardistu, nors ir susilaukia dviprasmiškų vertinimų dėl savo polinkio jungti itin skirtingus muzikos žanrus ir atlikimo technikas.
![]() |
Danutė Nasvytytė – išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje ir Australijoje – kaip pedagogė palietė ne vienos emigracijoje gyvenančios vidurinės lietuvių moterų kartos gyvenimą. Jos pačios gaivališki, teatrališki šokiai liko įsirėžę šokio menui neabejingų lietuvių atmintyje. Nuo pat pirmojo jos koncerto 1939 m. rudenį Kauno Valstybės teatre (dabar Nacionalinis Kauno dramos teatras, – red. past.), per trumpą, vos 10 metų trukusį šokėjos gyvenimą, ją lydėjo ypatinga publikos meilė. Kraštan, kuris tepažino tik iš Rusijos atsivežtą, daugiausia rusų šokėjų kultivuotą klasikinio baleto meną, ji atvežė Vakaruose klestinčią išraiškos šokio kryptį ir per trumpą laiką išpopuliarino ją visoje Lietuvoje.
Gimusi Maskvoje 1916 m., Danutė užaugo Kaune, kur mokėsi Aušros ir Šv. Kazimiero gimnazijose. Jos kelias į šokį ėjo per meilę muzikai. Nuo pat vaikystės ji savo muzikinius išgyvenimus reikšdavo judesiais. Pamažu Danutė įsisąmonino, kad Vakarų pasaulyje yra kultivuojamas išraiškos šokis, labai panašus į jos pačios natūralius šokius. Į lietuvių kalbą jau buvo išversta Isadoros Duncan autobiografija. „Die Musik“ žurnale, be straipsnių apie muziką, buvo rašoma apie tada Vokietijoje ir Amerikoje klestintį išraiškos šokį su daugelio to meto šokėjų nuotraukomis. Po studijų Vienoje grįžus Lietuvon ritminės gimnastikos mokytojai Bronei Juškevičiūtei-Lapšienei, Danutei teko lankyti jos studiją ir ten iš jos išgirsti pasakojimų apie išraiškos šokio žydėjimą Vokietijoje.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kadangi kelerius pastaruosius metus paskutines rugpjūčio ir pirmąsias rugsėjo savaites leisdavau gamtoje toli nuo sostinės, 4-ojo gatvės meno festivalio „Street Art Vilnius ’16“ turbūt negalėčiau adekvačiai įvertinti iš laiko perspektyvos. Festivalio veiklą pastebėdavau tik iš feisbuko pranešimų, susijusių su miesto šventėmis ir, pavyzdžiui, praeitais metais tik po gero pusmečio jam pasibaigus išsiaiškinau, kad tai per jį buvo papuoštos kelių mano dėmesį atkreipusių pastatų sienos. Mėgindama sužinoti atsakymus į šį rudenį vykusio festivalio sukeltus klausimus, veltui ieškojau ankstesnės jo veiklos archyvo internetinėje svetainėje www.streetart.lt (pavadinimas suponuoja, kad kalbama apie visos Lietuvos gatvės meną). Ir tai nėra vienintelis festivalio neaiškumas.
Šiais metais festivalis daugiausia dėmesio skyrė komunikacijos temai, ją interpretavus kiek plačiau nei galima būtų tikėtis: transportui, simbolių kalbai, smulkiosios architektūros objektų – stotelių, garažų, apšvietimo stulpų, reklaminių stendų, gėlių vazonų ir t.t. – dizaino kuriamoms vizualinėms „žinutėms“, ir pan. Komunikacija, kaip svarbus miestiečių kasdienybės aspektas, organizatorius įkvėpė ir į miesto aplinką pažvelgti kaip į tekstą, turintį ne tik tiesioginių, bet ir užslėptų prasmių, nuolatos redaguojamą ir keičiamą. Kaip profesionaliai rašančiai (ir redaguojančiai) sostinės gyventojai, man pasirodė ironiška, kad būtent su pagrindine – susisiekimo, ryšio, bendravimo – tema susiję dalykai buvo nedarniausi. Komunikacija virtualioje erdvėje pavyko kur kas sklandžiau ir veiksmingiau nei keli svarbiausi festivalyje vykę renginiai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
Italų režisierius Marco Tullio Giordana į kiną atėjo tada, kai Italijoje klestėjo savitas politinis kinas. Todėl nekeista, kad dauguma režisieriaus filmų susiję su konkrečiais įvykiais ir autentiškais personažais. 1995 m. jis sukūrė filmą apie Piero Paolo Pasolini mirtį („Pasolini, poeto mirtis“), 2003-iaisiais Kanuose pristatė šešių valandų trukmės šeimos epą „Gražiausi mūsų metai“, kuriame parodyti keturiasdešimt Italijos Respublikos metų. 2012 m. pasirodžiusi „Fontanos aikštė“ (LRT, spalio 5 d. 23.15) nukels į 1969-ųjų gruodžio 12 dieną, kai Milano Nacionaliniame žemės ūkio banke sprogo bomba. Per sprogimą žuvo septyniolika žmonių, buvo sužeista beveik devyniasdešimt. Šis sprogimas ir jo tyrimas iki šiol lieka viena neaiškiausių šiuolaikinės Italijos istorijos bylų. Filme komisaras Kalabrezi kaltųjų ieško ir tarp radikaliųjų kairiųjų, ir tarp radikaliųjų dešiniųjų, bet galiausiai nusprendžia, kad sprogimo iniciatorių reikia ieškoti aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Tamsiose spalvose skendinti „Fontanos aikštė“ sulaukė daug teigiamų vertinimų. Manau, todėl, kad pratęsė originalius 8-ojo dešimtmečio italų politinio kino ieškojimus.
