Komunikacijos adekvatumo beieškant

Kadangi kelerius pastaruosius metus paskutines rugpjūčio ir pirmąsias rugsėjo savaites leisdavau gamtoje toli nuo sostinės, 4-ojo gatvės meno festivalio „Street Art Vilnius ’16“ turbūt negalėčiau adekvačiai įvertinti iš laiko perspektyvos. Festivalio veiklą pastebėdavau tik iš feisbuko pranešimų, susijusių su miesto šventėmis ir, pavyzdžiui, praeitais metais tik po gero pusmečio jam pasibaigus išsiaiškinau, kad tai per jį buvo papuoštos kelių mano dėmesį atkreipusių pastatų sienos. Mėgindama sužinoti atsakymus į šį rudenį vykusio festivalio sukeltus klausimus, veltui ieškojau ankstesnės jo veiklos archyvo internetinėje svetainėje www.streetart.lt (pavadinimas suponuoja, kad kalbama apie visos Lietuvos gatvės meną). Ir tai nėra vienintelis festivalio neaiškumas.

Šiais metais festivalis daugiausia dėmesio skyrė komunikacijos temai, ją interpretavus kiek plačiau nei galima būtų tikėtis: transportui, simbolių kalbai, smulkiosios architektūros objektų – stotelių, garažų, apšvietimo stulpų, reklaminių stendų, gėlių vazonų ir t.t. – dizaino kuriamoms vizualinėms „žinutėms“, ir pan. Komunikacija, kaip svarbus miestiečių kasdienybės aspektas, organizatorius įkvėpė ir į miesto aplinką pažvelgti kaip į tekstą, turintį ne tik tiesioginių, bet ir užslėptų prasmių, nuolatos redaguojamą ir keičiamą. Kaip profesionaliai rašančiai (ir redaguojančiai) sostinės gyventojai, man pasirodė ironiška, kad būtent su pagrindine – susisiekimo, ryšio, bendravimo – tema susiję dalykai buvo nedarniausi. Komunikacija virtualioje erdvėje pavyko kur kas sklandžiau ir veiksmingiau nei keli svarbiausi festivalyje vykę renginiai.

Nepaisant minėto tinklalapio „nepatogumo“, jis puikiai parengtas, o daugiausia apie „Street Art Vilnius ’16“ gali sužinoti iš jo feisbuko puslapio https://www.facebook.com/VilniusStreetArtFestival: čia bendraujama neįpareigojančiu, laisvu tonu, pranešimai apie renginius parengti profesionaliai ir kūrybiškai, vyksta žaidimai ir konkursai, gausu nuorodų ir nuotraukų – iš jų apie renginius, jų dalyvius bei kuruojamus objektus gali sužinoti beveik viską: nepatingėta net reguliariai pranešti apie menininko Liudo Parulskio apipavidalintų troleibusų Nr. 3 ir Nr. 17 eismą, kalbintos jų vairuotojos, be kita ko, pranešusios, kad per vieną kasdienę kelionę troleibuse gimė katinukai. Virtualioji festivalio dimensija pateikia itin simpatiško ir sklandžiai vykstančio svarbaus miesto įvykio vaizdą. Tačiau visuose jo renginiuose ir diskusijose apsilankiusi „gyvai“ negalėjau nesistebėti, kaip keičiasi komunikacijos kokybė, iš nematomų interneto „bangų“ nusileidus į žemę, bendraujant tikroje erdvėje tikru laiku. Ar gatvės meno festivalis tikrai labiau koncentruojasi į gatvę, ar vis dėlto – į internetą? Ir jei taip – kodėl? Festivalio diskusijų dalyvių santykis su realybe, konkrečia ir materialia, čia ir dabar mieste esančia tikrove, rodos, yra jiems kur kas sudėtingesnė sritis nei gražios idėjos, įkvepiantys virtualūs kitų miestų pavyzdžiai ir socialinės srities vizijos.

Tekstas pirmiausia sako kai ką prasminga: logiškai išdėstytą žinutę, rišlią mintį, kuri ir sukelia juslinę reakciją. Iš pirmosios „Street Art Vilnius ’16“ diskusijos „Gatvės menas kaip alternatyvi mokykla“, rugpjūčio 23 d. vykusios vizualiai efektingoje Energetikos ir technikos muziejaus Katilų salėje, susidarė įspūdis, kad Vilnius, kaip festivalio stebimas „tekstas“, jį rengiantiems, rodos, praneša kažką, kas elegantiškai „nuvairuoja“ nuo lankytojų išgyvenamos fizinės tikrovės. Daugiau nei pusę pokalbio teko klausytis bjauriai cypiant netikėtai sugedusiam mikrofonui – jautresni žiūrovai kone iš karto išėjo, likusiems liko stebėti, kaip festivalio organizatorės Ūla Ambrasaitė ir Gabija Grušaitė toliau lyg niekur nieko maloniais balsais mėgina sutelkti miesto antropologę Jekateriną Lavrinec, architektą Vytautą Biekšą ir muzikos tinklaraštininkę Dainą Dubauskaitę pasamprotauti apie „gatvės ir grafičių kultūros užaugintą ištisą kartą šiandien garsių architektų, menininkų, dizainerių ir kūrybininkų“. Scenoje pasigedau konkrečių, anot Grušaitės, „muziejinės kokybės“ menininkų. Vienintelis Biekša, kurio ne itin populiari(nam)ą kūrybą gal ir galima laikyti tokios kokybės, prisipažino pats nustebintas kvietimo dalyvauti ir, atrodo, grafičių paišymą laikė ne itin reikšminga kūrybinio kelio dalimi.

Nedalyvavo nė vienas dailėtyrininkas, rašytojas ar apie minėtus menininkus ką konkretaus turintis papasakoti specialistas. Skaidrėse dominavo užsienio autorių darbai. Diskusijos atmosfera priminė kažką bendro tarp TV pokalbių šou ir etiketo suvaržyto „saloninio“ vakaro. Tikrai trūko tų provokuojančių pasisakymų ir skatinimo kurti socialinėmis ar politinėmis temomis, dėl kurių žavėtasi kitose šalyse sukurtais gatvės menininkų darbais. Pabrėžiant socialiai kritišką, politišką gatvės meno aspektą, apie vietos politinį kontekstą kaip tik buvo vengiama kalbėti – gal baiminamasi savivaldybės ir medijų atstovų salėje.

Keista buvo girdėti entuziastingai kartojant, kad grafičiai nėra „teplionės“, o minėti menininkai „darbais ginčijasi, ar grafitis yra menas“. Ketvirtą kartą rengiamas festivalis, atrodo, jau turėtų būti nubrėžęs tarp jų aiškią skiriamąją ribą ir užimti tvirtą poziciją, neįtikinėdamas ir neįrodinėdamas. Gal taip buvo ginamasi dėl savivaldybės, vis dar nežiūrinčios į grafičius ir sienų tapybą pakankamai rimtai? Festivalio atidarymą pasveikinęs meras Remigijus Šimašius linkėjo, „kad mieste būtų kuo daugiau meno ir grožio, kuris provokuotų“ – tiesa, neperžengdamas tam tikros ribos. Kur ta riba ir kas yra gražu – nustatys ir dėl kūrinio likimo spręs savivaldybė: „Jūs tik paišykite, o mes ateisim pažiūrėti ir tada pasakysim, ar tai mieste leistina.“ Skirtumus tarp grafičių ir „teplionių“ meras pateikė iš vaikiškos knygutės anglų kalba, kurioje žodžius indifferent (angl. „abejingas“) ir stupid (angl. „kvailas“) iliustravo identiški paveikslėliai – požiūris į publiką kaip į „vaikučius“ ir be to nejaukiai (dėl prasto garso ir blyksčių) atmosferai dar pridėjo dirbtinumo. Vėl apėmė jausmas, kad kalbama apie viena, o realybė liudija ką kita. Gal ir nenuostabu, kad diskusijos dalyviai kėlė klausimą: „Ar eiliniam žmogui reikia bijoti gatvės meno?“ (Vienintelė iš publikos pasisakiusi ponia būgštavo, kad būtent nepilnamečių grafičių piešėjų purškiami dažai yra jiems nesaugūs, nes „nuodija smegenis ir skatina prie tų grafičių lytiškai santykiauti“.) Galėjo sudalyvauti savivaldybės atstovai, ar bent teisininkai – tema jiems, matyt, neaktuali ar nepakankamai rimta, o ir Biekša komentavo: „Man juokinga, kad mes čia apie tokius dalykus rimtai šnekam.“

Apibrėžtumo, konkretumo, adekvatus santykio su vietos realijomis trūkumas buvo būdingi visai diskusijai. Kaip troleibusai „išnyksta“ miesto aplinkoje, taip aiškesnė mintis ištirpdavo pirmyn atgal „važinėjusiame“ pokalbyje. Tik Dubauskaitė atrodė atsipalaidavusi, nes, anot jos, „gatvės menas iš viso nėra festivalis, jis vyksta visada – kiekvieną akimirką kas nors ką nors rašo ant sienos“. Jei visi garsiau kalbėtų, ko jie nori miesto aplinkoje, gal nereikėtų ir tokio festivalio, kuriame „viskas sulegalėja“, teigė ji. Vis dėlto neišvengė utopinių minčių, jog „leidimų [piešti ant miesto objektų] iš viso nereikia – užtenka turėti, ką pasakyti, ir sulaukti palankių aplinkybių, nes „uždraustas vaisius“ sukelia daugiau azarto“ – nors realybėje piešiančius ant sienų bet kada gali sugauti policija.

Savotišką santykį su tikrove, prieš kurią tarsi užsimerkiama, užuot į ją įsigilinus, bet kartu kuriamas ir palaikomas ją imituojantis žaidimas, pademonstravo ir Grušaitės kvietimas gatvės meno kūriniais „suteikti balsą viešumoje nematomoms visuomenės grupėms“. Pavyzdžiu buvo pateiktas per visą namo sieną Portugalijos miestelyje grafitininko nupieštas vietinio žvejo portretas. Pamėginau įsivaizduoti jį vietos kontekste: kas iš vilniečių galėtų būti taip nupieštas? Koks jausmas būtų kasdien žiūrėti į didžiulį statybininko ar buhalterės portretą? Ar „nematomi“ individai apskritai turi (ir moka) ką pasakyti viešai? Tokie projektai yra dėl madingos „įvairovės“, suteikiančios oficialią teisę apžiūrinėti žmones tarsi gyvūnėlius zoologijos sode – o tikrame Vilniuje vis sunkiau pasisakyti „matomiems“ menininkams, turintiems realių strytarto idėjų. Gal už „nematomus“ kalbėti būtų kur kas lengviau, nei suteikti materialias ir teisines sąlygas kurti „matomiems“ – tiems autoriams, kurie jau seniai turi ką pasakyti ir žino, kur ir kaip būtent tai padarytų. Tokiems, kaip autorei žinoma vilniečių draugų grupelė, trafareto technika jau prieš kelerius metus sukūrusi nedidelius savo gerbiamų muzikantų – Tupaco Shakuro, Jimmy Hendrixo, Marvino Gaye ir kt. – portretus šalia Franko Zappos ir Lazdynų Pelėdos paminklų (čia jie atrodo visai politiškai: „štai ko mus mokote mokyklose ir ko mes iš tikrųjų klausome“). Beje, ar trafaretai ir kitos kūrybos formos – apnerti medžiai, papuošti inkilai, „keisti“ suoliukai, gyventojų išpaišyti nuosavi namai ir t.t. – yra gatvės meno forma? Jei taip – kodėl ignoruojama?

Tiesa, „Street Art Vilnius ’16“ išleido slapyvardžiu 209 kuriančio šmaikščių užrašų ant Vilniaus sienų autoriaus darbų nuotraukų albumą. Jis jį simboliškai pagerbė, priešais savivaldybės pastatą iškėlęs jūrines vėliavas, miesto aplinkoje gan netikėtą komunikacijos priemonę, koduojančias jo pseudonimą. Drąsus ir gerbtinas gestas suteikia vilties, kad dialogas su miesto valdžia visgi plėtojamas teisinga linkme – tik ar ne metas imtis veiksmingesnių nei simbolinė kalba priemonių? Gatvės mus lydi ir stebi kasdien, tad gatvės užrašai, tagai ir grafičiai – irgi kasdienybės dalis, apie kurią nedažnai susimąstome ir viešai nediskutuojame, iškeliama aikštėn tik ypatingomis progomis – per festivalius, išrenkant tik geriausius „epizodus“ ir juos paverčiant meno įvykiais.

Jekaterina Lavrinec, moksliškai klasifikavusi gatvės meno funkcijas, pabrėžė kritinę, išryškinančią meną kaip socialinius pokyčius skatinančią protesto formą, ir pavyzdžiu pateikė „mikroprotestą“ prieš vieną eilinių Lukiškių aikštės paminklo konkursų, kai visuomenės nuomonė buvo išsakyta miniatiūriniuose plakatuose aikštės pievoje. Sekant šia logika, ar realūs gyventojų protestai taip pat laikytini gatvės meno forma? Tuomet gatvės menininkas būtų ir pagyvenęs pilietis, metų metus atkakliai sėdėdavęs prie Seimo su pritvirtintais prie ratukinio krepšio savadarbiais plakatais, ir jaunuoliai, vasarą kelias dienas „stovyklavę“ prie buvusių Vyriausybės rūmų – taip jie protestavo prieš naująjį Darbo kodeksą. Kilo liūdnų minčių, kad Lietuvoje gal sugebama įkvėpti „pritemptais“, „lėlių“ mastelio pavyzdžiais, o didesniam, tikresniam užmojui pritrūksta ūpo – vėlgi realybė prasilenkia su tuo, „kaip norėtume, kad būtų“. Šios socialinės akcijos, anot miesto antropologės, turėtų sutelkti bendruomenę paskatinti veikti žinute: „Mūsų balsai negirdimi, bet išėję į gatvę turime galios.“ Europos šalies sostinės gyventojams taip būtų komunikuojamas pirminis orumo neturėjimas, iš anksto jiems įperšant mintį, kad jų pilietinės teisės – tik „popieriuose“. Nepagrįstas, primestas susimenkinimas ir įsitikinimas, kad „vienas mažas žmogus nieko negali“, demokratinės šalies piliečio lūpose skamba tikrai keistai. Kam reikia platinti tokius memus? Juk pati gatvės meno festivalio esmė turėtų būti susijusi su sveika demokratija, o ne iš prigimties beteisio baudžiauninko sąmone. Bet gatvės menas siekia priešingo poveikio: kad „paprasti žmonės“, miestiečiai, siektų teisybės viešai pasisakydami, polemizuodami su miesto valdžia.

Gatvės menininkams Lavrinec „užkrovė“ kilnią funkciją: ne tiek savo darbais siekti tos „muziejinės kokybės“, kiek tapti „garsiakalbiais“ tariamai beteisėms masėms, kartu ir atgaivinti tas vietas, advokatauti „eiliniams žmonėms“ ir vadovauti suburiant bendruomenes. Ji svarstė, kad gatvės meno kūrinių autoriai, palaikydami su vietos gyventojais ilgalaikį santykį, turėtų ir kuruoti savo darbus, juos fiziškai prižiūrėdami. Gal likau neteisingai supratusi, bet šalyje, kur dar toli gražu ne visi sveikai reaguoja net į žodį „menininkas“, ši vizija atrodo utopiška. Kaip prižiūrėtų (prižiūrėjo?) kilnojamą Entoni Soprano paminklą jį sukūręs Donatas Jankauskas-Duonis? Ir kokį vaidmenį čia turėtų savivaldybė? Ar jos darbas – tik išdavinėti miestiečiams leidimus viešai reikšti savo mintis?

Galiausiai dėl festivalio partnerių nesusikalbėjimo su savivaldybe neįvyko vieno iš negausių „Street Art Vilnius ’16“ užsienio svečių, fotografo Christopherio Hedwigo albumo „Soviet Bus Stops“ darbų paroda Geležinio Vilko tunelyje. Tikriausiai ir dėl griežtai leidimų riboto renginio laiko per MC Mesijaus ir „Münpauzn“ koncertą prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro, iškilus garso kokybės problemoms, atlikėjai skubėjo toliau repuoti iš lapelio (kai nemažai jų gerbėjų dainavo iš atminties), o garsas „atsigavo“ tik pradėjus priešpaskutinį kūrinį. Prieš koncertą MC Mesijų, sukūrusį ant švieslenčių rodytus haiku naktiniams miesto vairuotojams, kalbinusi Gabija Grušaitė papasakojo, kaip sunku buvo įtikinti švieslenčių tekstus griežtai reglamentuojančią miesto valdžią jose rodyti neįprastus pranešimus, cituodama valdininkų žodžius: „Poezija? O kas bus, jei kiti vairuotojai sugalvos per tą lentą kam nors pasipiršti?!“ Kiek piliečiai gali turėti įtakos viešų objektų turiniui? Į tai daugiau mažiau buvo pasigilinta per antrąją festivalio diskusiją. Galėjai tik stebėtis, kaip savivaldybė leido visą valandą viešai groti muziką per neįprastą (teoriškai – galintį šokiruoti!) automobilį-kolonėlę, kuris, pasak MC Mesijaus, yra toks vienintelis Lietuvoje, o gal ir Europoje.

