7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Neblėstanti meilė kinui

Ieva Šukytė
Nr. 30 (1182), 2016-09-30
Kinas
„Cinema, mon amour" (2015)
„Cinema, mon amour" (2015)

Ar kada teko vienam sėdėti kino salėje? Kuomet užgesus šviesoms tu esi vienintelis žiūrovas, paskendęs didelėje salėje. Sinefilams tai galėtų būti svajonės išsipildymas, kino teatrams – tai pabaigą pranašaujantis ženklas.

Prieš Sovietų Sąjungos žlugimą Rumunijoje buvo keturi šimtai kino teatrų, šiuo metu dėl išgyvenimo kaunasi maždaug trisdešimt. „Dacia Panoramic“ yra vienas iš tų nedaugelio teatrų, kiekvieną dieną stengiantis pritraukti kino mylėtojus. Režisierius Alexandras Belcas antrajame savo dokumentiniame filme „Cinema, mon amour“ (2015) pagrindiniu veikėju pasirenka teatro vadovą Viktorą Purice, trisdešimt metų paaukojusį „Daciai“  ir vis dar besiviliančiam kino teatro sėkmės sugrįžimu.

Piatra Niamco mieste stovintis kino teatras savo vidumi ir išore primena vos ne kiekvieną Lietuvos mažuose miesteliuose išlikusį kultūrnamį, kur vykdavo vakaronės, diskotekos ir įvairūs kultūriniai renginiai. Byrantis tinkas, sena šildymo sistema, plytelėmis klotos grindys, ant sienų vis dar kabantis 2000-aisiais metais pasirodžiusio „Gladiatoriaus“ plakatas rodo valstybinės institucijos, kuriai priklauso kino teatras, visišką nesirūpinimą. Jeigu ne Viktoras ir dvi jo ištikimosios padėjėjos, pastatas jau seniai būtų sugriuvęs ir tikriausiai primintų Vilniaus teatrą „Lietuva“, tapusį grafičio menininkų mėgstama vieta pasirodyti ar uždėti savo tagą.

Įdomu, kiek vadovų šiomis dienomis pamatytumėte ant teatro rašančių pavadinimą ar tinkuojančių sienas? O kiek bilietų pardavėjų, valančių grindis, gaminančių valgyti ir dar verdančių žiūrovams arbatas? Turbūt nedaug. Bet „Dacijoje“, neišgalinčioje pasisamdyti daugiau darbuotojų, tai yra kasdienybė. Dar verta paminėti ir tai, kad atėjus į seansą galima išsirinkti, kokį filmą nori žiūrėti. Ir niekam nesvarbu, kad filmai parsisiunčiami iš nelegalių svetainių ir rodomi viešai.

„Dacia Panoramic“ nėra išskirtinis atvejis. Tokių kino teatrų turi kiekviena postsovietinė šalis, miestų savivaldybėms uždėjusi sunkią naštą. Pati dar menu dienas, kuomet į mano gimtojo Panevėžio miesto teatrą „Garsas“ lauke driekėsi eilės žmonių, norinčių pamatyti naująją Hario Poterio filmo dalį. Tačiau dabar vargiai surenkami žmonės ateina nebent į komercinių lietuviškų filmų peržiūras. Besikeičiant laikams žiūrovams nebeužtenka vien rodomo filmo, jiems reikia patogių kėdžių, popkornų ir laikiklių „Coca Colos“ gėrimams. Mažesniuose miestuose, kur gyvena mažiau sinefilų, tokiems kino teatrams, dažnai rodantiems nepriklausomą ir autorinį kiną, sunku išsilaikyti. Nors „Dacia“, sprendžiant iš plakatų ir CD diskų, rodo tik holivudinius filmus, jie aktualūs nebent mažiems vaikams arba į pasimatymus einančiam jaunimui.

Juos pasitinkantis Viktoras primena vienišą riterį, kuriam kiekvieną vakarą žiūrint į tuščią salę, iš skausmo suspaudžia širdį. Jo šeima Italijoje, o jis pats daugiau laiko praleidžia darbe nei savo namuose. Kino teatras yra jo gyvenimas. Todėl žiūrint į kiek komiškas ir juokingas filmo situacijas, tuo pačiu galima pajausti liūdesį, bylojantį apie artėjančią pabaigą. Supranti, kad ši kova jau pralaimėta ir verdiktas jau seniai paskelbtas. Tik kaip ir filmo veikėjas, nenori tuo patikėti.

Iš vidurio filmo išėjusios dvi pagyvenusios pasipiktinusios moterys klausė, kaip galima tokį kūrinį rodyti kino teatruose. Atsakau joms, kad galima. Juk tai ne vienos, bet daugelio šalių istorija, kuriose dėl savo išlikimo kaunasi ne vienas kino teatras.

 

Filmas „Cinema, mon amour" bus rodomas Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rugsėjo 30 d. Skalvijos kino teatre Vilniuje ir spalio 7 d. Kultūros fabrike Klaipėdoje

„Cinema, mon amour" (2015)
„Cinema, mon amour" (2015)
„Cinema, mon amour" (2015)
„Cinema, mon amour" (2015)