Laura Pavilonytė-Ežerskienė – viena gerai žinomos tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ narių. Tų pačių „kandžių“, kurios 1998 m. susibūrė į šią grupę dar trečiakursės ir kartu su dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene pradėjo organizuoti veltinio simpoziumus. Jų dėka veltinis tapo šiuolaikinės lietuvių tekstilės savastimi, o bendri „Baltų kandžių“ grupės instaliaciniai projektai „Mandala“ (2003), „Spiros“ (2005), „Šventė“ (2006), „Miškan“ (2009), „Suktinis“ (2015), skirti žmogaus ir gamtos ryšio, tradicinių ritualų, kolektyvinės atminties svarbai, apkeliavo ne vieną tarptautinę parodą ir iki šiol garsina Lietuvą tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.
Tačiau per keliolika grupės gyvavimo metų paaiškėjo, kad kiekviena iš „kandžių“ – individualybė, turinti savo požiūrį į meninę veiklą, kad grupės nares jungia pasaulėžiūros dalykai, bendražmogiškos vertybės, bet ne raiškos priemonės. Laura tarp savo kolegių – tikra konceptualistė, išsiskirianti meno projektais, įsiklausančiais į supančią aplinką, pagarbiu, ekologišku požiūriu į gamtą. Tokią draugišką aplinką dailininkė konstruoja ir J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje surengtoje asmeninėje parodoje, salės viduryje patalpinusi didžiulį savo rankomis nertą tinklą, į kurio vidų gali užeiti kiekvienas lankytojas. Stelažuose eksponuojami „Buities daiktai“ – iš autorės širdžiai mielų kasdienybės daiktelių sudėliotos kompozicijos, teikiančios idėjų kūrybiniams sumanymams: sūnui numegztos senos pirštinės, ant virvelės pakabintas raktas, virvės ritinėlis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šiais metais 26-ąjį kartą rengiamas festivalis „Gaida“ nepaliauja maloniai stebinti. Praėjusį ketvirtadienį turėjome galimybę išgirsti unikalų koncertą pavadinimu „Quartettissimo“. Galima drąsiai teigti, jog to Lietuvoje dar nebuvo – vakaro metu daugelis kūrinių skambėjo ne vienam, bet dviems ar net keturiems styginių kvartetams. Šį unikalų reiškinį išpildyti ryžosi geriausi Lietuvos muzikai: „Čiurlionio“, „Chordos“, „ArtVio“ bei „Mettis“ kvartetai. Koncertas iš septynių orginalių kompozicijų pranašavo net penkis lietuviškus kūrinius, iš kurių trys – pasaulinės premjeros.
![]() |
„Vaidilos teatro“ erdvėje atgimsta kamerinis ir netradicinis, savo spalvą bei aromatą turintis teatro žanras, kurį pristato aktorės Reditos Dominaitytės vadovaujamas „Knygos teatras”. Vilniečiai kviečiami lapkričio 14 d. 18:30 val. švęsti rašytojos Jurgos Ivanauskaitės 55-erių metų sukaktį pasineriant į jos debiutinio novelių rinkinio „Pakalnučių metai“ inscenizaciją (režisierė Virginija Kuklytė).
Trys skirtingi gyvenimai, trys aktoriai, trys jų istorijos: muzika, meilė ir mirtis bei žaidžianti rašytojos vaizduotė – toks „Knygos teatro“ spektaklis „Pakalnučių metai“, pastatytas pagal J. Ivanauskaitės noveles „Koncertas Nr. 1“, „Labai nemalonus atsitikimas“ ir „Pasiaiškinimas“. Siekiant žiūrovą kuo labiau priartinti prie rašytojos kūrybos ir pasaulėjautos, spektaklyje paliktas beveik autentiškas, ypatinga kalbos gyvybe pasižymintis novelių tekstas. Pasaulis čia konstruojamas iš potyrių, tad ir vidinės veikėjų dramos atskleidžiamos per melodiją, aromatą, spalvą ar lytėjimą. Kiekviena detalė čia tampa svarbi.
