7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pasižiūrėti blogiui į akis

41-ajam Gdynės kino festivaliui pasibaigus

Živilė Pipinytė
Nr. 30 (1182), 2016-09-30
Kinas
„Esu žudikas“
„Esu žudikas“

Paskutinę Gdynės festivalio dieną tradiciškai rengiamas Lenkijos kinematografininkų sąjungos forumas. Įdomu pasiklausyti, apie ką diskutuoja lenkų kūrėjai. Šiemet forumo tema buvo jaunimas, jų kūryba. Tai dėsninga, nes debiutiniai arba antrieji filmai dominavo ne tik konkursinėje programoje. Kad Lenkijos kino meno institutas ne pirmus metus savo prioritetu laiko jaunus kūrėjus, patvirtino ir šio instituto direktorė Magdalena Sroka: iš keturiolikos instituto šiemet paremtų filmų net aštuoni buvo debiutiniai arba antrieji. Buvo įdomu klausytis naujojo Munko kino studijos (Studio Munka) meno vadovo Jerzy Kapuścińskio planų. Šioje studijoje kuriami debiutantų filmai finansuojami iš 10 procentų, kuriuos iš savo honorarų savanoriškai atiduoda vyresnieji kino kūrėjai. Kasmet čia sukuriami du pilnametražiai vaidybiniai debiutiniai filmai. Kitais metais planuojama pradėti valandos trukmės filmus, kad autoriai, norintys kalbėti apie šiuolaikinę tikrovę ir jos problemas, galėtų reaguoti greičiau. Lenkijoje scenarijų problema taip pat aktuali, todėl studijoje planuojama steigti nedidelį literatūros skyrių, kuriame dirbtų jauni rašytojai, sugebantys megzti kino ir literatūros ryšius, siūlyti režisieriams įdomius tekstus.

 

Trumpai tariant, tokios kalbos žadina tik pavydą. Kartu ir nekeista, kad pilnametražiame vaidybiniame kine debiutuojančio Jano P. Matuszyńskio filmas „Paskutinė šeima“ („Ostatnia Rodzina“) šiemet Gdynėje triumfavo: gavo „Auksinius liūtus“ geriausiam filmui, Andrzejus Sewerynas ir Aleksandra Konieczna pelnė prizus už geriausius vyro ir moters vaidmenis. Beje, šiemet sutapo ne tik žiuri, bet ir žiūrovų bei žurnalistų nuomonės – jie savo prizus taip pat atidavė „Paskutinei šeimai“.

 

Tai vienas netikėčiausių šiųmečio Gdynės festivalio filmų, tarsi iškrentantis iš lenkų kino tradicijos vaizduoti šeimos gyvenimą. Filmo herojai – dailininkas Zdzisławas Beksińskis, jo sūnus Tomekas ir žmona Zofia. Ekrane praslenka keliasdešimt šeimos gyvenimo metų, nuo tada, kai 1972-aisiais jie atsikraustė į dar nebaigtą statyti daugiabučių kvartalą Varšuvos pakraštyje, iki žiauraus dailininko nužudymo 2005 metais. Keičiasi laikai, politinė sistema, bet Matuszyńskis ir scenaristas Robertas Bolesto visa tai palieka už filmo ribų. Beveik neišeinant iš Beksińskių ar Tomeko butų, stebimas kasdienis šeimos gyvenimas, kuris tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neįprastas, nes Tomekas negali prisitaikyti prie aplinkos ir nuolat šantažuoja tėvus savižudybe, tėvas iš pradžių fotografuoja, paskui jau su vaizdo kamera fiksuoja šeimos gyvenimą, o senutės poros motinos neskuba pasitraukti iš šio pasaulio ir tik prie namų artėjant anūkui perspėja viena kitą: „Gestapo!“

 

Spaudos konferencijoje Bolesto kalbėjo, kad turėjo neįtikėtinai daug medžiagos: ko gero, kitos tokios šeimos, kurios gyvenimas būtų taip nuosekliai dokumentuotas, Lenkijoje nėra. Be to, uždavinį palengvino ir tai, kad visi šeimos nariai jau mirę: iš pradžių mirė senolės, paskui Zofija, vėliau nusižudė Tomekas, paskutinis išėjo tėvas – jį nužudė vienišam dailininkui buityje padėjusio kaimyno sūnus. Mirtis – lyg lemties ženklas, bet filme ne lemtis svarbiausia. Filmo autoriai rodo šeimą, kuri iš tikrųjų yra universali. Jos nariai myli vienas kitą, bet gali ir nekęsti. Tėvas ir motina vis bando paaiškinti sūnui, kad jis turi rasti gyvenimo prasmę ir nustoti blaškytis, bet ir patys kartais, regis, nuleidžia rankas. „Paskutinė šeima“ rodo kasdienį, intymų šeimos gyvenimą, kur motina rūpinasi visais, o tėvas tapo paveikslus, tačiau būtent taip – neskubant, įsižiūrint į banalias detales atsiranda įspūdis, kad Matuszyńskis bene arčiausiai iš visų priartėjo prie šeimos esmės. Kiekvienas filme pamatys kažką, kas jam atpažįstama, juolab kad „Paskutinė šeima“ ne tik pasakoja Beksińskių istoriją – filmas turi kelis dugnus, kurių neišsemia šeimos tema.

 

Ko vertas Seweryno suvaidintas personažas – jautrus, subtilus, tolerantiškas, autoironiškas žmogus, kurio paveikslai gali šiurpinti siurrealistine fantazija. Filmo pradžioje kalbėdamasis su savo paveikslų pardavėju jis prisipažįsta svajojantis apie prievartą, būti sulaužytas ir sunaikintas. Dar vieną lygmenį sufleruoja kruopščiai atkurta filmo herojų erdvė, kurioje nuolat skamba muzika: dailininko dirbtuvėje – klasikinė, Tomeko namuose – rokas, jo kolekcionuotas ir propaguotas. Beksińskių namai prigrūsti knygų, paveikslų, plokštelių, todėl nuolatinis, tegu ir netiesioginis meno ir kasdienybės sudūrimas filme taip pat kuria papildomas prasmes.

 

Kitas svarbus festivalio filmas – Wojciecho Smarzowskio „Voluinė“ („Wołyń“), man regis, buvo rimčiausias „Paskutinės šeimos“ konkurentas, tačiau Filipo Bajono vadovaujamas žiuri jam skyrė tik prizus už geriausią operatoriaus darbą Piotrui Sobocińskiui jaun., už geriausią profesionalų aktoriaus debiutą Michalinai Łabacz ir geriausią grimą Ewai Drobiec. Šįkart „Rožės“, „Blogų namų“, „Kelių policijos“ autorius pasirinko epo žanrą ir tai suprantama, nes masinių žudynių siaubą, matyt, kitaip būtų sunku adekvačiai perteikti. Filmo herojė lenkė Zosia pamilsta ukrainietį, bet tėvai ją ištekina už turtingo našlio lenko. Netrukus prasideda karas, po to į Voluinę ateina sovietai, šeima vežama į Sibirą, bet Zosią išlaisvina jos mylimasis ir už tai užmoka gyvybe. Tada pasirodo vokiečiai ir prievarta vis didėja – žudomi žydai ir taip iki didžiosios Voluinės tragedijos, kai ukrainiečiai žudo lenkus, lenkai – ukrainiečius. Ir tos tragedijos mastai iki šiol sunkiai aprėpiami, nes buvo išžudyti, išniekinti dešimtys tūkstančių lenkų.

 

Tačiau Smarzowskis nuo pat pirmų kadrų, kuriuose etnografiškai tiksliai atkurtos Zosios sesers ir ukrainiečio vestuvės, rodo, kad neapykanta jau egzistuoja – ją skatina įvairūs „pasiuntiniai“, kiršinantys ukrainiečius prieš turtingesnius lenkus. Smarzowskis tiksliai fiksuoja visus neapykantos, netolerantiškumo pasireiškimus. Tačiau rodydamas, kaip žmoguje pabunda žvėris, jis kartu pasmerkia bet kokį nacionalizmą. Tarsi nujausdamas, kad lenkų dešinieji bandys savintis jo filmą, režisierius spaudos konferencijoje kalbėjo, kad jo filmas prieš bet kokį nacionalizmą, ir teigė, kad „Voluinę“ suvokia kaip tiltą tarp tautų.

 

Politinių pareiškimų šiemet Gdynėje buvo gausu. Vienas stipriausių – Andrzejaus Wajdos, kurio 90-metį festivalis paminėjo naujausio didžiojo režisieriaus filmo „Povaizdžiai“ („Powidoki“) premjera. Pasakodamas apie paskutinius tapytojo avangardisto Władysławo Strzemińskio metus, kai jis buvo išmestas iš savo įkurtos Lodzės dailės akademijos, nes atsisakė pripažinti socialistinio realizmo dogmas, Wajda kalba apie menininko susidūrimą su sistema ir cenzūra. (Jam žiuri skyrė Specialų nekonkursinį apdovanojimą.) Pavyko patekti į peržiūrą, kur Wajda pristatinėjo savo dokumentinį filmą apie kitą tapytoją – iš Vilniaus kilusį Andrzejų Wróblewskį. Jame režisierius taip pat kalbėjo apie menininko teisę kalbėti tiesą, kad ir kokia ji būtų nepatogi.

 

Visiška Wajdos kino priešingybė (nors ir pilna užuominų į „Žmogų iš marmuro“) buvo Antonio Krauze’s „Smolenskas“, pristatantis dabartinės Lenkijos valdžios požiūrį į katastrofą, kai netoli Katynės, sudužus lėktuvui, žuvo Lenkijos prezidentas ir dalis politinio elito. Nors filmo tema rimta, salėje nuolat kildavo juokas – tokios lėkštos ir primityvios propagandos jau seniai neteko matyti, ypač lenkų kine. Putino sąmokslo prieš Lechą Kaczyńskį teorija čia pateikiama tiesmukai, neargumentuojant, kaip vienintelė tiesa, o finale lėktuve net pasigirsta sprogimo garsai.

