Naisių stilistai ir tiesa

Nors beprotybės Lietuvoje užtenka – ji visada iškyla į paviršių kartu su rinkimais ir būsimų ministrų sąrašais, šį savaitgalį siūlau pasinerti į kitokią. Garsių režisierių Federico Fellini, Louis Malle’io ir Roger Vadimo 1968 m. sukurtos „Nepaprastos istorijos“ (LRT kultūra, 22 d., 21 val., LRT, 23 d. 23 val.) – tai trijų Edgaro Allano Poe novelių ekranizacija. (Beje, originalus itališkas filmo pavadinimas „Trys žingsniai į beprotybę“.) Thomas Mannas yra rašęs, kad tik išgirdus Edgaro Allano Poe vardą prieš mus iškyla spindintis ir fantastiškas, įsimylėjusio grožį ir mirtį poeto rafinuoto jausmingumo pasaulis, apie kurį svajojo Goethe ir Hoffmannas. Kiekvienas iš trijų režisierių savaip įsivaizdavo šį pasaulį.

Kičo stilizuotojas Roger Vadimas, sukūręs pirmąją novelę „Grafienė Metcengerštein“, nepraleido progos pasigrožėti tuometine savo žmona Jane Fonda, kuri nuoga joja ant arklio degančioje pievoje. Louis Malle’is sukūrė tikrą šedevrą antrininko tema, teigiantį, kad blogis visada glūdi žmogaus viduje. Jo novelėje „Viljamas Vilsonas“ Alainas Delonas suvaidino vaikystėje bendraamžių persekiotą sadistą, kuris išlošia nuostabią moterį. Ją suvaidino pati garsiausia ir geidžiamiausia tų laikų žvaigždė Brigitte Bardot, beje, geriausius vaidmenis sukūrusi būtent Malle’io filmuose. Finalinė veikėjo dvikova su antrininku – vienas tiksliausių romantikų mėgtos antrininko temos sprendimas kine.

Ko gero, pati netikėčiausia bus Federico Fellini novelė „Niekad neįkeisk savo galvos velniui“ – tokios vizijų, pabaisų ir antiklierikalinės ironijos koncentracijos nepamatysite jokiame kitame didžiojo režisieriaus filme. Tai ir filmas apie gundymą – šią temą Fellini mėgo. Jo veikėjas anglų aktorius Tobis, kurį suvaidino Terence’as Stampas, atvyksta į Romą vaidinti „katalikiškame vesterne“. Jis – narkomanas, alkoholikas ir biseksualas, kurį nuolat persekioja šviesiaplaukės mergaitės su baltu kamuoliu vizija. Ko gero, nereikia priminti, kad angelėlis finale taps velniu.

Denniso Lee filmas „Jonvabaliai sode“ (TV1, 21 d. 23.35) – apie šeimą. Tik kiekvienas jos narys išgyvena savo tragediją. Liza (Julia Roberts) žuvo autokatastrofoje, kurios kaltininkas – jos vyras Čarlis (Willem Defoe). Poros sūnus Maiklas (Ryan Reynolds) nusprendžia parašyti knygą apie savo vaikystę, bet tam priešinasi visi. Japonų kilmės režisierius yra sakęs, kad filmas – autobiografinis, jis vadinasi kaip ir vieno didžiųjų JAV poetų Roberto Frosto eilėraštis. Manau, kad jis ir yra geriausias „Jonvabalių sode“ raktas.
 

„Niekad neįkeisk savo galvos velniui“ Fellini tiksliai įvardijo naujųjų laikų bruožą: velnias dažnai prisidengia infantilumu. Niekad nedemonizuoju politikų – kiekvienas jų yra kilęs iš savųjų Naisių, bet išbandymo infantilizmu jie paprastai neišlaiko. Apie politiko Spanjolos šeimą pasakoja ir Massimiliano Bruno filmas „Tegyvuoja Italija“ (LRT, 26 d. 22.50). Šeimos galva Mikelė (sovietų žiūrovų numylėtinis Michele Placido vaidino komisarą garsiajame seriale „Aštuonkojis“) turi tris vaikus – aktorę, gydytoją ir didelės kompanijos personalo vadybininką. Režisierius neslepia, kad kuria groteskišką Berlusconi Italijos portretą, todėl politikas – korumpuotas, aktorė – niekam tikusi, vadybininkas – kvailas kaip bato aulas, o gydytojas komunistas seniai nepalaiko ryšių su šeima. Atrodytų, viskas aišku, bet po susitikimo su prostitute, pasibaigusio insultu, politikas ima kalbėti tik tiesą.

Denniso Dugano komedijos „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk“ (LRT, 22 d. 23 val.) veikėjas Zohanas (Adam Sandler) – buvęs „Mossad“ agentas. Vyrui nusibodo kariauti su teroristais ir jis nusprendė įgyvendinti savo svajonę – tapti stilistu Niujorke. Žiūrėdamas į nepriekaištingą Vilniaus mero šukuoseną ir prie jos prilipdytą šypseną, vis pagalvoju, kad šis pasirinko ne tą profesiją. Juk neatsitiktinai lietuviai jį išrinko pačiu stilingiausiu politiku.

Jūsų –

Jonas Ūbis