Festivalis jau paskelbė FB paskutinį savo kūrinį, o jo žadėtas papuošti namas Panerių g. 9 liko nepasikeitęs, gal dėl tų pačių biurokratinių priežasčių. Sieną Drujos g. ir Liepkalnio g. sankryžoje lenkai SEIKON, SC Szyman (vietoj žadėto JAY POP) ir „Krik Kong“ išpaišė Lenkijos instituto Vilniuje remiami, nors tinklalapyje anksčiau buvo nurodyta, kad ji atiteks lietuvių autoriui ASYLUM. Pastarasis dėl neviešinamų priežasčių gavo apipaišyti prie Energetikos ir technikos muziejaus esančio negyvenamo pastato (kuriame, kaip paaiškėjo, seniau pats buvo įkūręs skvotą) sieną. Spalvingu jo kūriniu džiaugsimės neilgai – pastatas netrukus bus nugriautas, užleidžiant vietą eiliniam „Hilton“ viešbučiui. Po kelių mėnesių nebeliks ir ant nebenaudojamų (nuo sovietmečio išlikusių?) stiebų festivalio iškeltų vėliavų. (Beje, transporto keliamas triukšmas Vilniuje išties primena jūros ošimą.) Miestiečiai kviečiami kurti pranešimus, kuriuos norėtų paskelbti ant konkrečių miesto flagštokų, ir jų idėjas siųsti festivaliui. Tikrai nekantru sužinoti, ką jie pasakytų miestui.

Vėliavų stiebai laikomi smulkiąja miesto architektūra – jai buvo skirtas rugpjūčio 24 d. Architektų sąjungoje įvykęs antrasis „Street Art Vilnius ’16“ pokalbis „Smulkioji architektūra. Kokia ir kodėl?“ Dalyviai pasirodė labiau įsigilinę į vietos kontekstą, nors architektas Justas Jakštonis gal per daug lygino Lietuvos ir Ispanijos miestus, kur net gyventojų temperamentas lemia jų dalyvavimą viešuose aptarimuose, kur ir kokių smulkiųjų urbanistinių objektų reikia. Taip pat nepaminėta, kad Jakštonio komanda nėra originali Anoniminių sūpynių idėjos autorė – gerokai prieš joms pasirodant Vilniuje analogišką akciją per „YouTube“ išpopuliarino „Coca-Cola“. Žinantiems šį faktą, šių sūpynių realybė atrodo kiek kitaip, nei nežinantiems.

Architektūros istorikė Marija Drėmaitė, pokalbį pradėjusi nuo nevykusiai nudažytos „klombos“, užkertančios kelią ties Aušros vartais, aptarimo, gal nežinojo, kad dažniausiai „valdiškų“ dažų likučius stengiamasi sunaudoti labiau atsižvelgiant į jų pigumą nei spalvą. Tokios diskusijos apie smulkius architektūros objektus Lietuvos miestų viešosiose erdvėse labai reikia: nepriderinti prie vietos ypatybių, jie sukelia vizualinę taršą, dažniausiai laikomi „niekieno“, tuo tarsi suteikiant nerašytą teisę juos gadinti, teršti ir t.t. Pasakojimai apie tokių objektų kūrimą per projektus „Architektūriniai sustojimai Kuršių nerijoje“ ir analogišką EASA 2016 įtikino, kad darbas vyksta tuo sklandžiau, kuo labiau įtraukiamos vietos bendruomenės – ir kad, nepaisant visuotinio skepticizmo, Lietuvoje tai įmanoma. Pakanka daugiau laisvės suteikti miestiečiams – „atrišti rankas entuziastams“, kurie pastebėtų vietas, kur kažko trūksta, ir organizuotų vietos gyventojus „pagal save“ jas susitvarkyti.

Diskusijoje vis minint Vilniaus mikrorajonus, kuriuos statant, anot Drėmaitės, su būsimais gyventojais artėjant Nepriklausomybei buvo vis dažniau tariamasi, pagalvojau, jog santykiui su Lietuvos miestų tikrove sutvirtinti festivaliui būtų labai sveika „pasislinkti“ į rajonus. Jų beveidės, nykios betoninės platumos, žiūrint pro TV bokšto apžvalgos aikštelės-restorano langus, sudaro kone 2/3 sostinės. Čia tiesiog verkiant trūksta meno projektų, vietos gyventojų įtraukimo, bendruomeninės veiklos. Puošti pastatus piešiniais čia tikriausiai būtų paprasčiau nei gauti leidimą objektui Senamiestyje ištapyti. Galiausiai čia irgi gyvena žmonės, jie taip pat turėtų gauti teisę pasireikšti. Juo labiau kad tarp rajonų gyventojų auga nemažai tų „tepliotojų“, negaunančių galimybės pasireikšti kitokiais būdais, bet suteikus tinkamas sąlygas galbūt tapsiančių profesionaliais grafičių meistrais, menininkais, architektais... Gražinti ir be to vizualiai turtingą miesto centrą, kol festivalio auditorija žaidžia ir dalyvauja konkursuose prizams laimėti, yra, matyt, kur kas paprasčiau, nei susidurti su tokiais „nepatogiais“ uždaviniais. Tačiau tikiu, kad „Street Art Vilnius“ tai pajėgs.