7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Šešėlių karalystėje dvigubu žvilgsniu

Aš nežinau, kaip yra geriau, – pažinti E. Balsiukaitę-Brazdžiūnienę asmeniškai ar neturėti su ja apskritai nieko bendra. Turbūt atsakymas (ir receptas) yra budistinis: ne „arba–arba“, bet „ir taip, ir taip“. „Ir–ir.“ Iš pradžių paaiškinsiu, ką reiškia žiūrėti į Elenos darbus (tapybą, instaliaciją etc.), turint su ja bent kokį (kad ir mažiausią) subjektyvų santykį. Tuomet jautiesi be galo įsipareigojęs klausytis šios įdomios ir turtingos menininkės istorijų apie jos aplinką (žmones bei laiką), tiesiog situacijas ir susitikimus. Normaliam dailėtyrininkui ir dailės kritikui tuomet reikia įsikūnyti į diktofoną ar kokį panašų Edisono aparatą ir žodis žodin fiksuoti tai, kas išsakoma. Ar tapti tokiam... Pašaliniam ir nesuinteresuotam (tokiam, kuris tiesiog mėgaujasi menu, – bet ar daug tokių mohikanų yra išlikę mūsų dienomis?) tereikia atsipalaiduoti ir tiesiog klausytis. Ir darosi įdomu, nes pasakojimas yra turtingas ir turiningas. Bet galiausiai pradeda knisti (atsiprašau už kurmišką išraišką), nes tampa pareiga ir įsipareigojimu. Tad verčiau persijungti (paspaudus kokį nors didelį ebonitinį mygtuką – tokį, kokie būdavo įtaisomi 8-ojo dešimtmečio juostinėse ar jas netrukus pakeitusiose kasetinėse „magėse“) į egzistencinį nesuintresuotumą ir kaifuoti nuo erdvėlaikio determinizmo. Tai tiesiog faina!

Prie lysvių, profesionalai!

Kai Barackas Obama apsigyveno Baltuosiuose rūmuose, jo žmona pradėjo propaguoti sveiką gyvenimo būdą, užsiėmė žemdirbyste ir pradėjo auginti maistingas daržoves rūmų kieme. Sakau, gal ir valstiečiai pradės kasti lysves aplink Seimą, auginti salotas, morkas ir pomidorus, kad parodytų miestiečiams, kas yra tikrosios vertybės. Jų vedlys taip dažnai kartoja žodžius „vertybės“ ir „profesionalai“, kad jau laikas pradėti jas demonstruoti. Neatsisakyčiau profesionaliai išaugintų vertingų burokų. Tačiau, matyt, teks pasitenkinti abejotinais ministrais ir ministrėmis, lyg piktžolės išdygusiais vyriausybės lysvėse.

„Sirenų 2016“ dienoraščiai II

„Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“, trečiasis „Europolio“ programos spektaklis, buvo parodytas Nacionalinio dramos teatro studijoje, kurios kamerinės erdvės centre įrengta į bokso ringą panaši aikštelė, o žiūrovai susodinti keliomis eilėmis ringo perimetru. Spektaklio idėjos autorė ir režisierė portugalė Cláudia Dias, choreografė ir aktorė, boksininkės apranga stovėjo viename ringo kampe, o kitame starto laukė Tailando bokso meistras, garsus Portugalijoje treneris Jaime Neves. Beveik valandą trukusi dvylikos raundų kova vyko dviem frontais: įprastai, priešininkams susikoncentravus į fizinio smūgio tikslumą bei jėgą, ir klausimais, kuriuos tuo metu skaitė teisėjo vietoje sėdintis skaitovas (žiūrovai sekė lietuviškus titrus). Klausimų buvo daug, jie skambėjo beveik be paliovos visą kovos laiką, neagresyvūs nei turiniu, nei perskaitymo intonacijomis, tačiau daugiau ar mažiau intensyviai provokuojantys. Daugelis prasidėjo formulėmis „ar žinai, kad...“, „ar nemanai, kad...“, suteikdami šiam politiškai publicistiniam (ir tarpais poetiniam) srautui savotišką pedagoginę priegaidę. Tekstą kartu su režisiere kūrė Portugalijoje gyvenantis ispanas rašytojas Pablo Fidalgo Lareo. Klausimai, formuluojami naudojant sportinės kovos metaforas (ir dažnai minint legendinį boksininką bei aktyvistą Muhammadą Ali, beje, mirusį praėjus keliems mėnesiams po spektaklio premjeros 2016-ųjų vasarį) buvo nukreipti į kovos partnerio politines pažiūras ir į gilumines psichologines priežastis, tas pažiūras lemiančias, taip pat į asmeniškesnes sritis – vidinę klausinėjamojo sanklodą, konformizmo ir maišto laipsnį, požiūrį į meilę bei kovos ir švelnumo dinamiką joje.

Skelbiama šokio tyrinėjimo platfomos „bitės“ programa

Lapkričio 17 – 19 d. Vilniuje bursis talentingi ir išradingi šiuolaikinio šokio šokėjai beigi kūrėjai. Septynis metus iš eilės šokio gerbėjus rudeniniams susitikimams būręs „Bičių sąskrydis“ šiemet sugrįžta atsinaujinęs. Kasmet vis tobulėjęs, keitęsis, šokio festivalis ir toliau plečiasi, tad nė nebetelpa į savo rėmus ir matuojasi naują – šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“ – pavadinimą. Šio renginio žiūrovai taip pat kviečiami atsiverti ir pasiruošti naujiems šokio pasaulio potyriams, eksperimentams bei netikėtoms idėjoms. Jų laukia daug dar niekur nerodytų premjerų, projektų bei būsimų kūrinių eskizų, kurių dalis gimė specialiai šiai platformai.

Šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“ unikali tuo, kad yra skirta tiek profesionalams, tiek jauniems, pradedantiems kūrėjams, dirbantiems šiuolaikinio šokio srityje. „Bitės“ plačiai publikai pristato eksperimentinio šokio projektus, eskizus, atskleidžia dalį kūrybinio proceso subtilybių bei stebina įvairaus šokio bei kitų meno sričių sintezėmis, kurios dažnai būna netikėčiausių atradimų šaltinis. Reikia pridėti ir tai, kad čia toli gražu neapsiribojama vien tuo, ką žiūrovai pamato scenoje: šokėjai turi galimybę tobulintis platformos organizuojamuose seminaruose ir kūrybinėse dirbtuvėse, be to, skatinamas Lietuvos bei užsienio šalių kūrėjų bendradarbiavimas, kurio vaisiai ir pristatomi žiūrovui.

Dėmesio centre – solistai

Tradiciškai simfoninės muzikos koncertu prasidėjusi „Gaida“ spalio 21 d. atidarymo koncertui pakvietė į Nacionalinės filharmonijos salę. Dar prieš koncertą tyrinėjant programą, sudarytą iš keturių skirtingų kompozicijų, buvo matyti, kad nepaisant dviejų lietuviškų premjerų (Vykinto Baltako bei Vytauto Germanavičiaus), susitikimo su į festivalį atvykusia australų kompozitore Liza Lim, tarp gausybės kitų jubiliejų, taip pat ir György Kurtágo 90-mečio, vis dėlto labai ryškus akcentas skiriamas solistams, kurių šiame koncerte buvo net trys: pianistas Emanuele Torquati, violončelininkas Francesco Dillonas ir saksofonininkas Liudas Mockūnas.

 

Ką tik praūžusio „Vilnius Jazz“ fone, kur, savaime suprantama, kiekvieno atlikėjo stiprybė yra jo gebėjimas būti kūrėju, kyla įvairių minčių ir apie atlikėjo vaidmenį šiuolaikinės akademinės muzikos scenoje. Užlipęs ant scenos kaip tarpininkas tarp kompozitoriaus ir klausytojo, įsiterpęs tarp jų lūkesčių ir reikalavimų, atlikėjas, ypač solistas, renkasi tam tikrą buvimo formą iš plataus galimų vaidmenų pasirinkimo: nuo solisto atlikėjo iki kūrėjo, nuo statisto iki veikėjo, nuo įgyvendintojo iki gelbėtojo. Jau per pirmuosius „Gaidos“ koncertus galima buvo įsitikinti, kokias skirtingas pozicijas sąmoningai, o kartais gal ir priverstinai užima atlikėjai. Ir nors tai nėra įprasta festivalio recenzijose, būtent šiuo aspektu norisi šįkart aptarti ir pirmojo „Gaidos“ koncerto įspūdžius.

LDNT kviečia į jaunųjų autorių pjesių pristatymus


Lapkričio 3–6 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ skaitymus. Šių metų vasarį teatras paskelbė idėjų konkursą, komisija atrinko penkis laureatus, prie kurių atskiru teatro kvietimu prisijungė trys jaunieji dramaturgai, o vienam konkurso dalyviui, itin gerai įvertintam komisijos, tačiau pateikusiam paraišką ne mito tema, buvo suteikta teisė dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse kartu su kitais jaunaisiais autoriais, tik klausytojo teisėmis. Devyni jaunieji tekstų kūrėjai gavo galimybę kurti pjesę su rašytojais Sigitu Parulskiu ir Piotru Gruszczynskiu. Šių metų festivalio tema buvo mitas, juo remdamiesi dalyviai kone pusmetį konstravo naujus tekstus, kuriuos lapkričio pradžioje bus galima išgirsti skaitomus aktorių. Visi renginiai nemokami.

 

Jonas Vaitkus LNDT pristatys „Apreiškimą Marijai“


Spalio 29 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks pirmoji šio sezono Didžiosios salės premjera „Apreiškimas Marijai“. Spektaklį pagal prancūzų dramaturgo, diplomato ir poeto, šešis kartus nominuoto Nobelio premijai Paulio Claudelio kūrinį stato režisierius Jonas Vaitkus. „Kiekvienas žmogus patiria nušvitimus. Jis kartais gali juos pražiopsoti, manydamas, kad tai eiliniai nesusipratimai ar iškritimai iš nusibrėžto tikslinio kelio. Nušvitimas – nebūtinai pašvaistė. Tai sugrįžimas prie efemeriškumo, trapumo ir kartu visuotinumo, visaamžiškumo. Jeigu žmogų tai šiek tiek užkabina, jis pradeda jausti, vadinasi, jis gyvas, vadinasi, jis suvokia save šiame pasaulyje“, – sako režisierius. 

Neviltis virsta viltimi

Pagrindinė dramos veikėja yra Violena, o pagrindinė tema – Violenos pasiaukojimas, susitapatinimas su Kristumi per jo žmogiškąjį atjautos pavidalą: bučinys, kurį ji skiria raupsuotajam, yra sąmoningas kančios ir pasiaukojimo pasirinkimas. Visas Paulio Claudelio tekstas liudija jo gilų tragedijos, kančios ir blogio misterijos suvokimą, dėl kurio neviltis virsta viltimi. Spektaklį Jonas Vaitkus stato su trimis aktorių sudėtimis. „Apreiškimas Marijai“ kuriamas LNDT bendradarbiaujant su Lietuvos rusų dramos teatru.

 

In memoriam

2016 spalio 19 d. mirė Algimantas Kančas. Architektų gildija neteko žymaus kūrėjo, palikusio ryškų pėdsaką modernioje Lietuvos architektūroje.

Algimanto Kančo kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip šimtas įvairios paskirties statinių. Paminėtini Maltos ordino senelių namai (1987 m.), Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčia (1993 m.), Kauno gerojo Ganytojo bažnyčia ir parapijos namai (1999 m.), įmonės „Kraft Foods Lietuva“ administracijos ir laboratorijos pastatų kompleksas (2001 m.; bendraautoriai archit. G. Kančaitė, L. Kazakevičiūtė, L. Savickas), Kauno gyvenamasis kvartalas „Fredos miestelis“ (2003, bendraautoriai archit. L. Kazakevičiūtė, L. Savickas, M. Preisas), Norvegijos ambasados pastatas Vilniuje (2000 m.), Kauno dramos teatro rekonstrukcija (2004 m.), Prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ Kaune (2005 m.; bendraautoriai – architekto G. Jurevičiaus studija), tarpukario gamyklos „Pieno centras“ konversijos projekto pirmieji etapai (2012–2016 m.), Nidos menininkų kolonija (2008–2016 m.), Kauno valstybinio muzikinio teatro pastato rekonstrukcija (2008–2015 m.) ir kt.

Patogios recenzijos

Važiuodamas iš kino teatro autobusu namo, stebėjau, kaip šalia stovinti mergina atstūmė vaikino jai ištiestą išmaniojo telefono ekraną ir vos sulaikydama žiovulį vangiai atsiduso: „Per ilgas tas straipsnis, neskaitysiu.“ Tą pačią minutę apsisprendžiau – apie „Nepatogų kiną“ rašysiu patogias, vieno sakinio recenzijas.

Už tradicinio kino ribų

Jau netrukus, lapkričio 3 d., prasidedanti „Scanorama“ siūlo daug dėmesio vertų filmų. Tačiau net ir labiausiai atsidavę žiūrovai nesugebės pamatyti visko. Todėl „7md“ nusprendė savo skaitytojams šiemet rekomenduoti ekstremalius filmus, t.y. tokius, kurie žada ar žadina naują kino suvokimą, skatina diskutuoti ir filosofuoti, reikalauja iš žiūrovų daugiau atidumo arba tiesiog kantrybės žiūrint nepakeliamai ilgą filmą, skatina politinį bei socialinį angažuotumą. Tai nebus įprasti repertuaro filmai. Panašių šiais vidutinybių laikais randasi vis mažiau. Tokį pasirinkimą paskatino ir šiuometinė „Scanoramos“ retrospektyva, pristatanti visais požiūriais ekstremalią Andrzejaus Żuławskio kūrybą.

PUSLAPIS
IŠ
1003