![]() |
Lapkričio 3 d. atidaroma „Scanorama“ rodo paskutinį didžiojo lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmą „Povaizdis“(„Powidoki“). Lenkijoje filmas ekranus pasieks ateinančių metų sausį, bet filmas jau rodytas Toronto, Romos, Gdynės kino festivaliuose. Spalio 9 d. miręs režisierius dar spėjo Gdynėje pats pristatyti filmą – juo buvo paminėtas Wajdos 90-metis. „Povaizdis“ pasakoja apie paskutinius tapytojo avangardisto, meno teoretiko, pedagogo Władysławo Strzemińskio (1893–1952) gyvenimo metus. Tapytojas susijęs ir su Vilniumi: čia Strzemińskis kartu su žmona skulptore Katarźyna Kobro apsigyveno 1922-aisiais, dirbo piešimo mokytoju, kartu su Vytautu Kairiūkščiu surengė pirmąją lenkų avangardo parodą. Gdynės kino festivalio išvakarėse Wajda davė interviu Joannai Poros (PAP agentūra). Pateikiame šio pokalbio bei pokalbio su Valerijumi Masterovu, rugpjūtį išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.
![]() |
Kartkartėmis vis prisimenu garsiąją Bertolto Brechto frazę, kad geras teatras turi griauti publikos lūkesčius. Nepaprastai smagu, kai ją galima pritaikyti ir teatrui vaikams, deja, dažnai vis dar įkalintam tarp stereotipų ir išankstinių nuostatų, koks turi būti šiai publikai skirtas spektaklis. Juk, vesdami vaikus į „Raudonkepuraitę“, tikimės išvysti bent jau mielą mergaitę, ryšinčią raudoną skarelę ar kepuraitę, ar ne? Taip pat, ko gero, tikimės moralo, kad reikia klausyti mamos ir nesivelti į draugystes su nepažįstamais suaugusiais. Naujajame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje viskas kitaip (na, beveik viskas, bet apie tai – šiek tiek vėliau).
Tiesa, didžiausiu lūkesčių griovėju ir naujos – šiuolaikinės – istorijos kūrėju vis dėlto reikėtų laikyti dramaturgą Joëlį Pommerat. Ne inscenizuoti klasikinę pasaką, o rinktis šiuolaikinę pjesę vaikams (ją išvertė Akvilė Melkūnaitė) – tai dar vienas labai svarbus žingsnis teatro vaikams modernėjimo link. Suaugusiųjų auditorijai iš kūrinio „Šitas vaikas“, pastatyto taip pat Nacionaliniame dramos teatre, galimai pažįstamas prancūzų autorius, panaudodamas gerai žinomą pasakos siužetą, sukūrė poetišką, jautrią ir liūdnoką istoriją apie vaikų ir suaugusiųjų santykius.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Su giliu liūdesiu pranešame, kad spalio 30 d. eidama 95-uosius metus mirė iškili Lietuvos operos dainininkė Regina Tumalevičiūtė (1922–2016). R. Tumalevičiūtė buvo vienas pagrindinių XX a. vidurio Lietuvos operos scenos sopranų.
Regina Tumalevičiūtė gimė 1922 sausio 7 d. Kaune. 1942 m. baigė Trakų mokytojų seminariją. 1942–1944 m. lankė dramos studiją prie Kauno dramos teatro. Dainuoti mokėsi pas Vladislavą Grigaitienę, jai emigravus 1944–1949 m. Kauno konservatorijoje studijavo vokalą Ninos Karnavičienės dainavimo klasėje. Į operos sceną R. Tumalevičiūtę atvedė dirigentas Mykolas Bukša – jo kvietimu 1944 metais solistė atliko Ramunės vaidmenį Jurgio Karnavičiaus operoje „Gražina“. Vis dėlto didžiuoju R. Tumalevičiūtės debiutu tapo Džuljetos vaidmens atlikimas 1948 m. greta Kipro Petrausko (Romeo) Charles’io Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“.
![]() | ![]() | ![]() |
Ingmaro Bergmano gimimo metinių šimtmečiui bus sukurtas filmas „64 minutės su Rebeka“. Šį tekstą Bergmanas parašė 1969 metais. Iš pradžių planuota, kad tai bus bendras Bergmano, Federico Fellini ir Akiros Kurosawos projektas. Režisieriai turėjo kurti novelių filmą „Trio“. Deja, jis taip ir liko neįgyvendintas.
