7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Demaskuoti didvyrius

Gildo Aleksos spektaklis Keistuolių teatre

 

Aušra Kaminskaitė
Nr. 34 (1186), 2016-10-28
Teatras
„Heraklis“. D. Matvejevo nuotr.
„Heraklis“. D. Matvejevo nuotr.

XXI a. didvyriai yra tarsi vienaragiai, kentaurai ar sfinksai – mituose gyvos būtybės, kurias visi žino, bet kurių niekad nesutiksi gatvėje. Didvyrio vardą neretai pelno gyvybę išgelbėję žmonės ar nelaimių išvengti padėjusius sprendimus priėmę politikai, bet dažniausiai tai – vienadienė šlovė, po 24 valandų atsidurianti šiukšlyne drauge su ją paskelbusiais laikraščiais. Peršasi išvada, kad didvyris tėra mitinis personažas, nes tik pasakų, komiksų veikėjai, tautosakos ir mitologijos figūros didvyriais išlieka kur kas ilgiau, kartais net keliolika amžių. 

 

Gildo Aleksos Keistuolių teatre režisuotas „Heraklis“ turbūt ir turėjo paskatinti svarstyti apie tai, ką mes laikome herojumi ir ar patys jį renkamės. Gal herojaus samprata mums įbrukama iš šalies? Heraklio mitas, be abejo, itin palankus tokiems klausimams – tai istorija apie žymiausią visų laikų herojų, atlikusį dvylika žygdarbių, mirusį nuo savo, būkim atviri, patiklios ir žioplos žmonos rankos ir galiausiai priimtą į dievų Olimpą. Tiesa, jauniems žmonėms (ypač sovietmečio jau neatmenančioms kartoms) Heraklis turbūt geriau žinomas kaip Kevino Sorbo bei Rayano Goslingo vaidintas stipruolis, kovojęs už teisybę ir palaikęs gerus santykius su daugeliu dievų, mitinėmis būtybėmis bei gražiomis moterimis. G. Aleksa imasi analizuoti, kas iš viso to iš tiesų priskirtina Heraklio asmeniui, o kas tėra „viešųjų ryšių“ sukurtas įvaizdis.

 

Senovės Graikijos „Heraklyje“ yra tiek, kiek ją mena smėlio krūva ir po ją išmėtyti akmenų luitai scenoje, taip pat stilizuoti tradiciniai drabužiai (scenografė ir kostiumų dailininkė – Kotryna Daujotaitė). O aktorių vaidyba ir jų improvizacija gerai žinomais siužetais suteikia personažams 2016 m. atpažįstamus pavidalus. Spektaklio dramaturgija fragmentiška – panašu, kad režisierius iš mito ištraukė šiuolaikinėms socialinėms aktualijoms atskleisti tinkamas scenas ir paaštrino jas ne tik ironiška „prakilnių“ graikų tragedijų deklamacija, bet ir įpynė į jas įvairiomis formomis išreikštus gyvų žmonių – nuo didžiųjų valstybių prezidentų iki eilinių pacanų tūsuose – pasakytus tekstus. Informacijos gausa, keleto žygdarbių pavaizdavimas, šiuolaikinių socialinių vaidmenų priskyrimas mitų herojams bei dievams – visa tai neretai išvirsta į chaosą, kuriame sunku suvokti, iš kur išauga monologai ar kur ironija įsiterpia į ne visuomet skoningą vaidybą. Tačiau po truputį pradeda aiškėti scenų jungtys, kurias kuria mito ir šiuolaikinės kultūros detalių sintezė bei interpretacijose gimstančios idėjos, temos, problemos.

 

Galima daug kalbėti apie įvairių scenų sprendimus, apie stipresnius ar silpnesnius aktorių darbus, tačiau įdomiausia spektaklio dalis, kurią ir norisi aptarti – 2016 m. gyvenančio žmogaus žvilgsnis į mitą ir neretai tiesioginė užrašytų sakinių interpretacija. Pasirodo, Nikolajaus Kuno aprašytame Heraklio mite netrūksta medžiagos, įrodančios, kad šiandien ir pats herojus, ir jo istorijos vargiai būtų suvokiamos kaip kažkas pavyzdinio ar sektino.

 

Visų pirma, Heraklis nebuvo protingas. N. Kunas rašė, kad „mokslui ir muzikai Heraklis nebuvo toks gabus ir nepasižymėjo taip, kaip eidamas imtynių, šaudydamas iš lanko ir mokydamasis valdyti ginklą“. Spektaklyje Heraklis (Dalius Skamarakas) yra stiprus (ir todėl pavojingas) vyras vaiko protu, vaikystėje patyręs patyčias. Herakliui stinga ne tik žinių, bet ir išminties. Ryškiausiai tai įrodo jo nuolankus paklusnumas Euristėjui. Mite tai aiškinama besąlygišku dievų valios pildymu. O spektaklyje Heraklis pristatomas tarsi autistas, pasižymintis įstabiais gebėjimais tam tikrose srityse, tačiau turintis akivaizdžių bendravimo ir situacijos vertinimo sutrikimų, tad juo gana paprasta manipuliuoti.

