7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šildo kūną, skaidrina sielą – kas?

Bienalės paroda „Tekstilė: sielai ir kūnui“ Kėdainiuose, Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje

Lijana Šatavičiūtė
Nr. 35 (1187), 2016-11-04
Dailė
Vaiva Lašienė, „Saviplaka“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Vaiva Lašienė, „Saviplaka“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.

Taip, tai audinys, tai tekstilė, kurios įvairios rūšys – drabužiai, buities reikmenys ir interjero dirbiniai – lydi žmogų nuo gimimo iki mirties, puošia jo buitį, žadina vaizduotę, gydo sielą. Be tekstilės neapsieiname savo kasdienybėje ir ritualuose, ji įaugusi į mūsų būtį, todėl jos tiesiog nepastebime. Audiniai – lietuvių pasaulėjautos dalis, nes lino ar vilnos pluoštas – pirmapradė medžiaga, senovėje apdainuota, mitologizuota, išaukštinta ir kartu subuitinta, tarsi neįvertinta, prašyte prašosi naujo žvilgsnio.

 

Šiemetinė bienalė „Tekstilė: sielai ir kūnui“, birželį veikusi Vilniuje, galerijoje „Arka“, o rugsėjį perkelta į Kėdainius, skirta apmąstyti tą pastebimą ir nepastebimą tekstilės esatį, balansuojančią tarp tekstilės elitiškumo ir masiškumo, tarp meno ir gyvenimo. Todėl greta unikaliųjų kūrinių eksponuojami dekoratyviniai audiniai, dizainerių sukurti drabužiai ir objektai. Funkcionaliosios tekstilės, tiesa, santykinai nedaug, tačiau faktas, kad į parodą pakviesti tekstilės dizaineriai, kalba apie nusistovėjusių ribų laužymą ir artėjimą prie to, kas pasaulyje vadinama jau ne „tekstilės menu“, o „tekstilės kultūros“ terminu.

 

Tekstilininkai savo parodose visada laukia ir kitų sričių menininkų. Šiais metais tarp tokių buvo kelios žinomos tapytojos (Sigita Maslauskaitė, Arūnė Tornau, Kristina Kurilionok), pora skulptorių (Andrius Erminas, Valentinas Butanavičius), buvo grafikų, keramikų, metalo dailininkų. Skirtinga kūrybinė patirtis lemia nevienodą žvilgsnį į kultūrinį ir istorinį paveldą, tradicijas ir masinę kultūrą.

 

Tiesa, reikia iškart patikslinti, kad dvi tos pačios parodos ekspozicijos siūlė tarsi dvi skirtingas tekstilės visuotinumo interpretacijas. Šviesios ir jaukios Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos salės negalėjo sutalpinti didelio formato kūrinių, suteikusių socialinio prieskonio vilniškei bienalės ekspozicijai. Kėdainiuose neatsirado vietos gigantiškai Loretos Švaikauskienės kompozicijai, susiūtai iš darbo drabužių detalių, savitai interpretuojančiai Kristijono Donelaičio poemą „Metai“. Čia netilpo didelės erdvės reikalaujantys A. Tornau ir S. Maslauskaitės darbai, taip pat Eglės Gandos Bogdanienės ir Jolantos Vazalinskienės projektas „Spalvotas pasaulis“, neįgaliųjų dienos centro lankytojų piešinius pritaikęs žaismingiems drabužių audiniams ir aksesuarams. Neišvydome Manto Televičiaus projekto – kartu su proto negalią turinčiais asmenimis nunerto spalvingo kilimo („Žmogus“). Kėdainiuose nebūtų išsitekusi ir Renatos Vinckevičiūtės iš švitrinio popieriaus padaryta „seilinukų“ instaliacija „Euronašlaičiai“, kurią lydėjo šveitimo garsas. Dalis tekstilininkų Vilniuje eksponuotus darbus šiuo metu rodo asmeninėse parodose, todėl neišvysime tikrai išskirtinių darbų, tarp jų Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kryželiu siuvinėtų metalo indų, Jurgos Šarapovos autorine technika atliktų tekstilinių skulptūrų, E.G. Bogdanienės instaliacijos „Žemyna“, šiemetinės Lodzės tekstilės trienalės sidabro laimėtojos Laimos Oržekauskienės meditatyvaus fotoaudinių ciklo.

 

Nepaisant aplinkybių nulemtų praradimų, tenka konstatuoti, kad Kėdainių ekspozicija neatrodo skurdi, apstu kūrinių, kurie tenkina ir sielos, ir kūno poreikius. Be to, kameriškesnėje ekspozicijoje išryškėja tie darbų privalumai, kurie neretai paskęsta didelių ir efektingų kūrinių apsuptyje, pirmiausia – gilesnis asmeniškumas, emocinis ir egzistencinis pradas.

 

Nemažai žiūrovų paprastai į tekstilės parodas traukia norėdami išvysti tradicinį audimą, siuvinėjimą, skiautinius, vėlimą. Ir šįsyk juos džiugina Zinaidos Vogėlienės, Felikso Jakubausko (ką tik parvežusio sidabro medalį iš prestižinės tekstilės bienalės „Nuo Lodzės iki Pekino“ Kinijoje), Ievos Augaitytės tapiserijos, stilinga Danutės Valentaitės kompozicija „Piešti ir austi!“, ažūrinė Virginijos Degenienės skraistė „Gėlių darželis“, Teklės Ūlos Pužauskaitės nuo lubų besidriekiantis audinys „Persikūnijimas“, interpretuojantis lietuviškų ir rytietiškų tradicijų samplaiką. Ne mažiau tekstiliškas Jūratės Mitalienės koliažų ciklas „Mažosios istorijos“ iš vaškuoto popieriaus, siuvimo mašinos dygsniais persiūto su ant laikraščių nubraižytomis drabužių iškarpomis, rankdarbių šablonais, ornamentų piešiniais.

 

Visuomet intriguoja šiuolaikinės tekstilės hiperrealizmo pavyzdžiai – kompiuterinėmis staklėmis išaustos žakardinės kompozicijos (Kristina Daukintytė Aas, Erika Girčienė, Remigijus Ščerbauskas), pribloškiančios fotografiškai tiksliu vaizdu. Fotografija, skaitmeninės technologijos seniai užvaldžiusios lietuvišką tekstilės meną, joms šioje parodoje atstovauja netikėtą akimirką fiksuojanti Linos Jonikės (dar 1997 m. pelniusios tarptautinį pripažinimą už fotoaudinius) „Dovana“ ir įtaigi Vaivos Lašienės „Saviplaka“, pasirinkta parodos plakatui. Naujausias tekstilės technologijas videofilme „Kvėpavimas“ (filmavo E.G. Bogdanienė) demonstruoja Žydrė Ridulytė – odos audiniu vadinamas polivinilo acetatas (PVA), dengiantis autorės veidą, paveiktas vandens keičia tekstūrą, traukia odą, sunkina kvėpavimą.

 

Ne vieno autoriaus darbas verčia susimąstyti, skaityti kūrinio idėją, apipinti ją savomis interpretacijomis. Vietomis šmėkščioja karo nuojauta (V. Butanavičiaus „Septyni mėnesiai tarnystės arba paženklintieji“) ar Europą užplūdusių karo pabėgėlių tema (Remio Ščerbausko „Tšš...“). Negali abejingai praeiti pro Dovilės Gudačiauskaitės paslaptingą veltą drabužį, primenantį vienuolio apdarą. Tokio neapsivilksi, tačiau jame Brailio raštu įspausti šventraščio žodžiai apie dvasinį ir fizinį aklumą daro didelį poveikį.

 

Būtų neteisinga teigti, kad bienalėje sielos poreikius atspindi vien unikaliosios tekstilės kolekcija, o materialiąją, kūniškąją sferą – drabužiai ir dekoratyviniai audiniai. Verčiantis stabtelėti Jolantos Talaikytės ryškiai raudonas širdies pavidalo apsiaustas, virtęs savarankišku objektu, kaip ir Renatos Maldutienės votais nusagstytas LDK laikus menantis drabužis („Pacų raudona“) patvirtina, kad funkcionalioji tekstilė gali būti ne mažiau paveiki už „tikrą“ tekstilės meną.

 

Paroda veikia iki lapkričio 5 d.

Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija (Basanavičiaus g. 45, Kėdainiai)

Dirba antradieniais–penktadieniais 10–18 val., šeštadieniais 10–15 val.

 

Apie parodą internete:

http://www.jmm-muziejus.lt/?tribe_events=vii-oji-lietuvos-tekstiles-meno-bienale-tekstile-sielai-ir-kunui&tribe_events_cat=exhibitions-and-events

Vaiva Lašienė, „Saviplaka“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Vaiva Lašienė, „Saviplaka“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (centre: Jelena Škulienė, „Poezija“ (2016); kairėje: Danguolė Brogienė, „Švytėjimas“ (2014);<br />dešinėje: Lina Jonikė, „Dovana“ (fragmentas, 2016) ir Evelina Junčienė, „Penkių kartų peizažas“ (2014). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (centre: Jelena Škulienė, „Poezija“ (2016); kairėje: Danguolė Brogienė, „Švytėjimas“ (2014);
dešinėje: Lina Jonikė, „Dovana“ (fragmentas, 2016) ir Evelina Junčienė, „Penkių kartų peizažas“ (2014). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Giedrė Luckutė, „Laiškai tau“ (2016), Renata Laurinavičiūtė, „Nuometas“ (2016),<br /> Dovilė Gudačiauskaitė, be pavadinimo (2014), Raminta Beržanskytė, „Budelio kalavijai“ (2014). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Giedrė Luckutė, „Laiškai tau“ (2016), Renata Laurinavičiūtė, „Nuometas“ (2016),
Dovilė Gudačiauskaitė, be pavadinimo (2014), Raminta Beržanskytė, „Budelio kalavijai“ (2014). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Giedrė Luckutė, „Laiškai tau“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Giedrė Luckutė, „Laiškai tau“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Virginija Degenienė, „Gėlių darželis“ (2016), Gražina Šinkūnaitė, „Audinys 37 (Skrendantis)“ (2016),<br /> Marija Garnak, Laura Jankaitytė, Brigita Janulaitytė, Tereza Krnacova, Laura Kinciūtė, Ieva Makauskaitė, Laura Plytnilaitė-Rudžianskienė,<br />Sniežana Velika, Guoda Venciūtė, Brigita Zablockytė, „Pokalbių audimas“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Virginija Degenienė, „Gėlių darželis“ (2016), Gražina Šinkūnaitė, „Audinys 37 (Skrendantis)“ (2016),
Marija Garnak, Laura Jankaitytė, Brigita Janulaitytė, Tereza Krnacova, Laura Kinciūtė, Ieva Makauskaitė, Laura Plytnilaitė-Rudžianskienė,
Sniežana Velika, Guoda Venciūtė, Brigita Zablockytė, „Pokalbių audimas“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Virginija Degenienė, „Gėlių darželis“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Virginija Degenienė, „Gėlių darželis“. 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Jūratė Mitalienė, iš ciklo „Mažosios istorijos“ (2016), Andrius Erminas, „Savas kūnas I, II“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Jūratė Mitalienė, iš ciklo „Mažosios istorijos“ (2016), Andrius Erminas, „Savas kūnas I, II“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Valentinas Butanavičius, „7 mėnesiai tarnystės arba paženklinti likimai“. 2015 m. M. Ežerskio nuotr.
Valentinas Butanavičius, „7 mėnesiai tarnystės arba paženklinti likimai“. 2015 m. M. Ežerskio nuotr.
Giedrė Kriaučionytė, „Moters portretas“. 2015 m. M. Ežerskio nuotr.
Giedrė Kriaučionytė, „Moters portretas“. 2015 m. M. Ežerskio nuotr.
Jonas Stankevičius, „Sparnai“. 2015–2016 m.
Jonas Stankevičius, „Sparnai“. 2015–2016 m.
Parodos vaizdas (iš kairės: Remis Ščerbauskas, „Tšš...“ (2014), Erika Girčienė, „Pieva“ (2016), Lina Zavadskė, „Nai nai nai“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (iš kairės: Remis Ščerbauskas, „Tšš...“ (2014), Erika Girčienė, „Pieva“ (2016), Lina Zavadskė, „Nai nai nai“ (2016). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (centre: Jolanta Talaikytė, „Širdis“. 2014 m.). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.
Parodos vaizdas (centre: Jolanta Talaikytė, „Širdis“. 2014 m.). 2016 m. M. Ežerskio nuotr.