7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

„Sirenų 2016“ dienoraščiai I

Kadaise, emocijomis perkrautoje teatrinėje kompanijoje, keistoje ir efemeriškoje, dainavom baladę apie jūreivišką ilgesį. Kompanija seniai išsiblaškė, bet eilutės „o kai ant denio sirenos kaukia, širdy atbunda ilgesys“ pasirodė neįtikėtinai gyvybingos. Kaskart, ištarus „sirenos“, iš paskos atplūsta – ne, ne ilgesys, bet ilgesio prisiminimas. Baladė buvo dar praėjusiam tūkstantmety, tarptautinio teatro festivalio LIFE’o klestėjimo laikais, bet jos ilgesio užuominą įkūnijo ir kasmet atgaivina jau naujajam tūkstantmety (2004) prasidėjusios Vilniaus „Sirenos“, šiemet jau tryliktosios. Jų neužgniaužė krizės (makroekonominės nei mikromoralinės) ar kritika (su kritikais) – kiekvienas ruduo į miestą atneša tą specifinį (kartais sprogstamą) poros savaičių rudeniškos tamsos ir žvarbos (arba paskutinės šilumos aksomo) ir lūkesčio mišinį. Ne tiek svarbu, kad tuos ryškiausius, labiausiai trokštamus užsienio spektaklius (tokių keleto pastarųjų metų „Sirenose“ paprastai būna vienas du, apsuptų spiečiaus kuklesnių) turbūt galėtume, leidęsi teatro piligrimystėn, pamatyti kokio priartėjusios Europos teatro scenoje ir patys – emociškai sutankintos „Sirenų“ dienos kai kam yra tapusios būtinąja metų ciklo dalim, kai gali išvysti ne tik „ko nematęs“, bet ir tuos, kurių senokai nematei ir (net nežinojai, kad) pasiilgai. Kur neįpareigojanti vis tų pačių pasisveikinimo frazių ir bravūriškų replikų, kuriomis apsikeičiame teatrų holuose ar tarp žiūrovų eilių, kiekybė nejučiom virsta kuklia, bet tikra savos teatro bendruomenės pojūčio kokybe.

Konceptualaus stiklo paieškos

Spalio mėnesio pradžia Vilniuje pažymėta svarbiu įvykiu stiklo meno kūrėjams: dviejose miesto parodinėse erdvėse – Dailininkų sąjungos ir Šv. Jono gatvės galerijose – eksponuojami trečiosios (ankstesnės vyko 2012 ir 2014 m.) tarptautinės stiklo bienalės „2 D→“ dalyvių kūriniai. Šioje stiklo menininkės Dalios Truskaitės kuruojamoje parodoje (latvių ekspoziciją kuravo Barbala Gulbe, estų – Kati Kerstna) savo kūrinius eksponuoja 27 menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Švedijos, Suomijos ir Vokietijos. Lapkritį ši ekspozicija, papildyta estų stiklių kūriniais, bus rodoma Pernu Naujojo meno muziejuje, gruodį – Raplos apskrities šiuolaikinio meno centre Estijoje, o atskira estų stiklo menininkų kolekcija šiuo metu eksponuojama Vinco Grybo memorialiniame muziejuje Jurbarke. Bienalės pavadinimas nurodo, kad kūrinių išeities taškas yra dvimatė plokštuma, tačiau siekiama iš jos išeiti, ją transformuoti erdvėje, taip pat ieškoma stiklo, kaip kūrinio medžiagos, galimybių šiuolaikinio meno kontekste. Dar vienas tikslas, itin aktualus vilniečiams stikliams, – tai siekis apžvelgti kadaise lyderiavusios Vilniaus vitražo ir architektūrinio stiklo mokyklos pozicijas, numatyti naujas jos tendencijas ir galimybes.

Romantiškoji rudens pora

Nostalgija dvelkiančio spalio 15-osios vakarą ruduo apdovanojo gausiais saulės spinduliais, salsvu nukritusių lapų aromatu... Tačiau romantikų širdis tą vakarą šildė ne tik liepsnojanti gamta, bet ir Nacionalinėje filharmonijoje suskambėję „Didžiųjų romantikų“ kūriniai.  Tyčia ar ne, vakaro programą jungė poros skaičius: du kompozitoriai, du pianistai, du fortepijonai, dirigentas Robertas Šervenikas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas). Iš tiesų, apgalvota ir skoningai parinkta koncerto programa – Johanneso Brahmso „Tragiškoji uvertiūra“, op. 81, Ketvirtoji simfonija e-moll, op. 98, bei Maxo Brucho Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui, op. 88a, – nuteikė ypatingai.

 

Pirmieji „Tragiškosios uvertiūros“ akordai priminė garsią frazę „Sustok, akimirka žavinga!“ Johanno Wolfgango Goethe’s „Fausto“ pastatymui kurta kompozicija suskambėjo sukeldama tikrą jaudulį. Paveikus ir kupinas vidinio tragizmo veikalas tarsi įkūnijo Goethe’s personažo istoriją. Matyt, kūrinio pasisekimą lėmė Brahmsui artimi egzistenciniai klausimai. Žmogaus prigimties ir jo galių problema, išreikšta Fausto tragedijoje, savaip atsispindėjo ir kompozitoriaus kūrybiniame kelyje, kurį tarsi šešėlis visą gyvenimą persekiojo Ludwigo van Beethoveno figūra. Kaip ir pagrindiniam Goethe’s kūrinio veikėjui, Brahmsui taip pat ramybės nedavė neišsprendžiamos prieštaros tarp didelių siekių, noro aprėpti būties begalybę ir menkų žmogaus galimybių, ypač girdint „už nugaros žingsniuojantį tokį milžiną kaip Beethovenas“.

Saukos belaikė sinekdocha

Kiekvienas esame linkęs apibendrinti viską – susitikimą, dieną, sezoną, kalendorinius metus. Vieni tai linkę daryti naujųjų metų išvakarėse, kiti gimtadienio pastūmėti, o treti – pastebėję kažką, kas inspiruoja apibendrinti... Nesiruošiu pateikti šių metų galerijų ir muziejų veiklos apibendrinimo, bet nuoširdžiai manau, kad šiuos metus kone galima pavadinti Saukų metais. Sausį grandioziniu parodos atidarymu sudrebinus ir gerus du mėnesius sukausčius visų dėmesį, 2016 metus atidarė Šarūnas Sauka, o štai spalį, drauge su meno kalvės – Vilniaus dailės akademijos – mokslo metų atidarymu, su autorine paroda „Pasijuntu stebimas kito”, atėjo Mykolas Sauka.

Neišbaigta

Vilniuje einant Maironio gatve, porą savaičių pro „Titaniko“ langus mane stebi cementiniai žmonės, tarsi skenduoliai iš šimtmečio dumbliais apžėlusio garlaivio. Ne iškart ir pastebiu – toks įprastas tas maršrutas, ir meno kūrinių buvimas ten kasdieniškas. O juk visada reikia skubėti kažkur kitur. Bet cementiniai žmonės žvelgė primygtinai, jų negalėjau nepastebėti, tai ir užėjau.

 

„Pasijuntu stebimas kito“ – didesniu šriftu baigia parodos anotaciją Mykolas Sauka, kurio skulptūros mane čia ir atviliojo. Kaip Prospero Mérimée „Ilo Venera“ (1837), jos atgyja ir smurtauja – kol kas žvilgsniu, paskui – kas žino? Gal rasime salių prižiūrėtoją, neištvėrusį jų aistringo apsikabinimo? Mirtis cementiniame senatvės glėbyje – nieko erotiško. Ne ką švelniau su šiais žmonėmis elgėsi ir „gimdytojas“, kuris pasimėgaudamas aprašinėja savo veiksmus. Jis rinkosi ne taurias medžiagas, o šiukšles. Metalo atliekos virto karkasais, ant jų lipdėsi molis, tepėsi silikonas, gipsas, drėbėsi betonas kartu su „maloniu rūsio kvapu“. Tas kvapas dabar pasklidęs po „Titaniko“ salę, kurios dirbtuvinės autentikos nebegadina „tualetinės“ grindys – jas vasarą nulupo kita menininkė, Eglė Grėbliauskaitė. Išeina, kad Saukos kūriniai stovi ant jos kūrinio. Ant jo stovės ir visų kitų parodų objektai. Fundamentalus darbas.

Lėtosios peržiūros. Dialogas #3. Istorija

Dėmesys istorijai, praeičiai, atminčiai – išskirtinis Naujosios bangos palytėto Vidurio Rytų Europos kino bruožas. Kaip teigia tyrinėtojai, socialistinio laikotarpio kinematografinės praeities reprezentacijos čia atliko kelias funkcijas: konsolidavo tautinę savimonę dėl nacionalinės bendrystės jausmo ir suteikė galimybę gilintis į universalius moralinius klausimus. Dar vienas šio regiono kino bruožas – įprastų šeimyninių saitų tarp vaikų ir tėvų trūkis. Karo, pokario metais tėvų netekę našlaičiai – vis dažnesni vėlyvojo socializmo filmų herojai.

 

Praeitis, trauminės patirtys nesvetimos ir Martai Meszaros. Į jas režisierė gilinasi filme „Dienoraštis mano vaikams“ (1982, į ekranus išleistas 1984 metais), tapusiame pirmąja keturių režisierės kino dienoraščių dalimi. Tačiau, priešingai nei kiti į universalumą, kitaip tariant, pasakoti Didžiąją istoriją pretendavę Vidurio Rytų Europos istoriniai filmai, pastarasis į stalinizmo metus gręžėsi pasakodamas subjektyvią, savą, asmeninę istoriją. Kita vertus, istorinės temos suasmeninimas – ne tik autorinė režisierės strategija, bet ir laisvės suvaržymų, ribojusių galimybę kalbėti tam tikromis temomis, pasekmė. Istorijos suasmeninimas, nukėlimas į šeimos lygį leido ją „nupolitinti“ arba kalbėti užuominomis, be deklaracijų.

LNDT startuoja „Pokalbiai NE apie teatrą“ su Karoliu Kaupiniu

Pernai pakvietęs žiūrovus į diskusijas po spektaklių „Auditorija tiria“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras naujame sezone pristato platesnio pobūdžio diskusijų ciklą „Pokalbiai NE apie teatrą“. Diskusijas aktualiomis, visiems rūpimomis temomis ves žurnalistas ir režisierius Karolis Kaupinis. Pirmasis susitikimas tema „Belaukiant pabėgėlių“ vyks spalio 24 d., pirmadienį.


„Pokalbiai NE apie teatrą“ – nesekant išorinėmis taisyklėmis

Diskusijų ciklas „Pokalbiai NE apie teatrą“ turėtų sudominti ne tik teatre aktyviai besilankančią visuomenės dalį, bet ir tą, kuriai rūpi aktualūs kasdienybės, politikos, pilietinio gyvenimo aspektai, tačiau kurių vidinio poreikio diskutuoti, išgirsti kitą ir būti išgirstam nepatenkina kiti viešojoje erdvėje egzistuojantys formatai: televizinės laidos, komentarai spaudoje, radijuje, ekspertų pranešimai, vertinimai.

 

Parodų trikampis ir klaidų būtinybė

Tik atidarius „Titaniką“ 2010 m., kalbėjausi su tuomet jam vadovavusiu dailėtyrininku Viktoru Liutkumi. Veikė pirma paroda, būsimos įtampos buvo tik įtariamos, o parodos tik planuojamos. Per šešerius metus „Titanikas“ įgijo savo veidą kaip gana įvairių parodų rengėjas, bet tikrai vertas atidaus dėmesio. Čia buvo puikių klasikų ir jauno meno ekspozicijų, ideologiškai angažuotų stiprių ir mažiau pavykusių grupinių, užsienio svečių ir edukacinio tipo parodų. Per tą laiką erdvės apaugo gandais, kas gali pretenduoti į šią vietą, o kam geriau ir nebandyti. Kad nereikėtų burti „iš tirščių“, geriausia apklausti dabartinį „Titaniko“ direktorių – dailėtyrininką Vidą Poškų. Juolab kad iki spalio 30 d. galima teikti paraiškas. Šia proga ir kalbamės.

Afrikietiški eskizai be Juliaus Juzeliūno

Netipiškas erdves muzikai atlikti renkasi kvartetas „Chordos“, kurio styginių instrumentų sąskambiai jau yra sklaidęsi Vilniaus geležinkelio stoties foje, Alytaus senojoje geležinkelio stotyje, automobilių stovėjimo aikštelėje Tilto gatvėje ir t.t. Šiais metais devynioliktuosius savo veiklos metus minintis kolektyvas rengia keturių koncertų ciklą. Pirmieji trys numatyti Energetikos ir technikos muziejuje, o paskutinysis bus atliktas „Lindyhop.lt“ klube.

Kultūros namai be jokios didaktikos

Rašyti apie Alvydo Donėlos fotografijų projektą „Kultūros namai“, pristatomą Vilniaus fotografijos galerijoje, – tai dar viena proga pamąstyti apie sovietmetį, kuriuo negaliu nustoti žavėtis ir baisėtis, nors gimiau su Nepriklausomybės aušra. Naivus mano domėjimasis auga kaip kokia kerpė ant medžio, tačiau visai sėkmingai koegzistuojame. Tikiu, kad daugelis nori užčiaupti mane ir sakyti: „nekalbėk apie tai, ko neišmanai, juk negyvenai tais laikais“. Bet galiu tvirtai teigti, kad tokiose pastabose yra šiek tiek susireikšminimo ir nesusitaikymo su realybe – nuvažiavus į Lietuvos kaimus (ir nebūtinai) darosi akivaizdu, kad tas sovietmetis dar tęsiasi daugumos lietuvių mąstyme, šakojasi jų gyvenimo būdu kaip koks atsparumą injekcijoms įgavęs virusas.

 

Dabar man rašant, aplink siautėja rinkimų įkarštis. Balsuotojų mintys sukasi apie tai, kokia turėtų valstybė ir žmonėms atstovaujanti valdžia, kurios vertybės ir strategijos atspindėtų idealą, nes – taip, visi mes tebesvajojame apie utopinį valstybės valdymą, tarsi gerai alyva suteptą mechanizmą, užsuktą ir besisukantį be trikdžių. Viena maža dalelė stringa ir mechanizmas nebėra pilnavertis.

PUSLAPIS
IŠ
1003