Po įspūdingo atidarymo festivalis „Gaida“ žengė toliau ir pristatė gausią šių metų programą. Spalio 22-ąją įvyko keli pasirodymai. Šiuolaikinio meno centre turėjome progą išgirsti bei išvysti Lietuvos ansamblių tinklo (LENsemble) surengtą koncertą. Programos koncepciją kūrė ansamblio vadovas Vykintas Baltakas. Daug dėmesio tą vakarą buvo skirta vizualiniams kūrinių sprendimams. Tokį sumanymą skelbė ir pavadinimas: „Muzika vaizde & vaizdas muzikoje“. Buvo atliktos kelios lietuvių kompozitorių premjeros: Vytauto V. Jurgučio „Telosferos“, nukeliančios klausytojus į mistinių garsų pasaulį, kurį kūrė styginiai instrumentai ir gyvoji elektronika. Įdomūs vizualiniai sprendimai leido medituoti ir gėrėtis garso ir vaizdo sinteze. Meditacinį kūrinio poveikį padėjo įgyvendinti Akvilės Anglickaitės vaizdo dailė.
Anatolijaus Šenderovo „...after Chagall“ pasirodė įdomus, gal kiek per daug iliustratyvus kūrinys. Jautėsi emocija, nemažai simbolių, pasak autoriaus, kūrinys tarsi gaivina prieš daug metų patirtus įspūdžius Jeruzalėje. Iš tiesų, kūrinio sudėtis žadino vaizduotę ir leido paganyti akis: pavaizduoti vitražai, naudojami keli mušamieji, fortepijonas, styginių kvartetas ir nepaprastas klarneto skambesys, kuriuo gėrėtis leido Andrius Žiūra. Galbūt klarnetas ir buvo ta vinis kūriniui „sukalti“ – kompoziciškai jis buvo gražus, – tačiau mintis tarsi liko neišbaigta.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Lapkričio 7 d. (pirmadienį), 18 val. Lietuvos teatro sąjungoje įvyks jauno režisieriaus ir aktoriaus Tomo Pukio monospektaklis „Kas gali pasakyti, kad aš nesu talentingas?“ (N-14) pagal Daniilo Charmso kūrinį „Nutikimai“.
Tomas Pukys – dvidešimt penkių metų Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius, debiutuojantis režisierius ir Vilniaus kolegijos „Muzikinio teatro“ programos studentas. Nors ilgą laiką jaunas menininkas nemėgo muzikinio teatro žanro visgi studijos padėjo suvokti šokio, muzikos ir vaidybos sintezės išskirtinumą. „Muzikinio teatro forma iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kiek paviršutiniška, bet iš tiesų, tai tik priemonė paveikti žiūrovą ir padėti jam atskleisti net labai sudėtingą istoriją. Būtent ši patirtis man padėjo surasti raktą į Daniilo Charmso kūrybą“, – sako T. Pukys.
![]() |
Lapkričio 5 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks jau šeštoji šio sezono premjera – Rolando Atkočiūno režisuojamas „Gyvūnas (Ku Kū)“. Spektaklis kuriamas pagal jaunos latvių dramaturgės Agnesės Rutkēvičos pjesę ir, pasak režisieriaus, yra apie autsaiderius, kurie nepatyrė arba patyrė labai mažai šviesos. Pagrindinius dviejų atsiskyrėlių, kaime gyvenančių brolių Janio ir Karlio vaidmenis kuria Arūnas Sakalauskas ir Marius Repšys.
„Man tai bus ketvirtas susitikimas su kaimyninės Latvijos dramaturgija. Esu statęs spektaklius pagal jų klasiko R. Blaumanio kūrinius „Ugnyje“ (Liepojos teatre) ir „Trinės nuodėmės“ (Rygos Dailės teatre) bei J. Lusens miuziklą „Ceplis“ pagal P. Ruozio to paties pavadinimo romaną (Rygos Dailės teatre). Jaunos dramaturgės Agnesės Rutkēvičos pjesė „Gyvūnas (Ku Kū)“ išsiskiria savo gyvenimiškumu, įdomia fabula ir personažų vidiniu prisodrinimu. „Stebėtinai sunku būti paprastai paprastam“, – sakė Vincentas van Goghas. Lietuvos teatrui bus nelengva tą pirmapradį paprastumą išryškinti, nepažeidus jo „rafinuotais“ sprendimais. Gyvenime paprastai yra tik dvi tragedijos: pirma – negauti, ko trokšti, antra – tai gauti“, – sako režisierius Rolandas Atkočiūnas.
Bekeliaudama į spalio 23 d. „Titaniko“ parodų salėje vykusį feministinį performansą „Platonių puota“ išties nekantravau išvysti keleto į puotą užsukusių vyrų reakcijas, kai jiems, šį ypatingą vakarą neturintiems teisės kalbėti, įklotais bus užklijuojamos burnos, kaip prieš keletą metų pasakojo Neringa Mikalauskienė, išvydusi performansą Paryžiuje. Didžiam nusivylimui, Vilniuje šio elemento atsisakyta – menininkės iš Prancūzijos nenorėjo išgąsdinti ne itin pažįstamos lietuviškos publikos.
