7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ša! Moteris kalba

Performansas „Platonių puota“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Karolina Rimkutė
Nr. 35 (1187), 2016-11-04
Tarp disciplinų Dailė
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.

Bekeliaudama į spalio 23 d. „Titaniko“ parodų salėje vykusį feministinį performansą „Platonių puota“ išties nekantravau išvysti keleto į puotą užsukusių vyrų reakcijas, kai jiems, šį ypatingą vakarą neturintiems teisės kalbėti, įklotais bus užklijuojamos burnos, kaip prieš keletą metų pasakojo Neringa Mikalauskienė, išvydusi performansą Paryžiuje. Didžiam nusivylimui, Vilniuje šio elemento atsisakyta – menininkės iš Prancūzijos nenorėjo išgąsdinti ne itin pažįstamos lietuviškos publikos.

 

O publikos visgi susirinko nemažai, atrodo, lyg ir neužteko visiems išdalinti lietuviškai atspausdintos Platonės Faidros kalbos, duodamos paskaityti, kol neprasidėjo puota. Įžengę į salę, visi apstojome užklotą stalą ir dar kiek paramstėme sienas, kol po užklotu kažkas pradėjo judėti – žiūrovų apsuptyje iš daugiadienių išgertuvių kėlėsi Platonės. Žiovaudamos jos dairėsi į svečius, rąžėsi, galop prasibudinusios įpylė sau ir kitiems iš po stalo traukiamo vyno (vienas butelis sudužo ir tapo netyčine auka dievams), abejingai ragavo gėrybes, kartu su gėlėmis nuklojusias stalą. Netikėtai stalo centre išvydome Faidros galvą. Stebėjosi ne tik ji, bet ir likusios Platonės – iš pradžių jos niekinančiai tampė galvos plaukus ir į ją baksnojo, bet vėliau, Faidrai prakalbus, puotos dalyvės pradėjo dažyti jai veidą ir puošti gėlėmis ištampytus plaukus.

 

Faidras Platono „Puotoje“ – Atėnų aristokratas, vidinio Sokrato rato narys, gerbiamas asmuo, privilegijuotas pradėti filosofų dialogą apie meilę. O Faidrą filosofių būrelyje pasitinka grėsmė – jos galva patiekta ant stalo tarp gėrybių. Faidra turi įtikinti likusias puotos dalyves savo žodžiu, idant galėtų išsilaisvinti, todėl pradeda abstrakčią patriarchalinės filosofijos dekonstrukciją. Platono „Puotoje“ Faidras pasakoja apie Alkestidę, vienintelę paaukojusią savo gyvybę dėl mylimojo Admeto. O Faidra Platonių „Puotoje“ kvestionuoja Alkestidės savižudybės tikslą – ar ji nusižudė iš meilės, o gal mėgindama išsivaduoti iš vergiškos, bereiškmės padėties? Platonas pasakoja, kad dievai taip susižavėjo Alkestidės pasiaukojimu, jog apdovanojo... Admetą, grąžindami žmoną iš Hado dar gražesnę, nei buvusi prieš tai. Tuo tarpu vyras dėl moters „Puotoje“ nesiaukoja, mirti sutinka tik dėl kito vyro, nes teisingiausia, gražiausia, geriausia meilė yra tik tarp jų.

 

Dialoge Platonės mėgina išsiaiškinti, kas yra toji Moteris? Nežinoma jos sudėtis, metafizinis matas; moteris prilyginama nuodingam augalui, kuris dvokia, bet ir paslaptingu būdu traukia. Nepajudinama moters mistifikacija ją žemina iki priemonės – prisimenamos jos pareigybės vyrui (mylėti, gimdyti, maitinti, globoti), pramogos – moteris esti it kalėdinė eglutė, pagal nustatytas ribas padailinta didele krūtine, svajonėmis, kvaila melancholija ir visu kitu, kad galėtų linksminti, prablaškyti filosofą. Juk taip sakė ir Friedrichas Nietzsche: moteris – didvyrio pramoga... Tačiau vos tik atsiranda pareigybės ir norai sau, moteris tampa „baisesnė už žydą“, anot Emanuelio Levino, ji yra tikriausia Kito paradigma. Čia pat prisimenama Marguerite Porete, už nenorą nusileisti vyrui (vis dėlto krikščioniškojo Dievo bruožas yra vyriškumas) ir užsičiaupti sudeginta – už raganystes. Žinoma, moteris tokia ne itin kankinė, jos skausmai yra vulgarūs ir nuodėmingos prigimties, ne tokie dieviški kaip Kristaus ar kokio kito kankinto vyro.

 

Taigi išryškėja paprasta moters apibrėžtis – ji yra būtis Jam. Ji negali būti nei pranaši, nei panaši į absoliutą – vyrą. Kalbėti ji neturi proto, Faidros palyginamo su Eroto nužudyta aborto liekana, politine, dogmomis aprengta lėle, kurią filosofai perduoda iš kartos į kartą. Užtat moteris gali puikiai megzti, kol vyrai skaito ir filosofuoja; o jei kito pozicijos nepaisoma, tai juk gali sumenkinti iškilaus patriarcho, pavyzdžiui, Arvydo Šliogerio, vyriškumą, ir pasakykime atvirai – kas nori užimti nutildytos moters poziciją?

 

Faidra ragauja ir stengiasi sukramtyti gėrybes – filosofų postulatus, tačiau, užuot nurijusi, juos išspjauna. Likusios Platonės tai juokiasi, tai šlykštisi Faidros kalba, tačiau ir pačių pilvuose besikaupiančios dujos išduoda patriarchų postulatų virškinimo keblumus. Atrasti bendrą kalbą su Platonėmis padeda Faidros arijos, kurios veikia kaip sireniška komunikacijos priemonė. Galiausiai Platonės pasmerkia filosofų meilės koncepciją ir drauge pakyla nuo stalo. Balta staltiesė, apjungianti ir tuo pačiu įkalinanti moteris, šiek tiek primena Eglės Rakauskaitės performanse „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ kasomis supintas, baltas sukneles apsirengusias mergaites. Iš Platono „Puotos“ gimęs ir iki pat šių dienų sėkmingai besivystantis moteriškos, kaip pasyvios, meilės suvokimas moteris įkalina, verčia jas pasilikti kaip kitas tragiškoje puotoje. Ir tik vienybės pojūtis bei drąsa kvestionuoti seksistinę filosofijos sandarą paskatina atsistoti ir išsiblaivyti.

 

Po performanso įvykusioje Laimos Kreivytės moderuotoje diskusijoje pristatytos visos septynios performanso atlikėjos ir jų asmeninės prisijungimo prie projekto istorijos. Performanso sumanytojos Kristina Mitalaitė ir Nicole Miquel, kamuojamos įsiūčio dėl moters pozicijos neegzistavimo klasikinėje filosofijoje, nusprendė feministiniu rakursu perrašyti Platono veikalą „Puota“. Prie jų prisijungė Maud Thomazeau, pasiuvusi vieną pagrindinių performanso elementų – staltiesę, vėliau atėjo K. Mitalaitės parašytos kalbos įkūnytoja Marriane Seleskovitch ir po truputį gretos ėmė pildytis.

 

Diskusijoje menininkės prisipažino jau pavargusios nuo pirmosios Platonių „Puotos“ staltiesės – antroji kalba jau pastatyta, trečioji perrašoma šiuo metu, keliami tikslai perrašyti visas septynias, o vis dar tenka strigti tokiame tarsi pirminiame „virškinimo“ etape. Tačiau šis strigdantis kartojimas tikriausiai pasireiškia ne tik atliekant performansą, bet ir gyvenimiškoje realybėje – iš salės pasigirdęs susirūpinęs klausimas „ar jūs neigiate vyro lytį?“ rodo, kad dominuojančios moters pozicijos egzistavimas net ir trumpalaikiame meniniame veiksme (beje, šioje plotmėje didžioji dalis konteksto – vyrai) gąsdina nors vis dar galingą, bet nuolat savo maskulinizmą kvestionuojantį ir taip pat nuo patriarchalinės politikos kenčiantį vyrų pasaulį.

Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.