 

Heraklio žygdarbiai iš tiesų niekam nebuvo reikalingi. Mite Heraklis išvyksta į žygius paragintas Tirinto valdovo Euristėjo. Spektaklyje Euristėjas siunčia Heraklį neįmanomiems žygdarbiams paragintas Heros ir ketindamas pražudyti pusdievį. Tačiau čia svarbi bendra žygdarbių skyrimo logika. Pirmi žygiai dar turėjo prasmę – pabaisų pražūtis iš tiesų reikšdavo žmonių kančių pabaigą, bet ilgainiui viskas išvirto į desperatišką bandymą nusiųsti Heraklį spręsti neišsprendžiamų užduočių. Juk kam reikia išmėžti arklides? Kam iš Hado tempti sarginį šunį (beje, ši scena „Heraklyje“ daugumai žiūrovų sukelia didžiausią džiaugsmą, nors ir prieštarauja vienam iš teatro tabu), kurio išsigąsta pats Euristėjas? Tokių žygdarbių fone Heraklis tampa nebe didvyriu, o tiesiog bando išlikti žvėriškomis sąlygomis.

 

Euristėjo (Danas Kamarauskas) figūra „Heraklyje“ apskritai yra viena įdomiausių ir dinamiškiausių. Susidvejinęs šizofrenikas, „šaltą protą“ atgaunantis tik įkvėpdamas „dozę“ iš inhaliatoriaus, nuo vaikystės pykstantis ant Heraklio – turbūt parankiausias įrankis nusivylusiai namų šeimininkei Herai, trokštančiai atsikratyti galingojo posūnio. Euristėjas spektaklyje tampa Heraklio prodiuseriu, spekuliuojančiu jo galimybėmis ir vadovaujančiu ne tik jam, bet ir apie jį sklindančiai viešajai nuomonei. Ne kas kitas kaip pats Euristėjas spektaklyje garsiausiai rėkia apie Heraklio šlovę, kuri pagal pirminį planą turėjo baigtis pražūtimi dar ieškant Nemėjos liūto. Spektaklyje Euristėjas yra tarsi realybės šou režisierius, kurio užduotis – sudaryti sąlygas dalyviui pražūti arba padaryti iš jo pasaulinio garso žvaigždę.

 

Heraklis ne tik gelbėjo kraštus, bet ir pats kėlė jiems pavojų. Jau mite užsimenama, kad keliaudamas iš žygių Heraklis ilgainiui pradėjo siaubti pakeliui pasitaikiusius kraštus. Spektaklyje tokias keliones, arba tokius žygdarbius, lydi stoti į kovą raginantys monologai, karius drąsinančios JAV prezidentų kalbos. Be abejo, šiandien, kai karas iš esmės suvokiamas kaip kova be laimėtojų, tokios kalbos skamba nepaprastai ironiškai. Kol kas monologai yra viena silpnųjų spektaklio dalių – ilgos D. Skamarako kalbos nuskamba vienu tonu, nėra akcentų, o kai jos tęsiasi dviejuose žygdarbiuose iš eilės, nejučia pradedi skaičiuoti, kiek dar liko tų žygdarbių.

 

Heraklis negerbė moterų. Vieną žmoną jis paliko draugo globai, kitai žmonai į namus parvedė savo meilužę. Žinoma, viskas atleistina, nes tokia tuo metu vyravo kultūra. O spektaklyje seksizmas atgręžiamas priešinga kryptimi. Heraklio tarnystės Lidijos karalienei Omfalei pagrindu spektaklyje atsiranda scena, kurioje visas Dzeuso išprievartautas moteris vaidinanti Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė aprengia Heraklį „moteriškais“ drabužiais ir tyčiojasi iš jo seksualiai priekabiaudama. Tai – tarsi jos revanšas prieš skriaudžiamojo tėvą. Deja, jokio triumfo čia nėra, vien tik pasišlykštėjimas, kurį sukelia moters, kaip mėsos gabalo, traktuotė.

 

Tokia Heraklio asmenybė spektaklyje grindžiama šiuolaikine kliše – demotyvuojančia situacija šeimoje. Prievartautojas tėvas Dzeusas (Vaidotas Žitkus) – sulinkęs, visiškai nepatrauklus senis, dėl savo jėgos galintis turėti bet kurią moterį. Juk, gerai pagalvojus, didelė dalis svarbiausių mitologijos didvyrių ir nedorėlių atsirado būtent dėl plačiai pasklidusios Dzeuso sėklos, taip susikūrė ištisa išprievartauta tauta. Greta tokio tėvo – Heraklio pamotė Hera, nuo pat gimimo pasmerkta nekęsti pasaulio. Tėvo išvemta, brolio išprievartauta, ištikimybės deivė pasmerkta gyventi su neištikimiausiu vyru pasaulyje.

 

Heraklio, kaip ir daugumos šiuolaikinių herojų, didvyriškumą spektaklyje nulėmė ne tiek žygiai, kiek juos pagarsinę viešųjų ryšių atstovai. Nes būtent vadinamasis „piaras“ šiandien yra tai, kas užmaskuoja žmogiškas klaidas, nukreipia dėmesį nuo netobulumo ir įtikina žmones, kad netgi visiškai nieko visuomenėje nekeičiančius darbus atlikę asmenys turėtų vadintis didvyriais. O teistybė, matyt, ta, kad herojai realybėje ir negali egzistuoti, nes jie – tobuli, o tobulų, kaip sakoma...
 

„Heraklis“. D. Matvejevo nuotr.
„Heraklis“. D. Matvejevo nuotr.
„Heraklis“. D. Matvejevo nuotr.
„Heraklis“. D. Matvejevo nuotr.
„Heraklis“. D. Matvejevo nuotr.
„Heraklis“. D. Matvejevo nuotr.