![]() | ![]() |
Paskutinę Gdynės festivalio dieną tradiciškai rengiamas Lenkijos kinematografininkų sąjungos forumas. Įdomu pasiklausyti, apie ką diskutuoja lenkų kūrėjai. Šiemet forumo tema buvo jaunimas, jų kūryba. Tai dėsninga, nes debiutiniai arba antrieji filmai dominavo ne tik konkursinėje programoje. Kad Lenkijos kino meno institutas ne pirmus metus savo prioritetu laiko jaunus kūrėjus, patvirtino ir šio instituto direktorė Magdalena Sroka: iš keturiolikos instituto šiemet paremtų filmų net aštuoni buvo debiutiniai arba antrieji. Buvo įdomu klausytis naujojo Munko kino studijos (Studio Munka) meno vadovo Jerzy Kapuścińskio planų. Šioje studijoje kuriami debiutantų filmai finansuojami iš 10 procentų, kuriuos iš savo honorarų savanoriškai atiduoda vyresnieji kino kūrėjai. Kasmet čia sukuriami du pilnametražiai vaidybiniai debiutiniai filmai. Kitais metais planuojama pradėti valandos trukmės filmus, kad autoriai, norintys kalbėti apie šiuolaikinę tikrovę ir jos problemas, galėtų reaguoti greičiau. Lenkijoje scenarijų problema taip pat aktuali, todėl studijoje planuojama steigti nedidelį literatūros skyrių, kuriame dirbtų jauni rašytojai, sugebantys megzti kino ir literatūros ryšius, siūlyti režisieriams įdomius tekstus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Prieš Sovietų Sąjungos žlugimą Rumunijoje buvo keturi šimtai kino teatrų, šiuo metu dėl išgyvenimo kaunasi maždaug trisdešimt. „Dacia Panoramic“ yra vienas iš tų nedaugelio teatrų, kiekvieną dieną stengiantis pritraukti kino mylėtojus. Režisierius Alexandras Belcas antrajame savo dokumentiniame filme „Cinema, mon amour“ (2015) pagrindiniu veikėju pasirenka teatro vadovą Viktorą Purice, trisdešimt metų paaukojusį „Daciai“ ir vis dar besiviliančiam kino teatro sėkmės sugrįžimu.
![]() | ![]() |
Naująjį Filharmonijos koncertų sezoną pirmasis pradėjo Nacionalinis simfoninis orkestras su aštuoniasdešimtmetį švenčiančiu Juozu Domarku. Prieš savaitę apie tai rašė Vytautė Markeliūnienė, atkreipusi dėmesį ir į seniau Vilniuje gyvavusias simfoninio muzikavimo tradicijas, kurias tęsė penkis dešimtmečius orkestrui vadovavęs maestro Domarkas. Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 24 d., filharmonijos scenoje karaliavo taip pat naująjį sezoną pradedantis vienas iškiliausių filharmonijos kolektyvų – Sergejaus Krylovo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras. Šįsyk koncerte neišgirdome nei Wolfgango Amadeus Mozarto, nei Antonio Vivaldi, orkestras grojo XX a. kūrinius, vienijamus saikingai modernios muzikinės kalbos. Tai anglų kompozitoriaus Geraldo Finzi „Romansas styginiams“ Es-dur, op. 11, Igorio Stravinskio „Apolonas Musagetas“, Andrzejaus Panufniko Koncertas smuikui ir orkestrui ir Bélos Bartóko siuita „Rumunų liaudies šokiai“ smuikui ir orkestrui, aranžuota A. Strelnikovo. Visus išvardytus kūrinius Vilniaus publikai orkestras ir jo vadovas atliko pirmąsyk. Visą vakarą klausėmės styginių orkestro, tačiau nė sykio nešmėkštelėjo mintis apie kokią nors skambėjimo ar interpretacijos monotoniją. Su kiekvienu kūriniu darėsi vis įdomiau, džiaugiausi orkestro garso turtingumu, dinaminiu paslankumu, vidinės šviesos sklidinu prasmingu ir itin pakiliu muzikavimu. Jautėsi, kad kolektyvas yra „ant bangos“ ir tiesiog švyti. Matyt, naujų kūrybinių impulsų greta intensyvaus kasdienio darbo jam suteikė neseniai firmos „Deutsche Grammophon“ išleista kompaktinė plokštelė su Antonio Vivaldi koncertais ir sėkmingos vasaros gastrolės Siono, Liublianos ir Krokuvos festivaliuose. Pastebėjau pasikeitimų orkestro sudėtyje. Ilgametis koncertmeisteris Eugenijus Urbonas savo vietą prie pirmojo pulto galutinai užleido jaunesniems smuikininkams. Koncertmeisterio kėdėje šįsyk išvydome orkestre seniai grojančią smuikininkę Irmą Bakševičienę. Ji puikiai susitvarkė su atsakingomis pareigomis ir jai tekusiais solo epizodais Finzi ir Stravinskio kūriniuose.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |