7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Išraiškos šokio pradininkė

Danutė Nasvytytė – Lietuvoje ir Australijoje

Salomėja Valiukienė
Nr. 30 (1182), 2016-09-30
Šokis
Danutė Nasvytytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Danutė Nasvytytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šių metų šiuolaikinio šokio festivalio „Aura 26“ afišoje – istorinė asmenybė – Danutė Nasvytytė. Minint šokėjos, choreografės ir šokio pedagogės 100 metų sukaktį bei laukiant spalio 6 d. prasidėsiančio jai dedikuoto „Auros“ festivalio, siūlome artimiau susipažinti su šios šokėjos biografija. Tekstą, 1984 m. pasirodžiusį Toronte, spausdiname sutrumpintą.

 

Danutė Nasvytytė – išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje ir Australijoje – kaip pedagogė palietė ne vienos emigracijoje gyvenančios vidurinės lietuvių moterų kartos gyvenimą. Jos pačios gaivališki, teatrališki šokiai liko įsirėžę šokio menui neabejingų lietuvių atmintyje. Nuo pat pirmojo jos koncerto 1939 m. rudenį Kauno Valstybės teatre (dabar Nacionalinis Kauno dramos teatras, – red. past.), per trumpą, vos 10 metų trukusį šokėjos gyvenimą, ją lydėjo ypatinga publikos meilė. Kraštan, kuris tepažino tik iš Rusijos atsivežtą, daugiausia rusų šokėjų kultivuotą klasikinio baleto meną, ji atvežė Vakaruose klestinčią išraiškos šokio kryptį ir per trumpą laiką išpopuliarino ją visoje Lietuvoje.

 

Gimusi Maskvoje 1916 m., Danutė užaugo Kaune, kur mokėsi Aušros ir Šv. Kazimiero gimnazijose. Jos kelias į šokį ėjo per meilę muzikai. Nuo pat vaikystės ji savo muzikinius išgyvenimus reikšdavo judesiais. Pamažu Danutė įsisąmonino, kad Vakarų pasaulyje yra kultivuojamas išraiškos šokis, labai panašus į jos pačios natūralius šokius. Į lietuvių kalbą jau buvo išversta Isadoros Duncan autobiografija. „Die Musik“ žurnale, be straipsnių apie muziką, buvo rašoma apie tada Vokietijoje ir Amerikoje klestintį išraiškos šokį su daugelio to meto šokėjų nuotraukomis. Po studijų Vienoje grįžus Lietuvon ritminės gimnastikos mokytojai Bronei Juškevičiūtei-Lapšienei, Danutei teko lankyti jos studiją ir ten iš jos išgirsti pasakojimų apie išraiškos šokio žydėjimą Vokietijoje.

 

Nuvažiavusi su ekskursija į Berlyną pasižiūrėti 1936 m. vykusios sporto olimpiados, kurioje dalyvavo ir žinomiausios vokiečių išraiškos šokio grupės, ji išdrįso kreiptis į garsųjį išraiškos šokio choreografą, teoretiką ir Berlyno Valstybinės operos direktorių Rudolfą von Labaną, prašydama pasižiūrėti ir įvertinti jos šokius. Po tos lemtingos peržiūros Rudolfas von Labanas pripažino Danutei didelį natūralų šokėjos talentą, davė puikias raštiškas rekomendacijas ir patarė jai stoti į Juttos Klamt išraiškos šokio mokyklą Berlyne.

 

Dalis Vokietijos išraiškos šokio mokyklų jau tada bandė jungti baleto ir išraiškos šokio elementus, reikalaudamos iš savo mokinių klasikinio baleto technikos pagrindų. Jutta Klamt, gal ir per daug vienašališkai, buvo griežtai atmetusi klasikinio baleto pradus savo pedagoginiame darbe. Baleto technika yra paremta kūno įtampa ir griežtų a priori nustatytų šokių formų apvaldymu. Klamt technika rėmėsi kūno atpalaidavimu, elastingumo ir pusiausvyros puoselėjimu, laisvais šuoliais ir sukiniais, ypač pabrėžiant kūrybingą erdvės apvaldymą. Baleto meno kūrybinis procesas yra sudėtinis: šokėjo technikai paruoštas kūnas yra instrumentas choreografui, kuris per jį įgyvendina savo šokio idėjas pasirinktomis šokio formomis. Išraiškos šokis yra menininko kūrybinis aktas, kur šokio idėja, tema, muzikos pasirinkimas, šokio formos, kostiumų eskizai, net sceninis apipavidalinimas (pvz., šviesų efektai) priklauso nuo išraiškos šokio atlikėjo.

