7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dvidešimt devintasis „Vilnius Jazz“

Mintys po festivalio

Algirdas Klova
Nr. 33 (1185), 2016-10-21
Muzika
Vincent Peirani (akordeonas) ir Emile Parisen (saksofonas). D. Klovienės nuotr.
Vincent Peirani (akordeonas) ir Emile Parisen (saksofonas). D. Klovienės nuotr.

Prieš kitais metais bręstančią trisdešimtąją sukaktį, festivalis „Vilnius Jazz“ vis plečiasi. Šiemet jis prasidėjo jau antradienį (spalio 11 d.) muzikantų iš Rusijos Nikolajaus Rubanovo (saksofonai) ir Aleksejaus Ivanovo (mušamieji, perkusija) koncertu klube „Jazz Cellar 11“, kuriame kitomis dienomis po pagrindinių koncertų vyko festivalio „Jam session“. Trečiadienį Rusų dramos teatre buvo surengtas specialus Lietuvos muzikantų koncertas. Dainius Pulauskas šiuo metu – bene žinomiausias pasaulyje Lietuvos džiazo muzikantas. Prieš daugiau nei pusmetį žavėjomės jo kolektyvu Birštone, o štai festivalyje „Vilnius Jazz“ – nauja programa „Šokiai“ su „Amber Quartet“. Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į visiškai naują D. Pulausko muziką, ji kaip visada brandi, bet šįkart ypač nuotaikinga, linksma ir charakterinė. Kiekviena dalis – šokis – spindi, žaižaruoja jai būdingais skambesio ir ritmo elementais. Čia galėjai išgirsti Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos šalių šokių elementų, suskambėdavo lyg ir dervišų šokių muzikos garsai, bulgariški ritmai, svajingas lėtas valsas, tango, lyg rytas Argentinoje, ir dar daug kas, artinantis šią muziką prie world jazz žanro. Ypač graži buvo šios programos instrumentuotė. Styginių kvartetas skambėjo tai kaip kamerinis orkestras, tai kaip improvizuojantys solistai. Nenuostabu, visi kvarteto nariai turi nemenką džiazinio muzikavimo patirtį. Labai reikalingas čia man atrodė perkusininkas Artūras Pranckūnas, apjungiantis visumą. Gal tik šį kartą pasigedau daugiau paties Dainiaus Pulausko solo epizodų.

 

Viačeslavo Ganelino, Petro Vyšniausko ir Arkadijaus Gotesmano trio koncertas, matyt, būtų buvęs kiek kitoks, nei jis buvo Lietuvai netekus Leonido Donskio, kuris turėjo šį trio pasirodymą pristatyti. Pasikeitė koncepcija, matyt, ir pati muzika, ir idėja. Trio programa buvo dedikuota šiam iškiliam filosofui, skambėjo labai sukauptai, liūdnokai. Žinoma, visos V. Ganelino koncertų programos turi savo individualų veidą, pasižymi išankstiniu apmąstymu ir parengimu. P. Vyšniauskas puikiai papildė filosofines ir muzikines programos mintis, o A. Gotesmanas pasirodė esąs labai subtilus partneris, savitai praturtinęs muzikos audinį. Ši santūri, mąstymu pagrįsta kompozicija gražiai užbaigė specialųjį festivalio koncertą.

 

Ketvirtadienio koncertas sutraukė gausų būrį klausytojų, matyt, šį kartą suveikė reklama. Svečiai iš Prancūzijos Vincent Peirani (akordeonas) ir Emile Parisen (saksofonas) su programa „Belle Époque“ buvo pristatyti itin skambiai: „Šie jauni paryžiečiai – bene karščiausios Prancūzijos džiazo žvaigždės, per pastaruosius kelerius metus susižėrusios svarbiausius prancūzų džiazo apdovanojimus. Du džiazo chameleonai nusilenkė gimtinės muzikos tradicijoms bei jas pagimdžiusiai epochai, kupinai laisvės, laimės ir nerūpestingo džiaugsmo.“ Žinoma, vaidybos, emocijų ir netgi cirko čia tikrai netrūko, techninės akordeono virtuozo galimybės akivaizdžios, bet pati muzika?.. Panaikinus ribas tarp džiazo ir visų kitų žanrų, ši muzika nieko labai naujo neįneša: prancūziška miuzetė, šansonas, Paryžiaus ir pievų bei ganyklų garsai įdomiai jungiami su Sidney’aus Bechet ir kitų džiazo korifėjų muzika, kuri taip pat gerokai pritempta prie prancūziškų gyvenimo skonių.

