7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Margaspalvė rudens paletė „Gaidos“ atidaryme

Vėjuotai rudenišką penktadienio vakarą jaukioje Vilniaus filharmonijos salėje prasidėjo jau dvidešimt šeštąjį kartą rengiamas aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“. Koncertų metu turėsime galimybę išgirsti net septyniasdešimt devynis kūrinius, iš kurių dvylika sudarys lietuvių kompozitorių opusai. Daugelis kompozicijų nuskambės pirma kartą Lietuvoje.

Mozarto legendos aidas

Geriau pamąsčius, keistokas, bet vis tiek jaudinančiai žavus yra tasai įžymybių asmeninių daiktų garbinimas. Atrodo, tai tėra kadaise naudotas materialus objektas, kurio vertė keleriopai padidėja dėl to, kad prie jo lietėsi (naudojo, dėvėjo) garbinamas žmogus. Vis dėlto, pralaužus pragmatizmo užtvarą, galima įsivaizduoti, kokią magišką aurą ta relikvija skleidžia legendinio asmens garbintojui: juk „daiktas“ iš tiesų galėjo būti spalvingų žmogaus istorijų liudininkas, o gal net vadinamojo asmenybės mito formavimosi dalyvis. Vienomis iš tokių muzikos pasaulio relikvijų drąsiai galėtume laikyti ir Wolfgango Amadeus Mozarto turėtus instrumentus, kuriuos saugo tarptautinis Mozarteumo fondas: tai klavikordas (Clavichord), fortepijonas (Hammerflügel), vaikystės smuikas, altas, Zalcburgo smuikas ir Vienos smuikas. Būtent pastarąjį instrumentą turėjome galimybę išvysti ir išgirsti Vilniuje spalio 16–19 d. rengtuose koncertuose: Nacionalinėje filharmonijoje (spalio 16 d.), Šv. Jonų bažnyčioje (spalio 17 d.) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (spalio 19 d.). Išskirtinę progą pajusti Mozarto legendos dvelksmą suteikė Mozarteumo fondo nariai muzikologai Anja Morgenstern ir Ulrichas Leisingeris, Mozarto muziejų ir archyvų vadovė Gabriela Ramsauer, šia proga atvykę į Lietuvą, juos globojęs viso projekto spiritus movens, Lietuvos ir Austrijos draugijos prezidentas profesorius Petras Kunca bei daugybė projekto partnerių ir rėmėjų Lietuvoje.

Kino naujienos trumpai

Broliai Ethanas ir Joelis Coenai praėjusią savaitę pasirašė kontraktą su Holivudo studija „Fox“. Būsimas jų filmas pasakos apie 2013 metais uždarytą liūdnai pagarsėjusį interneto portalą „Silk Road“, kuriame buvo prekiaujama nelegaliomis prekėmis, narkotikais, vaikų pornografija. Filmo veikėjas bus portalo savininkas Rossas Williamas Ulbrichtas. Jis nuteistas kalėti iki gyvos galvos už narkotikų prekybą bei pinigų plovimą ir dabar atlieka bausmę. „Fox“ tikisi, kad projektas bus baigtas per artimiausius trejus metus.

Demaskuoti didvyrius

XXI a. didvyriai yra tarsi vienaragiai, kentaurai ar sfinksai – mituose gyvos būtybės, kurias visi žino, bet kurių niekad nesutiksi gatvėje. Didvyrio vardą neretai pelno gyvybę išgelbėję žmonės ar nelaimių išvengti padėjusius sprendimus priėmę politikai, bet dažniausiai tai – vienadienė šlovė, po 24 valandų atsidurianti šiukšlyne drauge su ją paskelbusiais laikraščiais. Peršasi išvada, kad didvyris tėra mitinis personažas, nes tik pasakų, komiksų veikėjai, tautosakos ir mitologijos figūros didvyriais išlieka kur kas ilgiau, kartais net keliolika amžių. 

 

Gildo Aleksos Keistuolių teatre režisuotas „Heraklis“ turbūt ir turėjo paskatinti svarstyti apie tai, ką mes laikome herojumi ir ar patys jį renkamės. Gal herojaus samprata mums įbrukama iš šalies? Heraklio mitas, be abejo, itin palankus tokiems klausimams – tai istorija apie žymiausią visų laikų herojų, atlikusį dvylika žygdarbių, mirusį nuo savo, būkim atviri, patiklios ir žioplos žmonos rankos ir galiausiai priimtą į dievų Olimpą. Tiesa, jauniems žmonėms (ypač sovietmečio jau neatmenančioms kartoms) Heraklis turbūt geriau žinomas kaip Kevino Sorbo bei Rayano Goslingo vaidintas stipruolis, kovojęs už teisybę ir palaikęs gerus santykius su daugeliu dievų, mitinėmis būtybėmis bei gražiomis moterimis. G. Aleksa imasi analizuoti, kas iš viso to iš tiesų priskirtina Heraklio asmenybei, o kas tėra „viešųjų ryšių“ sukurtas įvaizdis.
 

Dvidešimt devintasis „Vilnius Jazz“

Prieš kitais metais bręstančią trisdešimtąją sukaktį, festivalis „Vilnius Jazz“ vis plečiasi. Šiemet jis prasidėjo jau antradienį (spalio 11 d.) muzikantų iš Rusijos Nikolajaus Rubanovo (saksofonai) ir Aleksejaus Ivanovo (mušamieji, perkusija) koncertu klube „Jazz Cellar 11“, kuriame kitomis dienomis po pagrindinių koncertų vyko festivalio „Jam session“. Trečiadienį Rusų dramos teatre buvo surengtas specialus Lietuvos muzikantų koncertas. Dainius Pulauskas šiuo metu – bene žinomiausias pasaulyje Lietuvos džiazo muzikantas. Prieš daugiau nei pusmetį žavėjomės jo kolektyvu Birštone, o štai festivalyje „Vilnius Jazz“ – nauja programa „Šokiai“ su „Amber Quartet“. Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į visiškai naują D. Pulausko muziką, ji kaip visada brandi, bet šįkart ypač nuotaikinga, linksma ir charakterinė. Kiekviena dalis – šokis – spindi, žaižaruoja jai būdingais skambesio ir ritmo elementais. Čia galėjai išgirsti Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos šalių šokių elementų, suskambėdavo lyg ir dervišų šokių muzikos garsai, bulgariški ritmai, svajingas lėtas valsas, tango, lyg rytas Argentinoje, ir dar daug kas, artinantis šią muziką prie world jazz žanro. Ypač graži buvo šios programos instrumentuotė. Styginių kvartetas skambėjo tai kaip kamerinis orkestras, tai kaip improvizuojantys solistai. Nenuostabu, visi kvarteto nariai turi nemenką džiazinio muzikavimo patirtį. Labai reikalingas čia man atrodė perkusininkas Artūras Pranckūnas, apjungiantis visumą. Gal tik šį kartą pasigedau daugiau paties Dainiaus Pulausko solo epizodų.

Suteikti balsą nutildytiems

1999 m. NATO bombarduojant Jugoslaviją Dunojuje nuskandintas sunkvežimis su 53 negyvų žmonių kūnais. Tai civiliai albanai, nužudyti Serbijos policijos ir armijos pareigūnų. Tyrimai neatlikti, informacija slepiama. 2001-aisiais ir 2002-aisiais Belgrado priemiesčiuose atrastos penkios masinės kapavietės, jose – 700 palaidotų žmonių. Į dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ konkursinę programą įtrauktas serbų režisieriaus Ognjeno Glavonićiaus filmas „Gylis 2“ („Depth Two“, 2016) bando atrasti giją tarp kraupių įvykių, pasitelkdamas nusikaltėlių, dalyvių ir aukų parodymus. Liudininkų balsus lydi neseniai nufilmuoti vietovių vaizdai. Tai, apie ką kalba filmas, – vis dar vieša paslaptis.

„Vaikystė“ – jauno režisieriaus Karolio Vilko debiutas, nepaisantis teatro taisyklių

„Baigęs aktorystės mokslus, supratau, kad nelabai turiu kur vaidinti. Teatre man kažko trūko, todėl nusprendžiau kurti kitokį spektaklį, – apie posūkį į režisūrą kalba debiutinio spektaklio „Vaikystė“ režisierius Karolis Vilkas, – Besimokydamas pas O. Koršunovą išmokau teatre kurti savo taisykles.“  Iš tiesų, spektaklis „Vaikystė“ nepanašus į tai, ką matome tradicinio teatro scenoje. Istorija čia pasakojama asociatyviais vaizdais paremtu pasakojimu, kuris šiandienos vaizdų kultūroje žmogui tapo daug artimesnis, nei įprastas linijinis siužetas. Spektaklis, apsistojęs po „Menų spaustuvės“ stogu, čia  pirmą kartą bus rodomas spalio 27-tą dieną.

Laikinas normalumas

Mačiusieji bent vieną Krzysztofo Warlikowskio spektaklį žino, kad šis lenkų režisierius nekuria gražaus teatro. Tuo įsitikinti buvo galima dar 2004 m. „Sirenose“ parodytuose Sarah Kane „Apvalytuose“, žiūrint „(A)pollonia“ vaizdo įrašą Naujosios dramos akcijoje (2012 m.), apie tai kalbėjo ir pats režisierius jo kūrybinį portretą šių metų festivalio klubo programoje pristačiusiame dokumentiniame filme „Nauja svajonė: Krzysztofas Warlikowskis“. Naująja lenkų teatro viltimi vadinamo režisieriaus spektakliai, nors ir naudoja populiariosios kultūros klišes, grožio standartus, yra toli nuo saugaus miesčioniškos publikos scenos meno supratimo. Tai veikiau iš gyvos žaizdos, asmeninės patirties gimstantis teatras, provokuojantis savo atvirumu, kalbantis tik apie skaudžius, ribinius, obsceniškus, uždraustus dalykus. Kartu tai teatras, bandantis įveikti susvetimėjusį aplinkos priešiškumą, ieškantis savojo tapatumo ir sąlyčio su gimtąja vieta. Warlikowskio manymu, visiškai save išreikšti galima tik tėvynėje – aplinkoje, priešiškoje tavo atžvilgiu, tad jo kūryba dažniausiai gimstanti iš konfrontacijos su savimi ir sociumu, nuolatinio konflikto su lokalia bendruomene. Turint omenyje prokatalikiškos Lenkijos politinį klimatą, dominuojančias konservatyvias visuomenės pažiūras, tai nė kiek nestebina. Kaip ne kartą minėjo pats režisierius, jam teatras – rezistencijos vieta, kur jis gali nusimesti socialinių normų suvaržymus ir būti savimi.

Naisių stilistai ir tiesa

Nors beprotybės Lietuvoje užtenka – ji visada iškyla į paviršių kartu su rinkimais ir būsimų ministrų sąrašais, šį savaitgalį siūlau pasinerti į kitokią. Garsių režisierių Federico Fellini, Louis Malle’io ir Roger Vadimo 1968 m. sukurtos „Nepaprastos istorijos“ (LRT kultūra, 22 d., 21 val., LRT, 23 d. 23 val.) – tai trijų Edgaro Allano Poe novelių ekranizacija. (Beje, originalus itališkas filmo pavadinimas „Trys žingsniai į beprotybę“.) Thomas Mannas yra rašęs, kad tik išgirdus Edgaro Allano Poe vardą prieš mus iškyla spindintis ir fantastiškas, įsimylėjusio grožį ir mirtį poeto rafinuoto jausmingumo pasaulis, apie kurį svajojo Goethe ir Hoffmannas. Kiekvienas iš trijų režisierių savaip įsivaizdavo šį pasaulį.

 

Kičo stilizuotojas Roger Vadimas, sukūręs pirmąją novelę „Grafienė Metcengerštein“, nepraleido progos pasigrožėti tuometine savo žmona Jane Fonda, kuri nuoga joja ant balto arklio degančioje pievoje. Louis Malle’is sukūrė tikrą šedevrą antrininko tema, teigiantį, kad blogis visada glūdi žmogaus viduje. Jo novelėje „Viljamas Vilsonas“ Alainas Delonas suvaidino vaikystėje bendraamžių persekiotą sadistą, kuris išlošia nuostabią moterį. Ją suvaidino pati garsiausia ir geidžiamiausia tų laikų žvaigždė Brigitte Bardot, beje, geriausius vaidmenis sukūrusi būtent Malle’io filmuose. Finalinė veikėjo dvikova su antrininku – vienas tiksliausių romantikų mėgtos antrininko temos sprendimas kine.

Teatras – gyvenimo dalis

„Sirenos‘16“ turėjo dvi pakilimo bangas ir trumpą atoslūgį. Tryliktojo Vilniaus tarptautinio teatro festivalio pradžia buvo svarbi lietuvių teatro kūrėjams ir užsienio svečiams. Antrosios „Sirenų“ dalies – tarptautinės programos – nekantriai laukė teatru besidomintys Lietuvos žiūrovai. Viltis buvo verta. Įsitikinau, kad teatras vis dar pajėgus tapti gyvenimo įvykiu, o ne tik teatro profesijos atstovo darbotvarkės įrašu. Kad diskusijos gali tęstis ilgiau nei cigaretės dūmas po spektaklio, o pokalbiai – persikelti už teatro ribų ir tapti kasdienybės dalimi, kurioje kiekvienas atskirai ir visi kartu mąstome apie save ir supantį pasaulį bei, kaip skelbia „Sirenų“ šūkis, – „kuriame žinias“.

PUSLAPIS
IŠ
1003