„64 minutės su Rebeka“ – tai pasakojimas apie mokytoją, dirbančią su kurčiais vaikais. Herojė yra nėščia, patenka į autokatastrofą, lanko sekso klubus ir vaikšto matuotis suknelių. Rebeką turėjo vaidinti Katharine Ross, išgarsėjusi po vaidmens Mike’o Nicholso filme „Absolventas“ (1967). Apie tai, kad toks scenarijus egzistuoja, sužinota po to, kai 2002 m. Bergmanas perdavė archyvą fondui, kuris vėliau buvo pavadintas jo vardu.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Adolphe’o Adamo baletą „Žizel“, kuriame veikia vidurnaktį iš kapų prisikėlusios savo vestuvių atšokti nesuspėjusių merginų vėlės, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras paprastai taupo Vėlinių išvakarėms, o šį sezoną parodė gerokai anksčiau – spalio 13 dieną. Jame pirmą kartą Žizel vaidmenį šoko nauja LNOBT solistė ukrainietė Olesia Šaitanova, šiam sezonui pasirašiusi sutartį su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru.
Baletas „Žizel“ jau gali būti įrašytas į Lietuvos rekordų knygą – Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui 2010 m. nusprendus nebevaidinti „Žaldokynės“, jis tapo seniausiu Lietuvoje vis dar vaidinamu spektakliu, jo premjera įvyko 1985 m. birželį.
„Žizel“ – romantizmo epochos kūrinys par excellence, prie jo prisidėjo rašytojas, poetas, dramaturgas, kritikas Théophileʼis Gautier, choreografai Jeanas Coralli ir Julesʼis Perrot, pagrindinio vaidmens atlikėja italė Carlotta Grisi.
Šiandien retas kuris menininkas imasi akvarelės. Galbūt ši technika reikalauja specifinio įdirbio, meditatyvaus požiūrio ar skaidrios sąmonės? Vis dėlto kai kuriems XXI a. menininkams akvarelė išlieka įdomi, galinti padėti išpildyti jų idėjas. Įrodymas, kad skaidrios spalvos yra patrauklios – tai 6-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ pagrindinė atrankinė konkursinė paroda „Kryptys ir iššūkiai“, veikianti Kauno paveikslų galerijoje. Apžiūrėti šios parodos darbų ekspoziciją – puikus būdas bent trumpam į šalį nuvyti rudens darganą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Vėlyvą 1952-ųjų rudenį pirmą kartą mačiau, kaip Monika Mironaitė tapo jaunute Friedricho Schillerio dramos „Klasta ir meilė“ heroje Luiza Miler. Tarp laiko pablukintų didžios aktorės sukurto personažo kontūrų tarsi dešimtmečių nepaliestus tebegirdžiu du paskutinio veiksmo žodžius, ramiai ištartus katarsio apimtos salės tyloje: „Limonadas geras...“ Tapdavo aišku, jog Luiza ir jos mylimasis Ferdinandas šios tylos palaiminti jau žengia į slėpiningąją tamsą.
Panašiose gilaus slėnio sutemose pasigirsta ir tylutėlis Césaro Francko choralas (ciklas fortepijonui „Preliudas, choralas ir fuga“), vedantis priešingon pusėn – aukštyn, į šviesą. Ženk nesidairydamas! Šį Aldonos Lipčiūtės interpretuojamą kūrinį išgirdau „Klastos ir meilės“ įspūdžių fone, mintyse suartindamas dvi išskirtinai kūrybingas menininkes – aktorę ir pianistę. Kitokių „Klastos ir meilės“ spektaklių nebežiūrėjau, nors progų būdavo. O išgirdęs Francko ciklą prisimindavau per „Bajorų gūžtos“ pertrauką nugirstus į grimo kambarį skubančios Monikos tylius žodžius pačiai sau: „viskas ne taip, viskas ne taip...“ (tame spektaklyje pianinu skambindavau trumpus intarpus).