 

Antrame vakaro pasirodyme vyravo jautrūs pasakojimai apie senelio akordeoną, draugų keliones po kalnus, gamtovaizdžius, tekančias upes, Paganini ir tambūriną. Išgirdome kanadiečius – pianistę Marianne Trudel ir jos grupę „Trifolia“. Mane labiausiai sužavėjo perkusininkas Patrickas Grahamas, puikiai ir išradingai valdantis daugybę perkusinių muzikos instrumentų. Étienne’as Lafrance – ramus, santūrus ir melodingai grojantis kontrabosininkas, na, o pati Marianne Trudel – labai moteriška pianistė, kurios muzika kartais kiek priminė Keitho Jarretto ar Avishai Coheno kompozicijų skambesį ir melodines slinktis. Žodžiu, buvo malonu jų klausytis.

 

Penktadienį išgirdome dvi švedų ir norvegų grupes. Tai buvo tikras kontrastas prieš tai regėtam prancūziškai, moteriškai ramiam ir lyriškam vakarui  – tikra audra su įsišėlimu pirmoje ir visišku pašėlimu antroje dalyje. Pirmieji į sceną lipo grupė „Atomic“, kurios aiškus lyderis yra švedų saksofonininkas, klarnetininkas ir kompozitorius Fredrikas Ljungkvistas. Jautėsi jo sumanus vadovavimas, nepastebimais publikai ženklais jis lengvai organizavo viso grojimo tvarką. Be to, jis yra ir tikras saksofono virtuozas, savo improvizacijomis užpildantis viską, ko galėtų pritrūkti muzikoje. Grupė virtuoziškai ir sklandžiai geba supinti avangardinį džiazą ir šiuolaikinės akademinės muzikos idėjas. Stebina ir šio kolektyvo gebėjimas atsinaujinti. Kad ir kiek ši grupė pasiektų, ji visada atrodo išalkusi eksperimentų, trokštanti tapti dar išradingesnė ir drąsesnė. Kai kas šią muziką vadina siurrealistiniu džiazu, kuris nepaklūsta jokiai komponavimo logikai, tačiau aš tą logiką, kurią diktavo Fredrikas, puikiai jaučiau ir manau, kad tiksliausias posakis apie šią grupę būtų „sinchroninis ryklių plaukiojimas“.

 

Na ir turbūt vienintelis pasaulyje „Vikingų džiazo“ (kaip jis pats vadina) atstovas Matsas Gustavssonas ir jo grupė „The Thing“. Kiek agresyvus, galingas, atšiaurus jo saksofono tembras, liepsnojančios improvizacijos puikiai susilieja su ryškia roko muziką ir punk estetiką primenančiomis boso ir mušamųjų ritminėmis formulėmis. Ši muzika nepalieka abejingų nė vieno. Šio trio kūriniai supurto kaip žemės drebėjimas. Jų sprogstama energija stulbina, nardina į transą. Stebint, kaip trijulė taškosi prakaitu, kokius apokaliptinius garsus išgauna savo instrumentais, norisi staugti ar kažkaip triukšmauti kartu su jais. Nepaprastai taikliai parašyta festivalio buklete: „The Thing“ muzika pulsuoja džiazo laisve ir kontroliuojama roko jėga: tai, kas atpažįstama, ištirpsta gaivališkoje, tamsioje improvizacijų magmoje. Tai aitrus, baugokas džiazas.“ Priduriu – reikalaujantis iš muzikantų labai daug jėgos ir ištvermės.

 

Šeštadienio vakarui buvo parengtas, mano galva, per didelis krūvis. Pirmoji grupė iš Olandijos „De Beren Gieren“ įnešė geros, skaidrios nuotaikos ir protingo švelnumo užtaisą. Jų muzikos buvo labai malonu klausytis, ji buvo grindžiama tai minimalistinėmis struktūromis, tai besiliejančia muzikos tėkme. Nė vienas iš trijų muzikantų neišsiskyrė ryškesniais „kaskadininkų“ triukais ar ypatinga svarba kolektyve, tiesiog vienas kitą tinkamai papildė ir kūrė gražią muziką, kartais stipriai priartėjančią prie šiuolaikinės akademinės.

 

Mano supratimu, didžiausiomis festivalio žvaigždėmis galima laikyti saksofono virtuozą Andrew Lambą ir perkusijos maestro, garbaus amžiaus pasaulio džiazo veteraną Warreną Smithą iš JAV. Jie muzikavo drauge su Arkadijumi Gotesmanu. Labai įdomi buvo kompozicijų architektūra. Kiekviena jų prasidėdavo mušamųjų, perkusijos dueto improvizacijomis, tarsi kildavo vis aukštyn ir garsyn, o galų gale lyg iš dangaus pasigirsdavo paties Lambo saksofonas. Įvardinti čia kokį nors stilių nebūtų įmanoma, nes muzika, nors ir gan marga, taip nuosekliai susiliejo į vieną visumą, kad bandyti ieškoti stilistikos turbūt nevertėtų. Nebent galima prisiminti, kad pats Andrew Lambas tiki, jog muzika gali pagydyti visuomenę, atkurti visatos harmoniją. Savo kūryboje jis remiasi afroamerikietiško džiazo, bliuzo, bažnytinėmis tradicijomis. Kaip teigia daugelis kritikų, šis virtuozas savo saksofonu gali „žviegti“ kaip grynakraujis free džiazo žvėris, tačiau dažnai prasiveržia gražūs, sakralūs garsai.

 

Folk World džiazo kibirkštėlė festivalyje buvo Tamara Obrovac ir jos „Transhistria Ensemble“ iš Kroatijos. Tamara Obrovac yra viena įspūdingiausių Kroatijos muzikių ir viena ryškiausių Europos etnodžiazo dainininkių. Ji pelnė net 8 Kroatijos nacionalinius muzikos apdovanojimus „Porin“, daugiausia – už geriausius world muzikos albumus ir kaip vokalistė, buvo pripažinta geriausia Kroatijos menininke. 2009-aisiais jai įteiktas ordinas „Danica Croatia“ už nuopelnus šalies kultūrai. Obrovac menas sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. Muzika, kurią mes girdėjome, remiasi tradicinėmis kroatų liaudies dainomis, labai skoningai palydimomis akordeono (Fausto Beccalossi), gitaros ar mandolinos (Urošas Rakovecas) bei kontraboso (Žiga Golobas), ramiai perauga į džiazines improvizacijas, kuriose taip pat gausu nacionalinės muzikos elementų. Kompozicijos labai profesionaliai ir protingai sukonstruotos, leidžia susipažinti su Kroatijos kultūra, jose skamba šalies kalbos regionų dialektai.

 

Sekmadienį mus pakvietė vienintelis festivalio dieninis koncertas – konkursas „Vilnius Jazz Young Power“, kuriame dalyvavo grupės „TDT“, „Trio Sin“ ir saksofonų kvartetas „Katarsis4“. Konkursas surengtas jau 11-ą kartą. Džiazo jaunimui jis tampa pirmuoju rimtu išbandymu ir svarbia kūrybos paraiška ateičiai, dažna grupė būtent čia surengia savo debiutinį pasirodymą. Pasirodžius visiems konkurso dalyviams, koncertavo grupė „Horny Horns“. Ją prieš trejus metus subūrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas, bekompromisis improvizuotojas, saksofono novatorius, 2009-ųjų konkurso nugalėtojas (su grupe „Yrinauda“) Dovydas Stalmokas. Vakarinio koncerto pradžioje buvo apdovanota „Vilnius Jazz Young Power“ konkurso nugalėtoja – grupė „TDT“, o už nuopelnus Lietuvos džiazui – avangardinės eksperimentinės muzikos bei laisvojo džiazo būgnininkas Dalius Naujokaitis, šiuo metu gyvenantis JAV. Vėliau išgirdome puikų Liudo Mockūno solo pasirodymą. Liudas nuolat stebina sugebėjimu pačiomis įvairiausiomis, kartais, atrodytų, kraštutinėmis priemonėmis kurti nuostabiai gerą, vertingą produktą. Ir šį kartą saksofono garsus papildantis vandens skambėjimas inde, į kurį buvo įmerkiamas instrumentas, gerai apgalvota ir suręsta kūrinio forma pradžiugino savo naujumu ir branda.

 

Antroje koncerto dalyje išgirdome kolektyvą, kurio visi labai laukė. Tai Prancūzijos džiazo pasididžiavimas „Orchestre National de Jazz“ („Nacionalinis džiazo orkestras“), šiemet švenčiantis 30-metį. Nuo 1986-ųjų net vienuolika kartų pasikeitė kolektyvo sudėtis, jam vadovavo visa virtinė asmenybių. Tačiau orkestro kūrybinis polėkis niekada nebuvo išblėsęs, jis įsitvirtino šalies džiazo istorijoje kaip nuolat atsinaujinanti, visiems muzikos žanrams atvira eksperimentų laboratorija. Ir tai jautėsi koncerte – orkestrinio džiazo žanrą keitė kameriniai epizodai, akademinės ir elektroninės muzikos proveržiai, solo momentai. Naujumas jautėsi dar ir todėl, jog 2014-aisiais naujuoju orkestro meno vadovu tapo gitaristas ir kompozitorius Olivier Benoit, nardęs po kur kas platesnius vandenis – domėjosi eksperimentine elektronika, šokiu, videomenu, reiškėsi teatre ir cirke. Galbūt todėl buvo pradėta baimintis, kad kolektyvas gali nutolti nuo džiazo. Taigi, natūralu, kad šiuo metu jų kūriniai gan smarkiai supanašėjo su muzika kinui. Muzika labai išradinga, išraiškinga ir įdomi, nors gana marga. Kolektyve ne tik puikūs solistai, bet ir geri savo grupių lyderiai. Tai rodo ir jų elgesys – noras išlikti vedliu, nuolatinis blaškymasis po sceną, kuris retkarčiais griauna orkestro įvaizdį.

 

„Vilnius Jazz“ baigėsi, muzika nutilo, bet liko tik metai iki jubiliejinio festivalio. Jį Antanas Gustys jau mato. Belieka palinkėti jam sėkmės ir laukti.

Vincent Peirani (akordeonas) ir Emile Parisen (saksofonas). D. Klovienės nuotr.
Vincent Peirani (akordeonas) ir Emile Parisen (saksofonas). D. Klovienės nuotr.
Marianne Trudel ir „Trifolia“. D. Klovienės nuotr.
Marianne Trudel ir „Trifolia“. D. Klovienės nuotr.
„Atomic“ (Švedija, Norvegija). D. Klovienės nuotr.
„Atomic“ (Švedija, Norvegija). D. Klovienės nuotr.
Andrew Lamb, Warren Smith, Arkadijus Gotesmanas. D. Klovienės nuotr.
Andrew Lamb, Warren Smith, Arkadijus Gotesmanas. D. Klovienės nuotr.
Liudas Mockūnas. D. Klovienės nuotr.
Liudas Mockūnas. D. Klovienės nuotr.
Mats Gustafsson. D. Klovienės nuotr.
Mats Gustafsson. D. Klovienės nuotr.