O publikos visgi susirinko nemažai, atrodo, lyg ir neužteko visiems išdalinti lietuviškai atspausdintos Platonės Faidros kalbos, duodamos paskaityti, kol neprasidėjo puota. Įžengę į salę, visi apstojome užklotą stalą ir dar kiek paramstėme sienas, kol po užklotu kažkas pradėjo judėti – žiūrovų apsuptyje iš daugiadienių išgertuvių kėlėsi Platonės. Žiovaudamos jos dairėsi į svečius, rąžėsi, galop prasibudinusios įpylė sau ir kitiems iš po stalo traukiamo vyno (vienas butelis sudužo ir tapo netyčine auka dievams), abejingai ragavo gėrybes, kartu su gėlėmis nuklojusias stalą. Netikėtai stalo centre išvydome Faidros galvą. Stebėjosi ne tik ji, bet ir likusios Platonės – iš pradžių jos niekinančiai tampė galvos plaukus ir į ją baksnojo, bet vėliau, Faidrai prakalbus, puotos dalyvės pradėjo dažyti jai veidą ir puošti gėlėmis ištampytus plaukus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Pirmoje 8-ojo dešimtmečio pusėje JAV buvo tik trys aktorės, kurios galėjo patraukti žiūrovus į kiekvieną savo filmą. Tai Barbra Streisand, Lisa Minelli ir Pam Grier. Pastaroji buvo vadinama „Blaxploitation“ kino karaliene. Ji vaidino paprastas merginas, kurias dažniausiai veikti paskatina keršto motyvas. Tokia mergina tampa žudike, atsakydama į jos šeimos patirtą prievartą. Ji naudoja ginklus, kung fu ir moterišką žavesį, kad atkeršytų niekšams. Grier filmų scenarijai buvo rašomi su mintimi apie aktorę, dažnai ir jos įkvėpti. Ji buvo juodosios galios ir afrocentrizmo simbolis, kitos garsios juodaodės Angelos Davies kino atitikmuo.
Davis – filosofė ir „Juodųjų panterų“ dalyvė – buvo apkaltinta terorizmu ir sulaukė gynėjų visame pasaulyje, net tarp sovietų vaikų, kuriems mokyklose buvo aiškinama apie Davis didvyriškumą. Grier herojes įkvėpė Davis stilius ir, žinoma, stiprios, karingos moters, besididžiuojančios afrikietiškomis šaknimis, suvokiančios savo grožį bei seksualumą, įvaizdis. „Blaxploitation“ kino moterys buvo tradicinio moters vaizdavimo amerikiečių filmuose antitezė. Grier paskatino Holivudo prodiuserius investuoti į kovinius moterų filmus. Abejoju, ar be jos herojų būtų atsiradusi Lara Kroft ar „Nužudyti Bilą“ Jaunoji.
![]() | ![]() |
1935-ųjų metų rugsėjį Sankt Peterburgo visuomenės laukė didelė šventė – kompozitorius Sergėjus Prokofjevas publikai pristatė savo naujausią darbą – 3 veiksmų baletą „Romeo ir Džuljeta“. Praėjus daugiau nei aštuoniasdešimčiai metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) Vilniaus publiką taip pat pakvietė į premjerą – ilgai lauktą ir žiūrovų mylimą spektaklį. Dar 1993 m. Vilniuje šį baletą buvo pastatęs rusų choreografas Vladimiras Vasiljevas, o dirigavo genialusis maestro Mstislavas Rostropovičius. Po trumpos pertraukos į teatro repertuarą grįžusio Prokofjevo šedevro ėmėsi LNOBT baleto trupės vadovas Krzysztofas Pastoras, kuris šiam pastatymui sukūrė ir baleto choreografiją.
![]() |
Du šeštadienius Kauną nušvietė sakralinė muzika – Kauno kompozitorių premjeros projekte „Voces ex animo“ („Balsai iš širdies“). Spalio 15 ir 22 d. Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje skambėjo Dalios Kairaitytės, Zitos Bružaitės, Giedrės Dabulskienės, Algimanto Kubiliūno, Vidmanto Bartulio, Giedriaus Kuprevičiaus, Raimundo Martinkėno, o kartu ir klasikų – Juozo Gruodžio ir Juliaus Juzeliūno – kūriniai. Juos atliko tenoras Mindaugas Zimkus, vargonininkė Dalia Jatautaitė, vokalinis ansamblis „Acusto“, meno vadovas Kęstutis Jakeliūnas. Šis netikėtas, bet kartu ir labai lauktas Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus ir VšĮ „Iš Arti“ projektas, kurio iniciatorė ir vadovė yra muzikologė, Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus vadovė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, itin aktualus ir reikalingas. Džiugu, kad kuriama vis šiuolaikiškesnė, nauja bažnytinė muzika, kad giesmes kuria dabartiniai kompozitoriai. Jos patenka į kasdienių apeigų repertuarą, jas gali atlikti sau pritardamas vargonininkas arba nedidelis bažnyčios choras. Žinoma, sudėtingesnės faktūros ar stambesnės formos kūriniai atliekami koncertuose arba ypatingesnių bažnytinių švenčių proga. Pacituosiu kunigo dr. Viliaus Sikorsko mintis, pateiktas koncertų programoje: „Šis kūrybinis darbas gali pristabdyti neprofesionalų ir stichinį bei savaiminį žemo meninio lygio repertuaro skverbimąsi, kelti bendrą muzikinį Lietuvos kultūrinį lygį ir prisidėti prie mūsų tautos, kaip atskiro meninio etoso, įsitvirtinimo bendrame Vakarų Europos kontekste.“
![]() | ![]() |
Bienalės paroda „Tekstilė: sielai ir kūnui“ Kėdainiuose, Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje
Taip, tai audinys, tai tekstilė, kurios įvairios rūšys – drabužiai, buities reikmenys ir interjero dirbiniai – lydi žmogų nuo gimimo iki mirties, puošia jo buitį, žadina vaizduotę, gydo sielą. Be tekstilės neapsieiname savo kasdienybėje ir ritualuose, ji įaugusi į mūsų būtį, todėl jos tiesiog nepastebime. Audiniai – lietuvių pasaulėjautos dalis, nes lino ar vilnos pluoštas – pirmapradė medžiaga, senovėje apdainuota, mitologizuota, išaukštinta ir kartu subuitinta, tarsi neįvertinta, prašyte prašosi naujo žvilgsnio.
Šiemetinė bienalė „Tekstilė: sielai ir kūnui“, birželį veikusi Vilniuje, galerijoje „Arka“, o rugsėjį perkelta į Kėdainius, skirta apmąstyti tą pastebimą ir nepastebimą tekstilės esatį, balansuojančią tarp tekstilės elitiškumo ir masiškumo, tarp meno ir gyvenimo. Todėl greta unikaliųjų kūrinių eksponuojami dekoratyviniai audiniai, dizainerių sukurti drabužiai ir objektai. Funkcionaliosios tekstilės, tiesa, santykinai nedaug, tačiau faktas, kad į parodą pakviesti tekstilės dizaineriai, kalba apie nusistovėjusių ribų laužymą ir artėjimą prie to, kas pasaulyje vadinama jau ne „tekstilės menu“, o „tekstilės kultūros“ terminu.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Prieš Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjerą, įvykusią Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre spalio 28 d., surengtoje tarptautinėje konferencijoje latvių muzikologas Mikus Čeže priminė, kad romantiškas Džuljetos balkono, po kuriuo dūsauja Romeo, vaizdinys tėra vėlesnių Williamo Shakespeareʼo tragedijos interpretatorių fantazijos vaisius.
Krzysztofo Pastoro balete balkono nėra – Džuljeta čia kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn nelyg lifte, prigludusi prie veidrodinės sienos ir svajingai žvelgdama kažkur virš žiūrovų galvų. Šis lifto įspūdį sukuriantis režisūrinis sprendimas nėra svarbiausias šio spektaklio motyvas, bet tai vienas iš elementų, pabrėžiančių Shakespeareʼo parašytos ir Sergejaus Prokofjevo įgarsintos istorijos siekį ieškoti naujų kontaktų su nūdienos pasauliu.
Dar išvakarėse Ūla Žebriūnaitė sakė, kad šis koncertas jai labai svarbus, nes pasirodys kartu su Lietuvos kameriniu orkestru, su kuriuo, diriguojant Sauliui Sondeckiui, ji pagriežė savo pirmąjį koncertą su orkestru. Taip pat dėl to, kad gros toje pačioje scenoje tą patį kūrinį, kaip ir prieš dvidešimt metų, – Niccolò Paganini Sonatą per la Grand Viola. Ir dar vienas, bene pats jai maloniausias dalykas, kad koncerte bus pagerbtas pirmasis ir mylimiausias jos alto profesorius Petras Radzevičius. Šis koncertas įvyko Nacionalinėje filharmonijoje spalio 26 d., programą sudarė Roberto Šerveniko diriguojami Luigi Boccherini, Gioacchino Rossini, Paganini, Benjamino Britteno ir Davido Shorto (g. 1951) kūriniai.
Jau septinti metai, kaip Ūla Ulijona Žebriūnaitė gyvena Turine, yra Turino nacionalinio radijo ir televizijos orkestro altų grupės koncertmeisterė. Kolegos ją gerbia ne tik dėl aukšto profesionalumo, bet dar ir todėl, kad neretai ji tampa tarpininke tarp italų muzikantų ir gastroliuojančių užsienio dirigentų, savo pastabas orkestrui išsakančių svetimomis kalbomis. Pamačiusi, kad italų kolegos tų pastabų nesupranta, ji imasi tarpininkauti. Ūla susikalba keliomis užsienio kalbomis, o italų kalbą išmoko per dvejus metus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |