Tik ką pasirodžiusi Aušros Marijos Sluckaitės knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“– ne tik režisieriaus Jono Jurašo kūrybos apžvalga, bet ir teatrinis romanas, kurio siužetą sudaro didžiąją gyvenimo dalį greta buvusios žmonos vidinis monologas. Nors knyga stora, – joje sudėtos dvi savarankiškos knygos: „Po dvynių ženklu“ (perleista: Vaga, 1994, 176 p.) ir „Namai be namų“, – ją lengva skaityti, nes nuosekliai pasakojamas teatrinis gyvenimas pilnas įdomių įvykių, netikėtų posūkių ir eseistinių pasažų. Knygos herojus Jurašas mėgsta greitį kelyje ir Amerikos keliais skrieja vėjo greičiu (kaip rašoma prisiminimuose), tad Sluckaitė šį „greitį“ naudoja keliažanrėje knygoje, sugebėdama ne tik važiuoti režisieriaus sudarytu spektaklių maršrutu, bet ir stabtelti įdomesnėse stotelėse bei apmąstyti jųdviejų išaugintą kūrybą.
Šiuos menininkus pažįsta didžioji dauguma XX a. antros pusės kūrėjų. Jie – menininkai nomadai, kuria visame pasaulyje, tad jų kūrybinės arterijos siekia net kelis žemynus. Ir svarbiausia – jie laukiami Lietuvoje. Kiekvienais metais tenka išgirsti frazę: „Šiandien spektaklį žiūrės ir Jurašai.“ Tai tarytum įvertinimas, tam tikra tylomis parašyta recenzija. Jų geranoriškumas ir atvirumas teatrui – neišsenkantis, ir tai labai svarbu visai teatrinei bendruomenei.
![]() |
Rugpjūčio 22-31 dienomis projektų erdvėje „Kabinetas“ buvo eksponuojama pirmoji Lietuvoje asmeninė menininkės Evelinos Šimkutės, kuriančios tarp Londono ir Kauno, paroda iš skulptūrų ciklo „Objektai“. Įkvėpta susitikimo su menininke, tiksliau, popietės, praleistos drauge šnekučiuojantis, vaikštinėjant po Šilainius, bei diskusijos, įvykusios „Kabinete“, ir atsispyrusi nuo jųjų kaip nuo pradžios taško, ilgai ilgai dėliojau mintis, kurios kartu geriausiai atskleistų ir mano asmeninį požiūrį, ir parodos konceptualumą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Klaipėdos dramos teatras (Teatro g. 2, Klaipėda) į premjerą kviečia vaikus – spalio 8, 9 d. 12 val. teatras rodys spektaklį pagal klasikinės vaikų literatūros knygą – Kennetho Grahameʼo „Vėjas gluosniuose“. Spektaklio režisierius ir inscenizacijos autorius – Antanas Gluskinas, dailininkė Anželika Šulcaitė, choreografas Donatas Bakėjus, kompozitorius Martynas Bialobžeskis.
Spektaklyje vaidins Mikalojus Urbonas, Edvardas Brazys, Jonas Baranauskas, Donatas Stakėnas, Gytis Šimelionis, Simonas Lunevičius.
Spektaklis rekomenduojamas vaikams nuo 4 iki 12 metų.
![]() |
Tie, kurie seka Kęstučio Grigaliūno archyvinio projekto darbus, tam tikra prasme „žino“, apie ką bus naujoji jo dalis: dar vienas vizualios medžiagos iš represijų archyvų pluoštas, vis kitaip perdirbtas. Tačiau tarp ankstesnio „Mirties dienoraščių“ ir dabartinio „Vaizdų archyvo“ projektų yra svarbus skirtumas. „Mirties dienoraščiai“, kreipdami dėmesį į valdžios, pagaminusios represijų archyvą, ir dabartinių žiūrov(i)ų santykį su fotografiniais bylų atvaizdais, dažniausiai kruopščiai išsaugodavo atvaizdų sąsają su konkrečiu žmogumi (trumpos biogramos ir pačiuose darbuose, ir juos dokumentuojančiame tritomiame leidinyje). O „Vaizdų archyvas“ ir jo leidiniai – „Sąsiuviniai“ nr. 1 ir nr. 2 – dirba su vaizdų anonimiškumu ir skirtingais šio anonimiškumo laipsniais.
