7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Teatras – gyvenimo dalis

Ieva Tumanovičiūtė
Nr. 33 (1185), 2016-10-21
Teatras
6-oji Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija „(re)FRESH“, nuotr. L. Vansevičienės
6-oji Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija „(re)FRESH“, nuotr. L. Vansevičienės

„Sirenos‘16“ turėjo dvi pakilimo bangas ir trumpą atoslūgį. Tryliktojo Vilniaus tarptautinio teatro festivalio pradžia buvo svarbi lietuvių teatro kūrėjams ir užsienio svečiams. Antrosios „Sirenų“ dalies – tarptautinės programos – nekantriai laukė teatru besidomintys Lietuvos žiūrovai. Viltis buvo verta. Įsitikinau, kad teatras vis dar pajėgus tapti gyvenimo įvykiu, o ne tik teatro profesijos atstovo darbotvarkės įrašu. Kad diskusijos gali tęstis ilgiau nei cigaretės dūmas po spektaklio, o pokalbiai – persikelti už teatro ribų ir tapti kasdienybės dalimi, kurioje kiekvienas atskirai ir visi kartu mąstome apie save ir supantį pasaulį bei, kaip skelbia „Sirenų“ šūkis, – „kuriame žinias“. Šiemet šešiolika dienų (rugsėjo 29 – spalio 14) trukusios „Sirenos“ su trumpa pertrauka tarp programos „Lietuviškų spektaklių vitrina“ ir tarptautinės programos, kaip ir kasmet, tapo švente, t.y. teatru besidominčių susitikimų laiku ir erdve, kurioje privalu pasisemti peno metams (na, energijos atsargų turėtų pakakti bent iki pavasario), ypač žiūrovui, kuris nėra išlepintas tarptautinių teatro festivalių patirties.

 

Pirmoji banga – namai svečių akimis

Pirmąją „Sirenų“ atkarpą žymėjo 6-oji Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija „(re)FRESH“ ir „Lietuviškų spektaklių vitrina“. Trijų dienų (rugsėjo 29 – spalio 1) konferencijoje teko klausytis kolegų pranešimų, dalyvauti diskusijose ir bendrauti su užsienio svečiais, dalinantis įspūdžiais apie lietuviškų spektaklių programą.

Konferencija „(re)FRESH“ atitiko šiųmečių „Sirenų“ dvasią – dalyviai kartu kūrė žinias, plėtė žinojimą apie teatrą ir kritiko profesiją, pristatė savo šalies teatro pavyzdžius bei susipažino su kitų kraštų jauno teatro specifika. Dvylika skirtingų pranešimų apjungė konferencijos tema „(re)FRESH“, sutelkianti dėmesį į jaunosios kartos teatro kūrėjų veiklą, kurią pristatė ir analizavo konferencijos dalyviai iš septynių skirtingų valstybių (Lietuvos, Baltarusijos, Italijos, Lenkijos, Rusijos, Turkijos, Vokietijos). Pranešimuose analizuota šiuolaikinė dramaturgija, teatras, šokis, politinio ir dokumentinio teatro kryptys, moterų režisierių kūryba; istorijos reprezentacijos, klasikinių dramos tekstų interpretacijos tendencijos; pristatyta teatro kuratoriaus profesija, o keli praktikai tyrinėjo kūrybinio proceso pokyčius.

Įvairūs pranešimai [1] patvirtino faktą, kad teatras – lokalus menas, neatsiejamas nuo sociopolitinio, istorinio ir kultūrinio vietos konteksto. Šalyse į rytus nuo Lietuvos vis dar pasitaiko neoficialios cenzūros apraiškų valstybės remiamų teatrų scenose. Todėl istorinių įvykių analizė teatro priemonėmis virsta dabarties situacijos kritikos galimybe. Žvelgiant į vakarų pusę, vienu pagrindinių klausimų tapo teatro ir politikos santykis; svarstytas  politinio teatro tikslas, menininko pozicijos ir atsakomybės temos. Pavyzdžiui, Lenkijoje teatrų situacija staigiai pasikeitė dešiniesiems tapus valdančiąja partija. Diskusijos dalyvė dalinosi patirtimi, kad neseniai (dar rengiant pranešimą) padėtis Lenkijoje buvo vienokia, o šiandien ji jau yra pasikeitusi dėl radikalios konservatorių kultūros politikos. Pirštų spragtelėjimo gestas pabrėžė, kaip greitai viskas gali apvirsti aukštyn kojomis. Būtent diskusijos tapo viena svarbiausių konferencijos dalių, kur atsiskleidė skirtingos ir panašios įvairių šalių teatro kultūros lauko problemos.

Konferenciją ir diskusijas moderavo Ottas Karulinas ir Andrew Haydonas – charizmatiški, daugiau patirties turintys jaunųjų kritikų kolegos. Pirmasis – vyriausiasis Estijos kultūros žurnalo „Sirp“ redaktorius, antrasis – nepriklausomas teatro kritikas iš Anglijos, kuris publikuoja straipsnius įvairiuose žinių portaluose, pavyzdžiui, „The Guardian“, taip pat rašo tinklaraštį [2], kuriame jau galima susipažinti ir su „Sirenų“ lietuviškų spektaklių programos apžvalga. Karulinui ir Haydonui pavyko konferenciją paversti diskusijų erdve, kurioje dalyviai noriai dalinosi mintimis, ginčijosi atsispirdami nuo konkrečių klausimų, kol priartėdavo prie pamatinių: kas yra teatras? Koks jo tikslas? Ir kokia kritiko funkcija ir reikšmė šiandien? Profesiniai egzistenciniai klausimai liko atviri naujoms atsakymų paieškoms.

Entuziazmas apimdavo stebint, kaip moderatoriams pavykdavo taikliais klausimais skatinti jaunųjų kolegų mąstymą ir sužadinti norą dalintis, sukuriant atvirą ir kartu „įelektrintą“ atmosferą, kurioje dingsta kuklumas, baimės, kalbos barjerai, nes nugali noras išsakyti ir ginti savo poziciją. Žinoma, diskusijos sklandžiai vyko ir dėl skirtingų dalyvių patirčių, kurios lėmė požiūrių prieštaras. Pokalbiuose susidūrė skirtingi kultūriniai kontekstai, įvairios teatro kritikos mokyklos. Įdomu buvo klausytis, į ką atkreipia dėmesį skirtingų šalių dalyviai, analizuodami spektaklius. Kurie labiau vertina estetines naujoves, o kai kam labiau rūpi kritiškas kūrėjų požiūris į supančią tikrovę. Vieni klausimai kai kuriems dalyviams atrodė savaime suprantami kaip probleminiai, pavyzdžiui, kodėl visi kūrėjai, kuriuos pristatėte, yra vyrai, – kitiems kėlė nuostabą. Tačiau užsimezgęs profesinis dialogas dalyviams tapo viena svarbiausių konferencijos patirčių.

Tris dienas praleisti su kolegomis bendraminčių rate, kur visų mintys sukasi aplink bendrą objektą – teatrą, nors ir skrieja skirtingose orbitose, buvo įdomu ir prasminga. Manau, kiekvienam dalyviui individualiai bei visiems kartu kiekviena konferencijos diena tapo kupina profesinių atradimų. Bendravimas su kolegomis, kuris tęsdavosi už oficialiai numatyto laiko ribų ir erdvių, tapo atgaivinančia „(re)FRESH“ patirtimi. Įspūdžiai, apmąstymų sukėlę klausimai, galimybė nors trumpam atsikratyti profesinio vienišumo pojūčio, atradimas, kad, nepaisant kultūrinių skirtumų, rašančius apie teatrą jungia tie patys profesiniai sunkumai, – skatina su atsinaujinusia energija bei naujai „sukurtomis žiniomis“ toliau tęsti veiklą ir laukti susitikimo ateinančiais metais.

Bendravimas su užsienio svečiais leido suvokti „Sirenų“ festivalio „Lietuviškų spektaklių vitrinos“ svarbą, nes būtent iš šios programos dalyviai susidaro įspūdį apie šiuolaikinio Lietuvos teatro panoramą. Nors „būnant namie“ įprasta lauki tarptautinės „Sirenų“ dalies, tačiau kitoks svečių žvilgsnis (dažnu atveju šiek tiek nusivylusios akys), galimybė kartu aptarti lietuvių kūrėjų spektaklius atvėrė alternatyvias savojo teatro matymo galimybes.

Festivalio pradžioje („Lietuviškų spektaklių vitrinos“ kontekste) taip pat įvyko „Eglės žalčių karalienės“ premjera – darbas, sukurtas režisieriaus Oskaro Koršunovo ir jo studentų (vasaros pradžioje baigusių vaidybos bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje). Šių metų birželį grupė parengė Elfriede Jelinek pjesės „Prašytojai“ skaitymą, kuris ir tapo įkvėpimu specifinėje erdvėje – uždarytoje Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje – sukurti spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ (bendradarbiaujant OKT / Vilniaus miesto teatrui ir Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui).

Buvusios ligoninės kieme žiūrovus pasitinka du raiti policininkai bei keturi dirbtinai erzinami, garsiai lojantys pareigūnų aviganiai. Bandoma kurti grėsmės atmosfera nebaugina, tik šaižus lojimas verčia žiūrovus kalbėti garsiau apie tai, kas šioje ligoninėje gimė ar gimdė (gaila, kad, apėjus tris ligoninės aukštus, „neatgimsti“). Netrukus prie durų išsirikiuoja būrelis pareigūnų su permatomais skydais ir guminėmis lazdomis, matyt, jau nuo šių akimirkų reikėtų pradėti įsijausti į pabėgėlio – saugomo, prižiūrimo, stabdomo – situaciją. Artėjant prie durų, dar spėji žvilgtelėti į jaunus pareigūnų veidus už permatomų šalmų ir supranti – aktoriai, kurie nei akies mirktelėjimu neišduos savo tapatybės. Nuo šiol tikrovės prologą (šunis, arklius, policininkus) galima pamiršti, įžengus pro duris visi pradės vaidinti, vieni – personažus, kiti meluos, kad tiki. Teks nuleisti akis prieš pažįstamą aktorių (baisu susijuokti ir sugriauti akimirkos rimtumą – „išmušti draugą iš vaidmens“), nes kaip pateisinti, kodėl mes braunamės vienoje erdvėje, jokios sienos mūsų nebeskiria (ne teatre juk esame), bet vienam iš mūsų tenka apsimesti kažkuo kitu. Jei bent protarpiais kas nors parodytų, jog žino, kad sąmoningai apsimetinėja, arba įrodytų, kad aukoja savo kūną performatyviam veiksmui! Neapsisprendimas dėl vieningo atlikėjų veikimo būdo erdvėje tapo viena iš „stringančios“ komunikacijos su žiūrovu priežasčių.

Nuo pradžių vedlys žiūrovų minią veda ligoninės koridoriais iš vienos patalpos į kitą. Nuolatinė grūstis tampa kliūtimi pamatyti, suvokti, įsijausti, patirti kiekvieno kambario instaliaciją. Gelbėjimo liemenės, guminės valtys, lagaminai, drabužių, batų krūvos, šalmai ir ginklai, transparantai, smėlis, anglys, eglišakiai – vis kitais elementais pripildytos patalpos keičia viena kitą. Nuo pradžių neapleidžia abejonė, kodėl negalėtum pati viena (su žemėlapiu rankose) laisvai apeiti ligoninės patalpų, savarankiškai nusprendus, kur ir kiek sustoti. Nebent grūsties vedamoje minioje patirtis (be laisvės judėti) turėtų padėti įsijausti į pabėgėlių situaciją.

Ligoninės erdvė, pripildyta svetimų jai daiktų, garsų, apšvietimo efektų, netenka stiprios vietai būdingos atmosferos, o joje eksponuojamoms instaliacijoms dažnai pritrūksta kokybės ir įtaigos sukurti naujai atmosferai. Tik retais atvejais specifiniai buvusios ligoninės erdvės elementai buvo išnaudoti, todėl paradoksalu, kad autentiška ir sukurta erdvės neutralizavo viena kitos galimą poveikį. Pabėgėlių krizės ir holokausto gretinimas – vienintelė paralelė, kurią pavyksta „sugriebti“ stumdantis ligoninės koridoriais. Atskiri smurto, seksualinės prievartos, religinės, politinės tematikos kambariai taip ir lieka atsietomis erdvėmis, kur „Eglės žalčių karalienės“ istorijos reikėtų ieškoti su žiburiu po palatas klajojant.

Nors režisieriaus žodžiai spektaklio programoje tikina, kad žaltys Žilvinas yra pirmasis atėjūnas, susilaukęs neapykantos ir smurto, tačiau pasaką spektaklio kambariuose atsekti sekasi sunkiai. Vienoje įtaigiausių akimirkų – nuotakos sukniomis apsirengusios merginos lėtai ritasi kūliais nuo ligoninės laiptų, dainuodamos liaudies dainą (matyt, jos ir yra „nutekančios“ Eglės). Be to, Žilvinas Eglę išsiveža į savo kraštą – po jūra, paversdamas ją pirmąja imigrante ir, atrodytų, ko jau ko, o prieglobsčio sausumoje Žilvinas neprašė. Potencijos sumanyme būta, bet tenka pripažinti, kad išėjus iš ligoninės lieki tokia pat abejinga arba neabejinga pabėgėlių daliai, kokia buvai prieš įžengdama.

 

Antroji banga – pirmieji pasimatymai

Po keleto dienų atokvėpio „Sirenų“ festivalis tęsėsi, prasideda tarptautinė programa. „Švarus miestas“ – pirmasis pristatytas užsienio spektaklis, kurį sukūrė režisieriai iš Graikijos Anestis Azas ir Prodromos Tsinikoris. Suteikti balsą visuomenės daliai, kuri iki šiol neturėjo teisės būti išgirsta, – toks dokumentinio spektaklio kūrėjų tikslas. Kiek ilgiau nei valandą trunkantis „Švarus miestas“ paveikia nuoširdžiai papasakotomis autentiškomis istorijomis. Penkios Atėnuose gyvenančios imigrantės (iš Albanijos, Bulgarijos, Filipinų, Moldovos ir Pietų Afrikos) scenoje pasakoja savo likimo istorijas. Mabel Matchidiso Mosana, Rositsa Pandalieva, Fredalyn Resurreccion, Drita Shehi ir Valentina Ursache dar ir šiandien Graikijoje dirba valytojomis. Kiekviena skirtingo amžiaus ir tautybės herojė, palikusi gimtinę, profesiją (pavyzdžiui, architektės, akademikės), atvyko „ieškoti geresnio gyvenimo“ į svetimą šalį. Unikalias herojų patirtis vienija socialinis pažeidžiamumas (neturi dokumentų – „be popierių, neturi apsaugos“) ir patiriama rasistinė neapykanta.

Scenos gilumoje – „lėlių namai“ – sumažinto mastelio trijų kambarių pjūvis su įkomponuotu ekranu (scenografė Eleni Stroulia). Šiuos svetimų namų kambarius ir tvarko herojės, kad jų savininkės, perleidusios buities darbų naštą svetimšalėms, galėtų siekti kitų tikslų. Režisieriai atskleidžia imigrančių indėlį į graikių emancipaciją, kartu kritikuodami tradicinį lyčių vaidmenų pasiskirstymą. Ekrane rodomos įvairaus laikotarpio buitinės technikos ir chemijos reklamos, įtvirtinančios „namų šeimininkės“ stereotipą, primetantį veiklos, elgesio ir gyvenimo būdo normas.  Scenos kairėje rikiuojasi „laukimo kėdžių“ suolas – ant tokio sėdima laukiant eilėje į socialines garantijas.

Skambant operos „Karmen“ arijai ekrane keičiasi titrai, pristatantys „grynosios rasės“ koncepciją. Rasinio valymo politikos idėjos vėl atgimsta, įvairių „švaros partijų“ balsai šiandien vis garsiau skamba ne tik Graikijoje. Nebūdamos profesionalios aktorės, herojės natūraliai jaučiasi scenoje. Moterys monologuose atskleidžia savo patirtį, išlaikydamos emocinę distanciją, todėl tai – ne užuojautos reikalavimas ar manipuliavimas žiūrovų emocijomis, bet herojų stiprybės manifestas. Šokių ir dainų intarpai – kolektyvinė jų laisvės ir drąsos išraiška. O į finalinį išsilaisvinimo šokį (tradicinį graikų vyrų šokį „zeibekiko“) moterys pakviečia ir žiūrovus.

 

Aukščiausia banga

Susirinkusius į „Sirenų“ spektaklį (teatrinį žaidimą, teatralizuotą vietos lankymą ir kt.) skyrė individualūs rūpesčiai ir jungė bendri išgyvenimai, pavyzdžiui, Lietuvos žiūrovus vienijo Seimo rinkimai, vietinius ir svečius – karas Sirijoje ir t.t. Į individualų gyvenimą teatras įsiterpia skirtingai, todėl egzistuoja įvairūs teatrai, o yra žmonių, kuriems teatro iš viso nėra. Viename iš „Sirenų“ klubo renginių, „Skalvijos“ kino centre, prieš kelias dienas iki atvykstant svečiui, buvo parodytas dokumentinis filmas „Naujas sapnas: Krzysztofas Warlikowskis“ (Lenkija, 2013, rež. Marcin Latałło). Trumpas pasimatymas kine su režisieriumi ir jo bendražygiais, spektaklių ir repeticijų ištraukos ekrane sustiprino gyvo susitikimo laukimą. Dokumentinis filmas žadėjo, kad Warlikowskio teatras drąsus, atvirai kalbantis apie tai, kas mus supa. Pažadas po kelių dienų buvo ištesėtas – pirmas susitikimas su Warlikowskio teatru peržengė teatrinės patirties ribas. Jeigu spektaklis iš tiesų paveikia, jis sukelia vidinių išgyvenimų bangą, tampa gyvenimo patirties dalimi. Tokį stipraus, sukrečiančio įvykio įspūdį paliko pirmasis susitikimas su režisieriaus spektakliu „Varšuvos kabaretas“.

 „Kažkas jaučia pasaulį panašiai. Gyvas teatras. Yra tiesos“, – smelkiasi pirmieji įspūdžiai spektaklio metu. Aišku, neprivalu taip jaustis, anot Warlikowskio, „Nowy teatr“ turi specifinę publiką, bet spektaklio kokybės pojūtis – neginčijamas. „Varšuvos kabaretas“ tarsi sudėtingas laikrodžio mechanizmas, kuris ilgiau nei keturias valandas eina tiksliai, kol suskamba finaliniu Johano Sebastiano Bacho akordu. Kabareto principas – įvairių numerių koliažas, – tai muzikos, šokio, reginio, dramos intarpų junginys. Tokiu būdu ir konstruojamos dvi spektaklio dalys, vykstančios skirtingu istoriniu laiku; kiekviena jų – kitoniški vakarėliai prieš artėjantį marą, abi kartu – šiandienos dekadansas. „Baimė sugraužia sielą“, „meilė – ne mums“ – tokios egzistencinį pojūtį šiuolaikiniame pasaulyje nurodančios spektaklio gairės.

Pirmoji spektaklio dalis – XX a. 4 deš. Berlynas, Veimaro respublikos saulėlydis, Adolfo Hitlerio ir nacių partijos artėjančių žingsnių maršas. Antrasis veiksmas – XXI a. pradžios Niujorkas ir terorizmo grėsmė klubinės muzikos ritmu. Šiuose istoriniuose fonuose gyvena, (ne)jaučia, siekia, kuria, mylisi, skiriasi spektaklio veikėjai – kabareto numerių atlikėjai. Spektaklyje persipina daugiau nei dešimties personažų istorijos, atkeliavusios iš filmų „Kabaretas“ (JAV, 1972, rež. Bobas Fosse) ir „Shortbus“ (JAV, 2006, rež. Johnas Cameronas Mitchellas). Warlikowskis, kartu su dramaturgu Piotru Gruszczyńskiu, „išardo“ ir perkuria kino scenarijus, papildydami juos ištraukomis iš įvairių literatūrinių tekstų (pavyzdžiui, Johno Maxwello Coetzee‘ės kūrinių).

Aktoriai nevaidina psichologinių personažų, jie išlaiko distanciją su kuriamais herojais. Stebėti scenoje meistriškus lenkų aktorius ypatingai įdomu: jie vaidina „plačiais mostais“, teatrališkai, su nepakartojamu „lengvumu“; kartu jų kuriami veikėjai nelieka tik „plokščiais“ eskizais, nes aktorių asmenybės nedingsta už personažų. Kiekvieną akimirką aktorius parodo asmeninį požiūrį į kuriamą herojų, dažniausia jis ironiškas, bet kartu ir atjaučiantis, akimirkomis aktoriai nusprendžia išgyventi vieną ar kitą emociją kartu su personažais, tada vėl eina greta jų – tarsi susikibę už rankų. Personažai vedasi aktorius (o šie – žiūrovus) tamsiais istorijos ir šiandienos koridoriais, pripildytais šlovės geismo, besikaupiančios neapykantos, neįgyvendintų iliuzijų skausmo, išsižadėjimo kartėlio, sudėtingų santykių ir visą persmelkiančio seksualumo. Aktorius, nė akimirkai neprarasdamas savo individualumo, kartu su personažu dalindamasis vienu kūnu, veikia, juda, kalba, šoka, dainuoja. Juk kabaretas neegzistuoja be muzikos. Aktorių atliekamos dainos, scenoje grojančių muzikantų ansamblis, muzikos įrašai susipina į tankų spektaklio garsų audinį, kuriame persipina įvairių laikotarpių populiarioji muzika ir klasikos ištraukos.

Scenos dešinėje už permatomų durų ryškėja vonios kambarys, kurio baltomis plytelėmis išklota siena nusitęsia per visą scenos ilgį, kairėje užsibaigdama tūkstančio lempučių riba. Stačiakampė, horizontali, minimalistinė Małgorzatos Szczęśniak sukurta scenos erdvė dvelkia vonios plytelių šalčiu ir pulsuoja ryškiais neoninių spalvų blyksniais. Lemiamais momentais scenos sienas uždengia blizganti, auksinė, groteskiškai išdidintos kalėdinės girliandos užuolaida – atributas iš košmariško sapno. Scenos erdvė keičiasi tarsi kaleidoskopo raštai. Šviesų pagalba scenovaizdis be perstojo iš naujo „nuspalvinamas“. Ryškiai oranžinės ir violetinės deriniai keičia vulgarų raudonį, dirbtinį aukso geltonį ar blyškiai žalsvos ir baltos junginį – visos spalvos „nenatūralios“ (nutolusios nuo gamtos kolorito), tačiau tikrovėje taip spalvinamos dirbtinės kapų gėlės, beskoniai apdarai ar miestai švenčių laikotarpiu. Tviskanti tikrovės beskonybė kelia šleikštulį ar nerimą, tačiau scenoje stilizuotas kičas įgauna naujos įtaigos, tampa alternatyvios estetinės patirties galimybe.

Veikdami šioje vaizdų ir garsų gausoje antrame veiksme aktoriai dar labiau priartėja prie žiūrovų, kabaretas virsta naktiniu klubu, o klausimai tampa dar intymesni, kaip ir kontaktas su publika. Spektaklio kūrėjai drąsiai žvelgia į veidrodį ir atsuka jį į žiūrovų salę.

Nors „Varšuvos kabareto“ „blizgesys“ nustelbė visus įspūdžius „prieš ir po“, tarptautinė spektaklių programa tęsėsi, o pasibaigė šiųmetės „Sirenos“ Christopho Marthalerio muzikine komedija „Karališko dydžio“. „Sirenų“ klubo renginių programoje parodyto dokumentinio filmo „Šeimos susitikimas – Marthalerio teatras „Grand Hotel“ viešbutyje“ (Šveicarija, 2009, rež. Sarah Derendinger) pavadinimas iškalbingas. Dokumentikoje galima pamatyti, kaip Marthaleris kuria teatrą, pasižymintį atpažįstamu braižu. Režisierius kartu su aktoriais žiemą apsigyvena jaukiame Alpių kalnų viešbutyje ir dainuoja dainas. Nors dokumentinis filmas yra ne apie spektaklio „Karališko dydžio“ repeticijas, režisierius lieka ištikimas savo kūrybiniams principams.

„Karališko dydžio“ scena – stilizuotas viešbučio interjeras: melsvai žalsvas sieninių spintų komplektas su karališko dydžio lova, kurioje nuo pradžių guli žmogus – „miego teatras“ – mintyse nuskamba šmaikšti Marthalerio frazė iš minėto filmo. Netrukus aktorius pabunda, dainuodamas lėtai apsirengia ir žengia prie pianino scenos kairėje. Į kambarį dainuodami ateina viešbučio tvarkytojai – moteris ir vyras – pakloja lovą, atsigula ir dainuoja toliau. Pro kambarį lėtai pražingsniuoja vyresnio amžiaus moteris. Tai beveik visi spektaklyje matomų veiksmų variantai. Aktorių-dainininkų solo, dueto ar choro atliekamos liaudies, populiariosios ar Roberto Schumanno dainos keičia viena kitą, aktorių pora maino kostiumus. Somnambuliškai klajodami personažai dainuoja lyrines meilės dainas, jų keista vienatvė susipina su vintažiniu interjeru ir kostiumais. Nors dainuojama kartu, lovoje gulima atskirai – kiekvienas veikėjas lieka įkalintas savo fantazijų futliare be galimybės susisiekti. Padėtį gelbsti spektaklį persmelkianti ironija – atlaidi, karališko dydžio šypsena jaukiai miesčioniškai vienatvei. Pastarąja kiekvienas rizikuoja užsikrėsti žvarbų rudenį, ypač „Sirenoms“ pasibaigus ir svečiams išvažiavus namo.

 

[1] Pranešimų autoriai: Rugilė Pukštytė, Kristina Steiblytė (Lietuva), Anastasia Vasilevitch (Baltarusija), Ksenia Yarosh ir Olga Markarian (Rusija), Simten Demirkol (Turkija), Francesco Brusa (Italija), Teresa Fazan, Karolina Matuszewska, Maryna Strapko, Ewa Uniejewska (Lenkija), Niklas Fullner, Isabel Gatzke (Vokietija). Žr.: International Conference for Young Theatre Critics2016: (re)FRESH. Prieiga per internetą: https://theatreconference.wordpress.com/participants/.

[2] Haydon, Andrew. Postcards from Vilnius: the pieces – I. Prieiga per internetą: http://postcardsgods.blogspot.lt/2016/10/postcards-from-vilnius-pieces-i.html.

6-oji Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija „(re)FRESH“, nuotr. L. Vansevičienės
6-oji Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija „(re)FRESH“, nuotr. L. Vansevičienės
6-oji Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija „(re)FRESH“, nuotr. L. Vansevičienės
6-oji Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija „(re)FRESH“, nuotr. L. Vansevičienės
„Eglė žalčių karalienė", rež. Oskaras Koršunovas, 2016, nuotr. D. Matvejev
„Eglė žalčių karalienė", rež. Oskaras Koršunovas, 2016, nuotr. D. Matvejev
„Karališko dydžio", rež. Christoph Marthaler, 2013, nuotr. S. Hallstrom
„Karališko dydžio", rež. Christoph Marthaler, 2013, nuotr. S. Hallstrom
„Švarus miestas", rež. Anestis Azas ir Prodromos Tsinikoris, 2016, nuotr. C. Georgiadou
„Švarus miestas", rež. Anestis Azas ir Prodromos Tsinikoris, 2016, nuotr. C. Georgiadou
„Varšuvos kabaretas", rež. Krzysztof Warlikowski, 2013, nuotr. M. Hueckel
„Varšuvos kabaretas", rež. Krzysztof Warlikowski, 2013, nuotr. M. Hueckel