Italų režisierius Marco Tullio Giordana į kiną atėjo tada, kai Italijoje klestėjo savitas politinis kinas. Todėl nekeista, kad dauguma režisieriaus filmų susiję su konkrečiais įvykiais ir autentiškais personažais. 1995 m. jis sukūrė filmą apie Piero Paolo Pasolini mirtį („Pasolini, poeto mirtis“), 2003-iaisiais Kanuose pristatė šešių valandų trukmės šeimos epą „Gražiausi mūsų metai“, kuriame parodyti keturiasdešimt Italijos Respublikos metų. 2012 m. pasirodžiusi „Fontanos aikštė“ (LRT, spalio 5 d. 23.15) nukels į 1969-ųjų gruodžio 12 dieną, kai Milano Nacionaliniame žemės ūkio banke sprogo bomba. Per sprogimą žuvo septyniolika žmonių, buvo sužeista beveik devyniasdešimt. Šis sprogimas ir jo tyrimas iki šiol lieka viena neaiškiausių šiuolaikinės Italijos istorijos bylų. Filme komisaras Kalabrezi kaltųjų ieško ir tarp radikaliųjų kairiųjų, ir tarp radikaliųjų dešiniųjų, bet galiausiai nusprendžia, kad sprogimo iniciatorių reikia ieškoti aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Tamsiose spalvose skendinti „Fontanos aikštė“ sulaukė daug teigiamų vertinimų. Manau, todėl, kad pratęsė originalius 8-ojo dešimtmečio italų politinio kino ieškojimus.
Politinių filmų dabar ir Italijoje kuriama vis mažiau. Žiūrovai nori tiesiog mėgautis kinu. Paradoksas, bet tokius filmus dabar kuria Woody Allenas, kadaise išgarsėjęs ironiškais kūriniais apie neurotikus, nevykėlius, nuolatinius psichoanalitikų klientus. Žiūrėdamas tuos filmus vis prisimindavau Sigmundo Freudo frazę, kurią jis esą pasakė įplaukdamas į Niujorką: „Jie nežino, kokį marą aš atvežiau.“ Žinoma, Allenas netapo to maro auka, kitaip nei dauguma amerikiečių režisierių, kurie blogio šaknų visąlaik ieško vaikystės traumose.
Šeštadienio vakarą (spalio 1 d. 23 val.) LRT parodys 2014 m. Alleno „Mėnesienos magiją“ – retro filmą apie švelnius jausmus ir meilės stebuklus. Filmas – lyg vilties pažadas, nors ir jo veikėjai – keistuoliai, nepavojingi pamišėliai ir saugiai užsimaskavę bepročiai. Tokius filmus malonu ne tik žiūrėti, bet ir apie juos rašyti, nes jie rafinuoti, gražūs ir protingi. Iš tikrųjų šie filmai apie mus, mūsų santykius su kitais, susižavėjimus ir įsimylėjimus, dažnai įgyjančius beprotybės formas, kurias Allenas stebi jau pusšimtį metų.
Režisierius pasitiki žiūrovų išmintimi, nors pats jos visada turi daugiau. Todėl jos ir nedemonstruoja, bet pasakoja istoriją apie pagyvenusį vyriškį, kuris yra garsus ir šiek tiek pasipūtęs fokusininkas Stenlis (Colin Firth). Šis tipiškas džentelmenas anglas rengiasi demaskuoti amerikietę Sofi (Emma Stone), apsimetančią mediumu, todėl 1928-aisiais atvyksta į Prancūzijos Pietus. Tačiau čia jis suras ne tik apgavikę, bet ir meilę.
Allenas yra sakęs: „Pasaulis greičiau juokingas nei tragiškas.“ Jo filmuose gali pamatyti visą galeriją psichoanalitikų – keistų, ironiškų ar net demoniškų. Davidas Cronenbergas filme „Pavojingas metodas“ (LRT Kultūra, 5 d. 22.30) rodo psichoanalizės kūrėjus Sigmundą Freudą (Viggo Mortensen) ir Carlą Gustavą Jungą (Michael Fassbender) beveik kaip tragiškus personažus. Jungas filme – dar tik jaunas mokslininkas, bandantis Freudo metodus pritaikyti savo praktikoje. Santykiai tarp jų – mokytojo ir mokinio. Viskas pasikeis, kai Jungo paciente taps Sabina Spielrein (Keira Knightley).
Man regis, būtent ji ir turėjo tapti pagrindine filmo veikėja, tačiau Knighley nuo pirmos akimirkos vaidina ne sudėtingo likimo moterį, kuri viena pirmųjų Rusijoje pradėjo taikyti psichoanalizę, bet dekoratyvią gražuolę, sukiršinančią abu vyrus. Juo labiau apmaudu, nes dalis filmo dialogų susideda iš visų trijų personažų laiškų ir dienoraščių fragmentų, bet autentiškumo pojūtis išnyksta. Beje, mokslininkės biografai abejoja, ar Spielrein ir Jungas peržengė ribą. Tikroji Spielrein tikėjo vokiečių kultūra ir nepasitraukė iš Rostovo, kai prie miesto artėjo naciai. Ten ją 1942-aisiais kartu su dukterimis ir kitais miesto žydais sušaudė SS.
Jūsų – Jonas Ūbis