Į tai nukreipta ir naujoji paroda „Prospekto“ galerijoje. Vienoje iš trijų šiek tiek atskirtų galerijos erdvių visą sieną užima standartinės bylų fotografijos – fotografijų kilimas. Kitose dviejose prie kiekvienos sienos po dvi prikaltos ilgos lentynos, kuriose žiūrovai ir žiūrovės gali savarankiškai išdėlioti apie 700 šimtus atvaizdų, nieko nežinodami apie tai, kokios gijos sieja veidus iš bylų fotografijų su paskiromis ir vis sumaišomomis fotografijomis, galbūt nė negalvodami apie tokios sąsajos galimybę.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Pernai „Auksine palmės šakele“ apdovanotas Jacques’o Audiard’o „Dypanas“ vis dar šmėkščioja kino teatrų repertuare, o LRT Kultūra ateinančią savaitę (12 d. 21 val.) primins ankstesnį režisieriaus filmą „Kaulai ir rūdys“ (2012). Jo herojai – tipiški režisieriaus filmų marginalai, gyvenimo atstumtieji. Ali (Matthias Schoenaerts) niekur neužsibūna. Dabar jis su penkerių metų sūneliu atsibastė net iki Antibų ir bando kabintis į gyvenimą, susirasti darbą. Atsitiktinai bare sutikta Stefani (Marion Cotillard) netikėtai taps svarbi. Po to, kai delfinų dresuotoja dirbanti mergina per pasirodymą neteks abiejų kojų, būtent Ali padės jai kapstytis iš visiškos nevilties. Filmas sukurtas pagal kanadiečių rašytojo Craigo Davidsono apsakymus.
![]() | ![]() | ![]() |
Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2016) veikėjas Simonas (Dainius Gavenonis) jau įžengė į tą amžių, kai gręžiesi į praeitį, kai nori suprasti, kas atsitiko. Kodėl gyveni ne taip, kaip įsivaizdavai jaunystėje, bendrauji ne su tais, kurie tau svarbūs, ir myli ne tuos, kurie iš tikrųjų artimi.
Pastaraisiais metais vis dažniau skamba klausimas, kas atsitiko, kad gražus naujosios nepriklausomos Lietuvos projektas nepavyko. „Senekos dienoje“, regis, jis taip pat nuskamba, tik netiesiogiai. Simono sau užduodamiems klausimams antrina nostalgiškai, bet kartu ir pakiliai parodytas Baltijos kelias, kai kamera ne tik vingiuoja keliu ir stebi susikibusius žmones, bet ir pakyla aukštyn kartu su lėktuvu, iš kurio mėtomos gėlės. To bendrumo jausmo ir visuotinio pakilimo jau nebeliko.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Pradėjau rašyti iš karto vos grįžusi. Tačiau „7md“ privalo sutalpinti gausybę aktualijų, straipsnių su rugsėjo mėnesį priaugusių ir dar tinkamų vartoti įvykių apžvalgomis (ruduo, visi skuba nuimti derlių, taip ir turi būti), tad fotomenininkų seminaro „Nida 2016“, kaip jau pasibaigusio, tekstas turėjo laiko pabręsti. Gali būti, kad jis kaip koks vasarinis obuolys net kiek patižo, bet čia jau spręsti jums, nes aš uodžiu neįkainojamą Viduržemio jūros šalių kvapą, žiūriu į nokstančias alyvuoges ir, oda gerdama lengvą lyg pūkas vakaro vėją, dar kartą peržiūriu tekstą. Tiesa, labai nuo Nidos nenutolau, nes vasara, atkakliai slėpusis visą rugpjūtį, rugsėjo pradžioje susigriebė ir pašildė net mūsų Baltijos jūrą iki tinkamos maudynėms, Nidos paplūdimį paversdama malonumo arena.
Nuo seniau, nes lankausi ne pirmą kartą, buvau susidariusi įspūdį, kad tarptautinis fotografų seminaras Nidoje – tai vieta, kur žmonės susirenka kalbėtis apie objektyvus, puikuotis naujausiais skaitmeniniais aparatais ir fotografuoti, fotografuoti, gaudyti tuos auksinius kadrus, gamtos grožybes ir kitus saulėlydžius. Todėl jau keleri metai nė nemaniau važiuoti. Greičiausiai šiemet suviliojo personalijos. Paskaitų lektoriai, tokie kaip Natalija Arlauskaitė, Agnė Narušytė, Kęstutis Šapoka, Nerijus Milerius, Ričardas Šileika ir kiti tikrai neatrodė kankinsią židinio nuotoliais ir išlaikymais. Tad atvėriau diafragmą ir leidausi į paskaitų srautą. O jų daug – po dvi rytines, vos spėji maudytis (vis dėlto Nida!), valgyti, ir vėl paskaitos, knygų pristatymai, knygų leidėjų prisistatymai ar įvairios diskusijos, jei vėl praalkote, tenka derinti maistą ir fotografų prisistatymus, po to rinktis – maudytis tamsoje ar žiūrėti filmą. O gal tiesiog gulėti po krintančiomis žvaigždėmis ant Parnidžio kopos. Krito jos gausiai, lyg organizatorių užsakytos, ir va čia visai derėjo galvoti apie sekundes, jų dalis, apie mus pasiekiančią šviesą, nes pati fotografija – kadaise prabėgusios jautriąja medžiaga šviesos pėdsakas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Koks turėtų būti stambus kino festivalio planas? Kaip iš arti pamatyti festivalio programos esmę, kai joje – 249 pilnametražiai filmai ir dar gausybė trumpo metražo? Ar išvis įmanoma įžvelgti jos esmę? Tokiame dideliame festivalyje eklektika ir yra esmė, tačiau jei pasiseka taikliai susidaryti asmeninę programą, net ir per eklektiką išryškėja tikri, nesumeluoti bruožai, primenantys, kodėl tiek daug žmonių išsirikiuoja laukti vieno ar kito filmo.
Keliaudama į Torontą žadėjau sau daugiau pasidairyti veidrodžių karalystę kartais primenančiame mieste, bet tik gavusi festivalio programą vėl apsibraukiau keliasdešimt filmų ir smalsumas neleido praleisti rytinių seansų. Šioje festivalinėje rutinoje kasdien laukia daugybė nežinomųjų ir pradžioje minėti klausimai prašosi kantriai stebėti besikeičiančius vaizdus ir laukti kino stebuklo. Sulaukiau net porą kartų. Didžiuosiuose Toronto „Scotiabank“ ekranuose šįmet sutikau net keletą ypatingų veidų, įsirėžusių į atmintį, tie moterų bei vyrų stambūs planai kvietė magiškai kino draugystei.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kai mano mamytė studijavo Vilniuje (fortepijoną pas prof. Jurgį Karnavičių), gyvenau Kaune pas senelę, tarp jos nuotraukų, dovanų, daiktų. Dainuodavo man operų arijas, pasakojo, koks įdomus muzikantų gyvenimas. Viskuo kreipė į muziką. Muzikantu tapau natūraliai, nejučia. Labai daug įtakos mano pasaulėjautai padarė ir Valerija Čiurlionytė-Karužienė, pas kurią žaisdavome su jos vaikaičiu Kastyčiu Zakiu. Tie namai, pasiaukoję Čiurlionio kūrybai, tarsi įpareigojo mane dar sovietų laikais kovoti dėl leidimo šiuo vardu – lietuvybės simboliu – pavadinti ir mūsų kvartetą. Kai reikėjo eiti į mokyklą, buvau atvežtas mamai. Prisimenu, kaip iškilmingai buvau vedamas Pasažo skersgatviu, kaip buvo nešami daiktai, net baldai. Mama su drauge, Filharmonijos choro artiste, dalijosi kambarį viršutiniame aukšte, kuriame dabar įsikūrusi... mūsų kvarteto studija! Žiūriu pro tuos pačius langus. Tai bent sutapimas!
![]() | ![]() |
Rugsėjo pabaigoje buvusios Raudonojo Kryžiaus ligoninės patalpose pristatyta Oskaro Koršunovo premjera „Eglė žalčių karalienė“ pasitikta kviečiant žiūrovus „išjudinti atjautą“ ir taip treniruoti jautriausią savo sielos organą. Dar vasarą nuskambėjus Koršunovo parengtam Elfriede Jelinek „Prašytojų“ skaitymui buvo galima įsitikinti, kad pjesėje, grįstoje empatijos principu, šis dvasios organas veikia puikiai. Nors šiuokart „Prašytojų“ turinys liko nuošaly, Jelinek inspiruota ir tikrais faktais paremta pabėgėlių tema tapo pretekstu mąstyti ne tik diskriminuojamo, nereikalingo, svetimo atėjūno problemą, bet ir kritiškai pažvelgti į savąją tautinę savimonę. Dėsninga, kad pastarosios pagrindu režisierius pasirinko kone labiausiai į lietuvio sąmonę įsirėžusį ir etnologų plačiai aptartą „Eglės žalčių karalienės“ mitą, leidusį nenuslysti dokumentalumo paviršiumi ir atverti begales skirtingų interpretacijų, kaskart vis kitokių suvokimo galimybių. Tiksliai pasirinkta, reikšmiškai talpi mito, pabėgėlių temos bei atšiaurios ligoninės erdvės, primenančios uždaras paribių (getų, įkalinimo, tardymo įstaigų) vietas, sąjunga ir tapo tuo spektaklio paveikumo matu, kuriuo matuojamas gyvas, dinamiškas, su žiūrovu komunikuojantis šiuolaikinis teatras.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |