Tarsi įžengus į kino kadrą

Dar išvakarėse Ūla Žebriūnaitė sakė, kad šis koncertas jai labai svarbus, nes pasirodys kartu su Lietuvos kameriniu orkestru, su kuriuo, diriguojant Sauliui Sondeckiui, ji pagriežė savo pirmąjį koncertą su orkestru. Taip pat dėl to, kad gros toje pačioje scenoje tą patį kūrinį, kaip ir prieš dvidešimt metų, – Niccolò Paganini Sonatą per la Grand Viola. Ir dar vienas, bene pats jai maloniausias dalykas, kad koncerte bus pagerbtas pirmasis ir mylimiausias jos alto profesorius Petras Radzevičius. Šis koncertas įvyko Nacionalinėje filharmonijoje spalio 26 d., programą sudarė Roberto Šerveniko diriguojami Luigi Boccherini, Gioacchino Rossini, Paganini, Benjamino Britteno ir Davido Shorto (g. 1951) kūriniai.

Jau septinti metai, kaip Ūla Ulijona Žebriūnaitė gyvena Turine, yra Turino nacionalinio radijo ir televizijos orkestro altų grupės koncertmeisterė. Kolegos ją gerbia ne tik dėl aukšto profesionalumo, bet dar ir todėl, kad neretai ji tampa tarpininke tarp italų muzikantų ir gastroliuojančių užsienio dirigentų, savo pastabas orkestrui išsakančių svetimomis kalbomis. Pamačiusi, kad italų kolegos tų pastabų nesupranta, ji imasi tarpininkauti. Ūla susikalba keliomis užsienio kalbomis, o italų kalbą išmoko per dvejus metus. 

Paskutinį sykį Lietuvoje Ū. Žebriūnaitė koncertavo prieš gerus ketverius metus. Tada ji atliko kamerinės muzikos programą su pianiste Indre Baikštyte. Pamenu ryškų ir aistringą muzikavimą, o ypač atmintin įstrigo jos pačios atlikta Broniaus Kutavičiaus siuitos smuikui ir fortepijonui „Nuo madrigalo iki aleatorikos“ aranžuotė altui ir „Madrigale“ papildomai sukurta partija balsui, kurią grodama ji pati ir dainavo. Koks drąsus ir meniškai įtaigus sumanymas, pagalvojau tada. Jį pagyrė ir kūrinio autorius. Dabar matau, kad Ūlos kūrybiškumas veržte veržiasi toliau. Jai per ankšta būti mėgstama ir vertinama orkestro koncertmeistere ir akademiškai rimta soliste, jai reikia laisvės fantazuoti, kurti naujas idėjas, ieškoti kažko nepaprasto. „Pastaruoju metu pajutau, tarsi būtų atsivėrusios nematomos durys, išsilaisvinau iš kažkokios nesuprantamos kontrolės ir griežtumo. Pagalvojau, o kodėl nepabandyti kitaip“, – sako Ūla. Štai taip atsirado ryžtas imti ir užsakyti kūrinį, kuriame suskambėtų gražiausios temos iš italų filmų.

Kas nors būtinai paklaus, kodėl italų, kodėl filmų muzikos, kodėl Davidas Shortas? Pirmiausia todėl, kad gyvenimas nestovi vietoje! Todėl, kad Ūla Žebriūnaitė yra kino režisieriaus Arūno Žebriūno ir lakios vaizduotės dainininkės Giedrės Kaukaitės dukra, todėl, kad ji mėgsta ne vien muziką, bet ir kiną, ypač Federico Fellini, Luchino Visconti filmus, kuriuos mėgo ir jos tėvas. Todėl, kad ji pajuto laisvės skonį ir nori groti tai, kas šiuo metu jai labiausiai patinka. Italų kino aukso amžiaus kompozitorius buvo Nino Rota, tad jo sukurtos melodijos ir skamba Shorto Fantazijoje altui ir orkestrui. Spėju, kad dar vienas „todėl“ būtų ilgametis koncertavimas su Gidonu Kremeriu ir „Kremerata Baltica“, kur panašių naujų idėjų, realizuotų būtent „kitaip“, niekada nestigo. Prisiminiau ir G. Kremerio pomėgį kinui, kuriam jis paskyrė netgi specialią kompaktinę plokštelę, pavadintą „Le Cinema“. Joje, tarp kitų, Kremeris įrašė net du Rotos kūrinius.

Paganini Sonatą Ūla griežė neperžengdama įprastų akademinio atlikimo normų, išryškino muzikos dainingumą, jausmingumą, savitą energiją. Jei laukei ryškesnių paganiniško temperamento proveržių, spontaniškumo, galėjai jų ir pasigesti. Buvo juntama, kad muzikinis vyksmas ne tik gerai apgalvotas, bet ir labai tvirtai kontroliuojamas.  

Shorto Fantazija prasideda ypač gerai žinoma melodija iš Fellini filmo „Kelias“ su neprilygstama Giullietta Masina, sukūrusia Dželsominos vaidmenį. Ūla pasirodė scenoje su cirko rūbu – ryškiai raudona palaidinė, blizganti juoda liemenė, juokingai papūstos kelnės ir tragikomiškos išraiškos akys, paryškintos riebiais juodo pieštuko brūkšniais. Ar šis į kino kadrą žengiantis personažas juokiasi, ar verkia? Skambant kūriniui, besikaitaliojant liūdnoms, nostalgiškoms ir cirko balaganą primenančioms Rotos melodijoms, kaitaliojosi ašaros ir juokas, kaip gyvi rikiavosi įvairūs filmų personažai ir vienas jų, atgijęs čia pat, filharmonijos scenoje. Šio personažo rankose instrumentas be žodžių kalbėjo apie svajonę, apie skausmą ir džiaugsmą, apie besisukantį gyvenimo kaleidoskopą...

Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras šiame koncerte atliko ne tik solistės partnerio vaidmenį. Savo meistriškumą orkestras patvirtino labai nuotaikingai ir juvelyriškai tiksliai pagrojęs Boccherini Simfoniją, op. 35, Nr. 4 F-dur, Rossini Sonatą styginiams Nr. 3 C-dur ir Britteno „Paprastąją simfoniją“, op. 4.

Ilgamečiam orkestro altų koncertmeisteriui profesoriui Petrui Radzevičiui buvo suteiktas orkestro Garbės nario titulas. Jo buvusi mokinė Ūla Žebriūnaitė užaugo į pasaulyje koncertuojančią menininkę. Koncertą ji užbaigė profesoriui skirtu bisu – Shorto Fantazijos fragmentu, – palydėtu džiaugsmingais sukiniais ir žemu reveransu. Publika buvo „paguldyta ant menčių“.

Šventė baigėsi. Kur dabar pasisuks Ūlos Žebriūnaitės mintys? Artimiausias jos darbas – alto solo Hectoro Berliozo simfonijoje „Haroldas Italijoje“, o kas toliau – sužinosime.