 

Tačiau grįžkime prie laureatų. Už geriausią režisūros debiutą apdovanotas Bartoszas M. Kowalskis, jo „Žaidimų aikštelė“ („Plac zabaw“) – vienas dviprasmiškiausių Gdynės filmų. Režisierius rėmėsi tikra istorija, kai du berniukai nužudė iš prekybos centro pagrobtą vaiką. Nužudė šiaip sau, nes buvo pikti ir neturėjo ką veikti. Režisierius didžiąją filmo dalį portretuoja kelis šeštokus, lyg bandytų suprasti, iš kur atsiranda blogis. Jo herojai – iš skirtingų socialinių sluoksnių, todėl įsimena buities vaizdai, trumpi tėvų portretai, kvailos mokyklos iškilmės, nufilmuotos paradokumentine maniera. Tik kad toks elgesio stebėjimas tarsi pro didinamąjį stiklą nieko nepaaiškina.

 

Kita vertus, daugumos šių metų Gdynės filmų tema buvo blogis, tūnantis žmogaus viduje. „Sidabriniai liūtai“ atiteko Maciejaus Pieprzycos filmui „Esu žudikas“ („Jestem mordercą“). Nors filmas pasakoja apie serijinio žudiko, kuris 8-ajame dešimtmetyje Silezijoje žiauriai žudė moteris, gaudynes, tikroji jo tema yra komunistinio režimo sistemos poveikis žmogui. Filmo herojus milicininkas iš pradžių kilniai nori rasti žudiką ir išvaduoti žmones iš baimės, bet karjeros siekis, žudiko demaskuotojo šlovė, spalvoto televizoriaus ir kitokių gėrybių pažadai taip demoralizuoja veikėją, kad jis nesipriešina, nors ir supranta, kad nuteistas ir pakartas bus nekaltas žmogus. Man filmas pasirodė pernelyg paprastas, nes visos temos ir suformuluojamos, ir išrišamos filmui tik įpusėjus, o paskui ilgai ir gana prikišamai rodomas veikėjo degradacijos procesas. Bet Pieprzyca pelnė ir prizą už geriausią scenarijų.

 

Užtat nudžiugino Specialusis žiuri prizas už drąsą peržengiant žanro ribas Marcino Koszałkos filmui „Raudonasis voras“. Šią įspūdingai nufilmuotą, suvaidintą ir gana dviprasmišką istoriją apie blogio mįslę jau pernai parodė „Scanorama“. Kelių prizų – už režisūrą Tomaszui Wasilewskiui, antro plano vyro ir moters vaidmenis Dorotai Kolak ir Łukaszui Simlatui, už kostiumus Monikai Kaletai ir už montažą Beatai Walentowskai – sulaukė „Kino pavasario“ šiemet rodytos „Jungtinės meilės valstijos“.

 

Paskutinę dieną pažiūrėjau ir prizais už geriausią muziką („Motion Trio“) bei scenografiją apdovanotą Michało Rosos „Pasaulio laimę“ („Szczęście świata“). Muzika iki šiol skamba ausyse, nors tai bene keisčiausias šių metų Gdynės filmas. Tai lyg alegorija, lyg filosofinė pasakaitė apie Antrojo pasaulinio karo sugriautą pasaulį, telpantį viename name: čia gyvena genialus matematikas, dirbantis naktiniu portjė ir kalbantis „šlionzakų“ tarme (dabar Silezijos gyventojai siekia būti pripažinti tautine mažuma), vokietė siuvėja su sūnumi, kuris staiga prabyla jidiš, neįgalus vyras, rašantis populiariausias knygas apie keliones po pasaulį, ir jį beviltiškai bandantis susekti žurnalistas, pagyvenęs vyriškis, laukiantis, kad vieną naktį pražys jo egzotiški augalai, ir visų jų mylima gražuolė Rožė (Karolina Gruszka), kuri pati mėgaujasi ir su kitais dalijasi gyvenimo malonumais – šokiais, muzika, kvapnia vonia, maistu, vynu, seksu. Ši paslaptinga moteris žino, kad yra pasaulio laimė. Tačiau kai žydę Rožę iškvies į gestapą, nė vienas iš ištikimų gerbėjų nesutiks ten palydėti išsigandusios moters.

 

Gdynė – Vilnius

„Esu žudikas“
„Esu žudikas“
„Paskutinė šeima“
„Paskutinė šeima“
„Voluinė“
„Voluinė“
„Povaizdžiai“
„Povaizdžiai“
„Žaidimų aikštelė“
„Žaidimų aikštelė“
„Pasaulio laimė“
„Pasaulio laimė“