 

Tą patį rudenį Danutė išvyko studijuoti į Juttos Klamt mokyklą, kurios šūkis „Durch Erlebnis zum Gestalt“ („per išgyvenimą į formą“) jos natūraliam talentui ugdyti buvo pati tinkamiausia vieta. Greitai ji ten tapo pirmąja mokine, vėliau – reprezentacinės šokio grupės nare, o į studijų pabaigą – vadovaujančia soliste. Berlyne studijuodama, ji taip pat turėjo progos visapusiškai augti: susipažinti su įvairių išraiškos šokio mokyklų darbu, klausytis geriausių koncertų, lankyti muziejus ir t.t.

 

Grįžusi 1939 m. pavasarį su diplomu Lietuvon, ji atsivežė nemažą šokių repertuarą ir skoningai jos pačios suprojektuotus kostiumus. Tų pačių metų rudenį, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Kauno valstybės teatre, orkestrui palydint, įvyko jos vienos išraiškos šokio koncertas. Danutė pasirodė kaip gaivalingo temperamento, plačios jausminės skalės, kūrybingos teatrinės vaizduotės šokėja, apdovanota ypač stipriu choreografiniu kompoziciniu instinktu, išraiškiomis, grakščiomis rankomis ir scenoje dominuojančiu grožiu. Ji pažėrė prieš publikos akis labai įvairų savo tematika ir pasirinktomis šokio formomis repertuarą. Per vieną naktį Danutė tapo žvaigžde, labai pamilta publikos, nors kai kurie baleto kritikai bei klasikinio baleto šalininkai į ją žvelgė skeptiškai.

 

Tą patį rudenį ji Kaune įkūrė ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studiją, kuriai po jos pasisekusio koncerto netrūko mokinių. Studija prisiglaudė Jono Jablonskio pradžios mokykloje, kur vakarais ir savaitgaliais buvo intensyviai dirbama. Savo mokinėms davusi Juttos Klamt technikos pagrindus, būsimas šokėjas ji toliau ugdė vadovaudamasi ne iš anksto susikurtu metodu, o intuicija, puoselėdama savo mokinių įgimtus talento bruožus, vesdama jas per improvizaciją į individualias, savitas šokio formas, tuo per trumpą laiką pasiekdama gerų rezultatų.

 

1941 m. Lietuvą užėmus bolševikams, pati nesirodydama publikai, ji ramiai ir intensyviai tęsė savo darbą su mokinėmis, du kartus išvesdama jas viešumon. Pirmasis buvo vėlyvą rudenį įvykęs grupinis pasirodymas profsąjungoms Kauno kultūros rūmų sporto arenoje, renginio programą daugiausia sudarė stilizuoti lietuvių liaudies šokiai. 1941 m. pavasarį Vilniaus miesto teatre įvyko koncertas, kuriame jaunesniųjų ir vyresniųjų mokinių šokių grupės pasirodė su Danutės choreografijos šokiais, o jau sparčiai pirmyn pažengusios jaunos solistės – Elena Čiurlytė, Liucija Grigaliūnaitė, Meilė Kairiūkštytė, Birutė Vaitkūnaitė ir Aldona Valeišaitė – su savo pačių sukurtais šokiais.

 

Pirmaisiais vokietmečio metais jai pavyko gauti studijai tinkamą butą Kęstučio gatvėje už Kauno valstybės teatro pastato. Viename jo kambaryje apsigyveno pati; salonas tapo mankštos, virtuvė – persirengimo kambariu, valgomasis – mokinių bendravimo patalpa. Antras miegamasis buvo paverstas raštine, kurioje taip pat nuolat gyveno viena iš jos mokinių, einanti asistentės pareigas.

 

1941–1944 m. Danutė sušoko kelis solo rečitalius. Šalia publikos pamėgtų šokių ji darė įvairiausius bandymus, judesiais interpretuodama eilėraščius, naudojo lietuvių liaudies ir koncertinių dainų palydą, ieškojo įkvėpimo M.K. Čiurlionio paveikslų cikluose ir kt. Jos pačios ir mokinių koncertai vykdavo Kauno miesto ir Jaunimo teatruose, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės teatruose ir kt. Į pedagoginį darbą Danutės studijoje įsitraukė jos buvusi kolegė kūno kultūros kursuose Salomėja Skrinskaitė, lankiusi Dalcrozo mokyklą Vokietijoje. Ji dėstė ritminę mankštą su įrankiais – sviediniais, lankais ir kėgliais. Tautinių šokių mokė mokytoja Kazakaitytė.

 

Per tuos kelerius metus labai išryškėjo Danutės – išraiškos šokio choreografės ir ritminės gimnastikos pedagogės – talentas. Jos studijoje buvo apie 200 mokinių; šalia išraiškos šokio studenčių, buvo vaikų, paauglių ir suaugusių moterų ritminės gimnastikos grupės. Su ritminės gimnastikos pamokomis ji lankė įvairius Lietuvos provincijos miestus, buvo dėstytoja Miltinio vadovaujamame Panevėžio dramos teatre, dirbo su profesinėmis sąjungomis, vedė rytinę gimnastiką Kauno radiofone. Kaip įprasta įvairių menų mokyklose, būdavo mokinių nepasitenkinimo bei maišto, tekdavo dėl to mokines ir prarasti. Smarkiai Danutę sukrėtęs įvykis buvo 1942 m. rudenį dalies jos pažangiausių mokinių staigus išvykimas tęsti studijų į Rosalios Chladek mokyklą Vienoje. Bet taip buvo įprasta jos gyvybingai prigimčiai, ji ir toliau įtemptai dirbo, užsiaugino naujų talentingų mokinių, ypač daug žadančią Jonę Kviecinskaitę-Kvietytę, iš Vokietijos slapta grįžusią, anksčiau studiją lankiusią Izoldą Požėlaitę ir kt.

 

Po karo, 1947 m. rudenį, kartu su savo vyru altininku Stasiu Gabrijovičiumi, Danutė emigravo Australijon. Čia ji ėmė svajoti tęsti savo pedagoginį darbą. Mažai treniravusis pokario metais, ypač tapusi motina, ji juto, kad nebetenka šokėjos technikos, reikalaujančios kieto, sistemingo darbo, kuriam nebuvo sąlygų. Tuo metu ji pradėjo vis aiškiau justi įgimtos širdies ydos žymes. Supratus, kad šokėjos dienos pasibaigė, jau Lietuvoje karštai pamiltas pedagoginis darbas tapo jos gyvenimo prasme.

 

Netrukus subūrusi aplink save penkių jaunų lietuvaičių būrelį, Danutė porą metų vakarais su jomis intensyviai dirbo. 1952 m. rugsėjį Melburne įvyko Dana Nasvytis Creative Dance Group supažindinimo vakaras žurnalistams, fotoreporteriams ir kviestiniams svečiams. Tarp jų buvęs vienas australas turtuolis pasiūlė finansinę paramą jį sužavėjusios grupės išvykoms po Viktorijos provincijos miestus. Po to parodomojo vakaro australų spaudoje publikuota daug nuotraukų ir palankių atsiliepimų. Rugsėjo 19 d. įvyko pirmasis grupės viešas koncertas Melburno universiteto salėje, žymiam muzikui serui Bernardui Heinze’i globojant. Programoje buvo pademonstruoti išraiškos šokio elementai ir atlikti grupiniai šokiai: Schuberto „Moment musical“, De Fallos „Ugnies šokis“, Rachmaninovo trijų dalių „Suite fantastique“, Albenizo „Po palmėmis“, australo kompozitoriaus Franko Hutchinso šokis vaikams „Wattle“ ir Strauss-Schuttle’o „Valse finale“. Solo šoko E. Kesminaitė Skriabino „Tamburiną“, D. Dimidavičiūtė Turrinos „Rharnou“, I. Kaunaitė Bélos Bartoko „Allegro barbaro“, B. Mužeikaitė Mompou „Žiedas pavasarį“, J. Kesminaitė Liszto „Himalajų jūrai“. Visų šokių choreografiją ir kostiumų eskizus sukūrė Danutė Nasvytytė.

 

Koncerto programos įvadiniame žodyje grupės vadovė išreiškė viltį Australijoje išpopuliarinti išraiškos šokį ir įvesdinti ritminę gimnastiką kaip auklėjimo priemonę mokyklose. 1952–1953 m. įvyko numatytos grupės gastrolės po įvairius pietinės Australijos miestus – Kanberą, Adelaidę, Džilongą, Deilesfordą ir kt. 1952 m. Dana Nasvytis Creative Dance Group atliko šokius australų kompozitoriaus Johno Anthillo operoje „Endymion“, kuriai dirigavo pats kompozitorius. 1953 m. Kanberoje įvykusiame koncerte šokių grupę sudarė jau 10 šokėjų. Danutės Nasvytytės grupė koncertuodavo ir lietuvių publikai, kuri ją sutikdavo su entuziazmu ir dideliais lūkesčiais.

 

Australo mecenato pagalba Danutei pavyko įsigyti mokyklos darbui tinkamą didelę vilą geroje Melburno dalyje. Su Valijos gubernatoriaus sero Johno Wreno parama buvo įsteigta Dana Nasvytis School of Modern Dance. Mokykloje buvo įvesti aukšti darbo standartai: ilgos darbo valandos, akompanuoti pakviestas geras latvis pianistas Villis Ilsteris, grupės pasirodymams buvo siuvami puošnūs kostiumai. Tas viskas turėjo brangiai kainuoti ir mokytojai, ir mokinėms. Nors buvo gauta mecenato pradinė parama, entuziastinga vadovė, kuri turėjo savo vyro besąlyginį pritarimą, dirbo veltui, o gabios mokinės surinkdavo lėšų apmokėti profesionalui pianistui ir įsigydavo koncertams reikalingus brangius kostiumus. Šis tikros meilės darbas tapo nepakeliama finansine našta ir grupei, ir jos vadovei.

 

Šokio grupei išsisklaidžius, 1960 m. Danutė pradėjo naują, sėkmingą pedagoginės karjeros australų mokyklose laikotarpį. 1956–1957 m. dėsčiusi išraiškos šokį Clarendono mergaičių gimnazijoje Balarate, nuo 1960 m. ji mokytojavo Boks Hile (10 metų), Varigale (6 metus) ir Salėje (24 metus), iki sulaukė 67 metų amžiaus. Ji buvo labai mylima mokytoja, vadinama Madame Dana, jos paruošti metiniai mokinių pasirodymai tuose miesteliuose buvo laikomi didelėmis šventėmis. Paskutinis toks pasirodymas įvyko 1982 m. spalį. Per daugybę metų pamažu šlijusi sveikata, į kurią ji mažai tekreipė dėmesio, nutraukė jos darbą. Paskutinius 6 mėnesius Danutė sunkiai sirgo. Dėl su širdies liga susijusių komplikacijų išgulėjusi du mėnesius Melburno Šv. Alfredo ligoninėje, ji amžinai užmigo 1983 m. balandžio 9 dieną.

 

Jeigu Danutei Nasvytytei būtų lemta gyventi savame krašte, jos įnašas į Lietuvos šokio istoriją būtų buvęs toks pat svarbus, kiek Marthos Graham Amerikoje. Danutės darbas buvo tartum gaivalinga banga Lietuvos šokio gyvenime. Deja, jai ir daugumai mokinių pasitraukus į Vakarus, paliko mažai žymių. Studijos patalpas Kęstučio gatvėje su visais Danutės asmeniniais daiktais perėmė Kauno teatro baletas.

 

Žurnalas „Moteris“, Torontas, Kanada, 1984 m.

Danutė Nasvytytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Danutė Nasvytytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Danutė Nasvytytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Danutė Nasvytytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Danutė Nasvytytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Danutė Nasvytytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Danutė Nasvytytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Danutė Nasvytytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Danutė Nasvytytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Danutė Nasvytytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo